Gintaro Januševičiaus ir Macdara Ó Seireadáino koncertas „Organum“ salėje
Jauki, puikia akustika džiuginanti „Organum“ kamerinė salė klausytojus kviečia tarsi į namų saloną: vengiama oficialumų formuojant koncertų programas, pristatant koncertą, atlikėjus. Pastebima tendencija ir savitai tęsti kažkada Muzikų rėmimo fondo pradėtą ypatingą „Sugrįžimų“ ciklą. Štai spalį pasirodo Lietuvos, Danijos, Norvegijos muzikos akademijose studijuojantys pianistai; gruodį planuojamas negirdėtas Domo Žeromsko kvartetas, atstovaujantis JAV ir Lietuvai, koncertuos Eglė Petrošiūtė (Brazilija, Olandija). Į svetur studijuojančiųjų šventę kviečia pavadinimas „Mama, aš grįžtu Kalėdoms!“.
Spalio 19 d. žavų koncertą surengė pianistas Gintaras Januševičius ir klarnetininkas Macdara Ó Seireadáinas (Airija), grojantis vokiškos sistemos klarnetu (Lietuvoje tai jau retenybė). Gal todėl, kad mokėsi Vokietijoje, Hanoverio muzikos ir teatro aukštojoje mokykloje. Klarnetininkas baigė ir Karališkąją Airijos muzikos akademiją, tapo tarptautinių konkursų laureatu. Grojo Europos orkestruose, pasaulio scenose rengė solines programas, yra Dubline įsikūrusio „Ficino Ensemble“ narys, įrašė kelias plokšteles.
Airio ir lietuvio duetas debiutavo 2010 metais. Lietuvoje pirmą kartą grojo 2017 m. Pažaislio festivalyje. Kiekvienoje programoje Januševičius su Seireadáinu persikūnija į skirtingus personažus, kartu ir klausytojus perkelia į vis kitą laikmetį, kultūrą ar muzikos stilių. Jų kuriamos programos unikalios, kūriniai kruopščiai atrenkami ne tik tematiškai, bet ir siekiant klausytojus supažindinti su negirdėta ar rečiau skambančia muzika.
Šį kartą unikali programa „Sutemų rapsodija“ perkėlė į XIX a. pabaigą ir XX. a pradžią, kai Europos muzikos padangėje vis labiau tvenkėsi džiazo harmonijos. Džiazas prasismelkdavo į konservatyviausias formas, praturtindamas iki tol egzistavusius muzikos dialektus. Programoje skambėjo XIX a. pabaigos prancūzų kompozitoriaus, pianisto, dirigento, muzikos kritiko Gabrielio Grovlezo „Lamento“ ir „Tarantela“. Dainingasis pjesių pradas atskleidė klarnetininko muzikalumą, jautrumą garsui, ansamblio darną. Lengvam tarantelos žaismui šokio charakterį paryškino ritmą skaldantys, sinkopuojantys fortepijono akcentai. Pianistas ne „akompanavo“, bet buvo visavertiškai puikus solisto partneris.
Įdomu buvo išgirsti nuotaikingą, talentingos autorės (prancūzų kompozitorių „Šešetuko“ vadintos „princese“) Germaine Tailleferre „Arabeską“. Nepamenu, kad iš plačios jos kūrybos Lietuvoje būtų kas nors atlikta. Klarnetui ir fortepijonui duetas adaptavo Sauliaus Šiaučiulio Sonatą saksofonui ir vargonams, kurioje skoningai derėjo klasikinė raiška ir džiazas. Ypač išplėtota fortepijono partija. Nuotaikingai atlikti ir Joan Trimble, Erwino Schulhoffo, Paquito D’Riveros, Aleco Templetono kūriniai.
Svarbiausias programos akcentas, vienas iš klarneto repertuaro šedevrų, – Johanneso Brahmso Sonata Es-dur, op. 120/2. Sukurta jau vėlyvuoju kompozitoriaus gyvenimo laikotarpiu, ji buvo skirta klarnetininkui Richardui Mühlfeldui, gebėjusiam atskleisti Brahmso poetiką, klarneto tembrų grožį. Sonata intrigavo traktuote. Ją suvokčiau kaip baladę, poetinį pasakojimą. Šįkart atlikėjai antrą dalį Appassionato perteikė itin dramatiškai. Ypač pianistas savo replikose nevengė didelės ekspresijos, fortissimo raiškos, ryškių akcentų, kurių kompozitorius nenužymėjo. Gal toks sumanymas reikalingas kontrastams paryškinti?
„Organum“ salėje įvyko puikus kamerinis vakaras. Atlikėjai stengėsi perteikti jausmą, kaip, saulei nykstant už horizonto, muzika su humoru ir šypsena atskleidžia kompozitorių išgyventas valandas tuo metu, kai du pasauliniai karai luošino žmogaus dvasią.