Kūryba – tai procesas

Prieš ketverius metus baigęs magistro studijas Londono karališkojoje muzikos akademijoje grįžote į Vilnių. Dėstėte Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vadovavote vadybos, rinkodaros ir komunikacijos skyriui Lietuvos simfoniniame pučiamųjų orkestre, kūrėte muziką, rašėte tekstus. Šiuo metu Niujorke, Kolumbijos universitete, studijuojate doktorantūroje. Trumpam grįžote į Vilnių, į naujausio savo kūrinio „Calligrammes“ (2024) saksofonų kvartetui premjerą šiuolaikinės muzikos festivalyje „Muzikos ruduo“. Kuo gyvenate pastaruoju metu?

Vasaros pabaigoje atvykau į Niujorką, kur pradėjau doktorantūros studijas Kolumbijos universitete. Natūralu, kad geografijos pakeitimas lėmė daugybę logistinių iššūkių. Nors jau esu praleidęs nemažai laiko svetur, Jungtinėje Karalystėje, šį kartą vietos pakeitimas buvo sudėtingesnis. Pirmą kartą supratau, kad esu labai toli nuo Lietuvos. Perėjęs milžinišką atranką į šią studijų programą, negalėjau atsisakyti tokios galimybės. Pastaruosius ketverius metus Lietuvoje buvau įsitraukęs į daugybę veiklų, tačiau laiko kūrybai likdavo vis mažiau, galiausiai pasijutau atsidūręs aklavietėje. Supratau, kad jei tai tęsis toliau, su kūryba teks atsisveikinti. Ji neįmanoma priešokiais. Minties higienai palaikyti reikia kasdienės mankštos, todėl galiausiai atsidūriau tokioje erdvėje, kurioje galiu užsiimti tuo, kuo reikia. Žinoma, visos veiklos nedingo, rašau ir toliau. Štai „Literatūroje ir mene“ pradėjau naują skiltį – ten visi mano Niujorko įspūdžiai.

Jūsų kūryba skamba įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, sulaukia įvairių šiuolaikinės muzikos kolektyvų dėmesio. Kūriniai „Split Seconds, Shifting Sand...“ kameriniam ansambliui (2023) ir „Substantia Alba“ (2023) kameriniam orkestrui šiemet buvo įvertinti Lietuvos kompozitorių sąjungos premijomis, ne vieną įvertinimą pelnė ir ankstesni kūriniai. Jūsų kūryboje svarbus erdvės ir laiko santykis, tyrinėjate tembrines, akustines faktūras ir instrumentų technines galimybes. Kiek jums svarbus dialogas su klausytoju? Ką šiuo metu kuriate?

Muzikoje nieko netyrinėju. Paprasčiausiai garsinėmis priemonėmis bandau sukurti žodyną konkrečiai situacijai – instrumentams, atlikėjui, erdvei. Nemėgstu komentuoti kūrybos. Iki galo nė nežinau, kaip vienas ar kitas kūrinys atsiranda. Tai yra procesas, o jo komentarai ar aiškinimai primintų magą, sykiu atliekantį triuką ir čia pat aiškinantį, kaip jis tai atlieka. Garsas yra abstrakti materija. Galbūt dėl to ji ir šaukiasi įvaizdinimo, literatūros... Tačiau čia slypi daugybė klišių. Visi minėti epitetai apie tembrą, faktūras ar pačios muzikos charakterį savaime yra teisingi, tačiau man labiau rūpi emocinis, psichoakustinis garso poveikis. Jis kinta priklausomai nuo erdvės, laiko, mūsų pasirengimo ar nusiteikimo. Žiūrėk, vieną kartą scenoje įvyksta stebuklas, vyrauja atominė koncentracija, o kitą sykį, nors ir atlikai visus namų darbus, kažkas vis tiek neišsipildo.

Partitūra nėra mano galutinis tikslas. Nors notacija – svarbi ir sudėtinga sistema, vis dėlto sukaupęs šiek tiek patirties imi suvokti, kad to per maža. Kūryba – tarsi klajojimas, kurio pavienėse stotyse nutinka neprognozuotų dalykų. Gali turėti abstraktų planą, struktūrą, tačiau netikėtumai priverčia spręsti staiga iškilusias problemas. Dialogas su klausytoju labai svarbus, tačiau negali tapti apriorine sąlyga. Mano darbas – parašyti kūrinį taip, kaip aš jį tuo metu įsivaizduoju. Atlikėjų darbas – jo garsinė realizacija. Jei ši grandis „sukimba“, muzika išsipildo. Bet ne atvirkščiai. Nerašau stengdamasis kam nors įtikti ar ką nors paaiškinti.

Plintant skaitmeninėms platformoms ir nepriklausomiems įrašams, ką manote apie kintantį kompozitoriaus vaidmenį tiek iš kūrybinės, tiek iš vadybinės perspektyvos? Ar šis pokytis suteikė kūrėjams daugiau resursų, o gal priešingai – atitraukia nuo paties kūrybinio proceso? Kiek skaitmeniniai procesai keičia santykį su klausytoju ir kiek tai keičia kompozitoriaus kūrybines strategijas?

Kaip ir visais laikais, technologija yra neatsiejama kūrybos dalis. Daugelis reiškinių, kuriuos šiandien laikome savaime suprantamais, epochų tėkmėje patyrė daugybę metamorfozių: simfoninis orkestras, temperacijos sistemos, sintezatoriai, garso redagavimas ir t.t... Per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje įvyko milžiniškas šiuolaikinio meno šuolis: vyksta daugybė festivalių, koncertų, vos ne kas antras menininkas migruoja tarp disciplinų, važinėja po konferencijas, dalyvauja tarptautiniuose simpoziumuose. Šiuo požiūriu tapome visaverte Vakarų pasaulio dalimi. Mūsų nebevaržo ekonominis atotrūkis, resursų trūkumas. Tačiau staiga įpuolus į kultūrinio kapitalizmo verpetus, į paviršių iškilo daugybė blefo. Menas traktuojamas kaip projektas, kuriam įgyvendinti kartais pakanka kelių madingų raktažodžių. Sąlygas diktuoja kuratoriai, galerijos, vadybininkai... Tik beveik niekas nebekalba apie stilių, estetiką.

Tiesa, skaitmeninės technologijos gerokai paspartino kūrybos procesą, tai akivaizdu. Nors rašau tiek ranka, tiek kompiuteriu, vis vien galvoju apie garsą. Kurį laiką esu dirbęs garso įrašų studijoje, kur redaguodavau ir montuodavau takelius. Kartais juk sunku ir pasakyti, kur yra menininkas, o kur technologija. Mes tik naudojamės įrankiais, kurie išrasti senų seniausiai. Nesu vien tik natų rašytojas. Nesu ir karikatūristas postmodernistas. Nefetišizuoju praeities ir nemanau, kad neįmanoma nieko naujo sukurti. Tai deklaruojantys greičiausiai turi meno ir muzikos istorijos spragų, tad ateities perspektyvos jiems atrodo neįmanomos. Ir tai, beje, kapituliacija, o ne manifestas.

Papasakokite naujausio kūrinio „Calligrammes“, kurį atliko gerai šiuolaikinės muzikos srityje žinomas saksofonų kvartetas „Quasar“, istoriją. Koks darbo su saksofonų kvartetu procesas?

Metų pradžioje Lietuvos kompozitorių sąjunga kartu su festivaliu „Muzikos ruduo“ pasiūlė rašyti naują kūrinį kanadiečių saksofonų kvartetui „Quasar“. Kadangi ansambliui jau bene trisdešimt metų, pamaniau, kad jų patirtis ir atvirumas eksperimentinei muzikai bus puiki proga atsirasti naujam kūriniui. Kūrinio rašymas sutapo su mano kelione į Niujorką, tad dirbti teko priešokiais. Pasitelkiau prancūzų poeto Guillaume’o Appollinaire’o eiles, tiesa, jos tapo tik trafaretu. Nieko specialiai kūrinyje neiliustruoju. Darbas su atlikėjais buvo gana sklandus, keitėmės įrašais, tačiau atvykus į repeticijas teko keisti ne vieną sumanymą. Kaip minėjau, partitūra man nėra galutinis tikslas. Tu privalai pasitikėti atlikėju, tačiau turi būti ir preciziškas. Turi suvokti, kaip veikia instrumentas, kaip išgauti vieną ar kitą skambesį. Dažnai leidžiu sau kartu su atlikėjais kelti klausimus, ieškoti geresnių ar įdomesnių alternatyvų.

Šių metų šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalis „Muzikos ruduo“, kurio tema – globalūs iššūkiai, galintys pakeisti mūsų ateitį, siūlė atsigręžti į pasauliui grėsmę keliančius iššūkius ir išgirsti, kaip jie atsispindi šių dienų kūrėjų muzikoje, tarp kurios net aštuoniolika pasaulinių premjerų. Kaip vertinate kompozitoriaus vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje? Ką šiuolaikinė muzika gali pasiūlyti visuomenei sparčių technologinių pokyčių ir socialinių sukrėtimų laikais?

Kompozitoriaus vaidmuo – kurti meną. Muzika negali spręsti globalių iššūkių, negali jų atspindėti. Kadaise Krzysztofas Pendereckis sukūrė savo garsiąją „Raudą“ Hirošimos aukoms atminti. Tačiau galbūt nedaug kas žino, kad tokį pavadinimą pasiūlė leidykla. Jei būčiau konceptualaus meno kūrėjas, be abejo, galėčiau kelti kitokius klausimus. Tačiau yra puikių menininkų, kurie tai daro tūkstantį kartų geriau – Johannesas Kreidleris, Stefanas Prinsas ar kiti. Jei menininkas ir gali kuo nors pakeisti pasaulį, tai pirmiausia keisdamas save. Atlikdamas savo darbą. Menas gali sužadinti mūsų vaizduotę, lavinti pojūčius, kilstelėti virš kasdienybės plokštumos, tačiau spręsti globalių problemų – deja, ne. Visais laikais kur nors vyravo nelygybė, konfliktai, kildavo revoliucijos, liedavosi kraujas. Kaip pilietis, kaip visuomenės narys, turiu atlikti savo pareigas: balsuoti, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, atsakyti už savo veiksmus. Bet programinis katastrofizmas ne man. Kaip menininkas turiu galimybę kurti tai, ką noriu. Ką privalau. Tai tarsi dvasinė programa, vidinė būtinybė.  

Dėkoju už pokalbį.