7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kur link skrieja erdvėlaivis?

Philipo Glasso operos „Kelionė“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

Živilė Ramoškaitė
Nr. 33 (1525), 2024-10-18
Muzika
Aurimas Raulinavičius operoje „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
Aurimas Raulinavičius operoje „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre spalio 4 d. įvykusi Philipo Glasso operos „Kelionė“ premjera įeis į Lietuvos teatro istoriją kaip pirmoji Lietuvoje šio kompozitoriaus, laikomo vienu žymiausių pasaulyje, pastatyta opera. Kitų žanrų Glasso muzika Lietuvoje skambėjo nesyk, bet su jo scenos veikalu susiduriame pirmą kartą. Pastatyti naują nežinomą veikalą – atsakingas uždavinys. Norėdamas šiam darbui sutelkti kuo stipresnes menines pajėgas, teatras paskelbė atvirą tarptautinį konkursą. Ir ką gi, į konkursą atsiliepė per keturiasdešimt kūrėjų iš Lietuvos ir užsienio, pateikusių labai įvairių pasiūlymų. Operos siužetas apima kelis labai nutolusius skirtingus laikotarpius – nuo ledynmečio iki būsimos tolimos ateities, tad potencialūs statytojai turėjo pasiūlyti itin sumanių sprendimų.

 

Konkursą laimėjo italų režisierė Chiara Osella ir jos suburta kūrėjų grupė. Pirmąją Glasso sceninę premjerą naujajame Klaipėdos teatre kūrė tarptautinė statytojų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Dante Santiago Anzolini, dirigentai Tomas Ambrozaitis ir Adrija Čepaitė, režisieriai Chiara Osella ir Carlo Massari, choreografas Carlo Massari, scenografė Eleonora Peronetti, kostiumų dailininkė Emilia Zagnoli, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Maestro Anzolini į Klaipėdą sugrįžo po 30 metų, kai nepritaikytuose teatro reikmėms kultūros rūmuose buvo pastatęs „Traviatą“. Tąsyk gandas apie spektaklio muzikinę sėkmę pasiekė Vilnių, į Klaipėdą nuvyko šviesaus atminimo muzikologas Jonas Bruveris ir šiame savaitraštyje paskelbė recenziją. Anzolini su Glasso muzika ir juo pačiu gerai pažįstamas, tad rengti „Kelionę“ ėmėsi ypač aistringai.

 

Spektakliui dar neprasidėjus atvertoje scenoje galėjai gerai įsižiūrėti į didesnę jos dalį užimantį rutulio formos objektą, primenantį visatoje skraidžiojančius kūnus. Netrukus pamatai, kad šis scenografės Peronetti sukurtas didžiulis daiktas iš tiesų yra ne rutulys, o pusrutulis, skirtinguose operos paveiksluose virstantis tai fantastine moksline laboratorija arba erdvėlaiviu, tai iškilminga sakralia erdve Ispanijoje, tai vandenyne blaškomu Kolumbo laivu... Pati scenografė savo kūrinį apibūdina labai konkrečiai: „Per visą spektaklį scenoje regimas centrinis pusrutulio formos elementas nuolatos transformuojasi, tapdamas Žeme, akimi, erdvėlaiviu, astronomijos observatorija, burlaiviu, katedra, mirties patalu... ir kelrodžiu mūsų kelionėje į nežinomybę.“

 

Su scenografės išmonės ir virtuoziškai valdomų šviesų bei efektingų videoprojekcijų pagalba pasineriame į gražius ir baugius, paslaptingus ir kvapą gniaužiančius, komiškus ir tragiškus reginius, primenančius fantastinius filmus. Mirgančias žvaigždes keičia bekraštis juodas horizontas su šėlstančiomis bangomis, pirmykštę beždžionžmogių apgyventą žemę – skaidrus dangaus skliautas ar sapniškai vandenyje kartu su bangelėmis besisupančios moterų figūros. Ši kaita sinchronizuojama su muzikos tėkme, tad momentais nutinka ir taip, kad tiesiog klausaisi hipnotizuojančiai pasikartojančių minorinių arba mažorinių glasiškų motyvų, papildomų solistų balsais, pulsavimo. Esi sapno būsenos, regi pasaką, kurioje muzika, vaizdai, veikėjų replikos, šokėjų kūnai kaleidoskopiškai kinta ir teka kaip čiurlenantis upelis. Nebent juos sutrikdo staigus dermės, dinamikos ir vaizdo pokytis, kai visa jėga suskamba griausmingas orkestro tutti arba sinkopuoti vario akordai, primenantys roko ir džiazo muziką.

 

Pats Glassas šio veikalo pasaka anaiptol nevadina. 1992 m. gavęs „Metropolitan“ užsakymą sukurti operą Amerikos atradimo 500-osioms metinėms, nė nemanė kurti siužetinio pasakojimo apie Kolumbą, jį labiau domino atradimų dvasia, žmonių aistra klausti, atrasti naujus dalykus; tokie pasiryžėliai atmeta visa, kas jiems žinoma, atsisako patogaus gyvenimo ir veržiasi į nežinomybę. Savo kūrinį kompozitorius vadina alegorija apie ieškojimų dvasią, apie būvį be vietos, kuriame atsiduriama susidūrus skirtingoms kultūroms.

 

Skoningai išleistoje informatyvioje programoje (sudarytoja ir redaktorė Veronika Janatjeva) pateikiamas veikalo trijų veiksmų su prologu ir epilogu siužetas, kurį įdėmiau perskaitęs (labai dažnai tas įvyksta jau po spektaklio) susivoki geriau, kokioje vietovėje ir kodėl kas nors vyksta, ką reiškia kai kurios absurdiškos arba vaikiškai naivios veikėjų replikos, sąžiningai išverstos ir transliuojamos kiekviename teatro krėsle. Libretas, kurį pagal paties Glasso pasakojimą sukūrė Davidas Henry Hwangas, parašytas anglų, lotynų ir ispanų kalbomis. Paradoksali ir kiek ironiška poetinių intencijų ir sceninės realybės sampyna rodo, kad turime reikalą su postmodernistiniu veikalu, talpiu gana skirtingoms interpretacijoms. Apie tai byloja pačių spektaklio kūrėjų programoje pateiktos mintys. Vienam šis veikalas yra pasakojimas apie savęs atradimą, pasibaigus gyvenimo kelionei, kitam pagrindinė idėja – kad visi nuo gimimo iki mirties esame keliautojai šioje žemėje.

 

Operą atlikę Klaipėdos teatro ir kviestiniai solistai atskleidė geriausias savojo talento puses. Didžiausias uždavinys jiems buvo tiksliai skanduoti gerokai komplikuoto ritmo muzikinį tekstą ir išlaikyti darnų santykį su orkestru. Greta dainavimo solistai nemažai vaidino ir šoko, o keliems teko dar ir skraidyti. Kolumbo vaidmenį kūrę Andrius Apšega (spalio 4 d.) ir Šarūnas Šapalas (spalio 5 d.) vaidmenį traktavo skirtingai. Apšegos pristatytas herojus – sakyčiau, santūrus, pasitikintis savimi, atitinkamai išreikštas ir vokalo priemonėmis. Įtikino jo atlikti ilgesni soliniai numeriai, raiškūs duetai su Izabele ir emocinga finalinė mirties scena. Šapalas pateikė dramatiškesnį Kolumbo portretą, ypač ekspresyviai padainavęs antrojo veiksmo duetą su Izabele ir minėtą finalą. Regis, jo balse daugiau jėgos ir sodraus skambesio. Izabelės partiją dainavo Beata Ignatavičiūtė (spalio 4 d.) ir Joana Gedmintaitė (spalio 5 d.). Abi solistės vokalines užduotis įveikė tvarkingai, tiesą sakant, Ignatavičiūtės stipresnis, lakesnis balsas salę pasiekdavo lengviau, ypač antrame veiksme, kai Izabelė stovi scenos gilumoje. Aurimas Raulinavičius abu vakarus dainavo Mokslininką, sutinkamą laboratorijoje, kurioje saugomos užšaldytos mąstytojų galvos. Tačiau matome tik jo dainuojančią galvą po permatomu gaubtu, kurią jis negrabiai sukioja. Įtampa išauga, kai ją apspinta beždžionžmogiai, pasigriebia su visu gaubtu, apžiūrinėja ir mėto vienas kitam lyg sviedinį. Šią sceną puikiai atliko kailiais apsidangstę baleto artistai suveltom „ševeliūrom“, stebėtinai tiksliai imituodami beždžionių judesius ir reakcijas – visai kaip zoologijos sode.

 

Keturi baltais fantastiniais kostiumais (visi operos kostiumai nusipelno pagyrų) aprengti įgulos nariai – Pirmasis kapitono padėjėjas (Tadas Jakas), Antrasis kapitono padėjėjas (Eugenijus Chrebtovas ir Martynas Stankevičius), Erdvėlaivio gydytoja (Iveta Kalkauskaitė) ir Erdvėlaivio kapitonė (Lina Dambrauskaitė) – turėjo atlikti sunkiausias scenines užduotis. Nesvarumo būklės judėdami ore (iš tikrųjų kybodami ant lynų) jie turėjo aiškiai išdainuoti savo replikas ir labai nemažai vaidinti. Visi solistai šias užduotis įvykdė. Didžiausia ir reikšmingiausia partija teko Linai Dambrauskaitei, atlikusiai Erdvėlaivio kapitonės vaidmenį. Pritariant orkestrui, kuriame girdime glasišką ritmo struktūrų kartojimą, ji dainavo išraiškingas arijas, kurių melodija vinguriuoja iki labai aukštos tesitūros. Sužavėjo solistės tikslumas, išdainuojant sudėtingą tekstą, tinkamas balso jėgos ir spalvų balansas. Dambrauskaitei teko ir svarbios vaidybinės užduotys, kai ją išlipusią iš laivo apsupa beždžionžmogiai, glaustosi, uostinėja. Vienas jų, gal vadas, netgi bando pabučiuoti! (Šį vaidmenį idealiai atliko baleto šokėjas, deja, nežinau pavardės.) Dar du svarbūs nedideli vaidmenys – du Žemės dvyniai. Juos pavyzdingai padainavo ir suvaidino Emilia Janina Kozłowska ir Vilius Trakys.

 

Svarbią partiją operoje atlieka choras. Vienose scenose jis dainuoja kartu su solistais, kitose – soluoja, taip pat ir vaidina. Choro skambėjimas, balsų darna ir tikslus intonavimas verti aukščiausių pagyrimų. Choras dainavo be įtampos, laisvai įveikdamas sudėtingesnius partitūros puslapius ir kito stiliaus muziką, kai dainavimo būdas keičiamas, išgaunamas gražus piano. Tokiu skambesiu užbaigiama ir visa opera.

 

Teatro simfoniniam orkestrui teko didžiulė užduotis. Tai pirmoji iš anksčiau sukurtų Glasso operų, kurioje jis naudoja pilną simfoninį orkestrą, ne kokį nors ansamblį. Tiesą sakant, pilnas orkestras nebūtinai skamba visoje partitūroje. Girdime atskiras kamerines grupes, kai groja vien styginiai, dar ir unisonu, girdimi raiškūs pavienių pučiamųjų balsai, varinių akordai, perkusijos grupė. Orkestro muzikantams įgarsinant operos partitūrą buvo kur pasireikšti. Įdomumo dėlei priminsiu, kad per pirmąjį Glasso vizitą į Lietuvą 1994 m. Vilniuje klausėmės kaip tik simfoninio jo kūrinio „Itaipu“, kurį atliko Valstybinis simfoninis orkestras su Latvijos valstybiniu choru, diriguojant kompozitoriaus bičiuliui Dennisui Russellui Daviesui. Veikalas padarė tokį stiprų įspūdį, kad daugelis tapome Glasso gerbėjais.

 

Maestro Anzolini dirigavo premjerinį spalio 4 d. spektaklį, tvirtai valdydamas visą operos vyksmą. Ypač įspūdingai suskambėdavo didžiosios kulminacijos – pirmame veiksme erdvėlaiviui rėžiantis į žemę, antrajame – siaučiant audrai vandenyne, kai orkestro garsai tiesiog sudrebindavo salę. Dirigentas buvo labai dėmesingas kiekvienam solisto įstojimui, juos tiksliai parodydavo, nepraleisdamas nė smulkmenos. Spektaklis judėjo ir pulsavo kaip gyvas organizmas (nesikabinėsiu prie nereikšmingų netikslumų.) Antrąjį matytą spektaklį dirigavo Adrija Čepaitė. Pačioje pradžioje muzika šiek tiek stabčiojo, buvo justi įtampa, tačiau pamažu ji įgijo gyvą pulsą, girdėjome darnią visumą. Čepaitės interpretacija buvo ramesnė, kulminacijos ne tokios sudrebinančios, kaip Anzolini, orkestro ir solistų santykis švelnesnis, labiau pritariantis. Beje, po spektaklio sužinojau, kad dirigentė tą vakarą tik antrą kartą stovėjo prieš visą atlikėjų kolektyvą. Taigi, su atsakinga užduotimi ji susitvarkė! Belieka pasveikinti ją, kaip ir visą teatro kolektyvą, su sėkminga premjera.

 

Klaipėdos teatras tampa reikšmingu kultūros centru visam Vakarų Lietuvos regionui, tiesą sakant, ir visai Lietuvai. Tą liudijo premjerinius spektaklius gausiai lankę ne vien klaipėdiečiai, bet ir vilniečiai, kauniečiai, šiauliečiai, ilgai ploję spektaklio atlikėjams ir statytojams, džiaugęsi modernia žiūrovų sale, puikia jos akustika ir, be abejo, jaukiais holais bei bufetais. Naujasis teatro pastatas harmoningai įsiterpia į Klaipėdos miesto panoramą, vaikštinėjant po jo šviesius holus atsiveria gražūs vaizdai į Klaipėdos senamiestį ir Danės upę su puikia krantine ir laiveliais.

 

Vis galvoju – kur skriejo erdvėlaivis? Glasso operos libretas sako – tyrinėti tolimos planetos, tačiau visai tikėtina, kad tos planetos jau nebėra, matyti ne ji, o tiktai ilgai iš jos keliavusi šviesa. Įgula galbūt skrieja į nežinią, beribę erdvę, o norimos ištirti planetos ši komanda niekada nepasieks. Kas ją verčia ryžtis tokiai kelionei? Atsakymas vienas: nenumaldomas tyrinėjimo, atradimo ir kūrybos alkis.

Aurimas Raulinavičius operoje „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
Aurimas Raulinavičius operoje „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
Operos „Kelionė“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Operos „Kelionė“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Operos „Kelionė“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Operos „Kelionė“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Andrius Apšega, Beata Ignatavičiūtė operoje „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
Andrius Apšega, Beata Ignatavičiūtė operoje „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
Operos „Kelionė“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Operos „Kelionė“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Šarūnas Šapalas, KVMT choras operoje „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
Šarūnas Šapalas, KVMT choras operoje „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
Lina Dambrauskaitė operoje „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
Lina Dambrauskaitė operoje „Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė, Šarūnas Šapalas operoje„Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė, Šarūnas Šapalas operoje„Kelionė“. M. Aleksos nuotr.
Operos „Kelionė“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Operos „Kelionė“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Operos „Kelionė“ akimirka. M. Aleksos nuotr.
Operos „Kelionė“ akimirka. M. Aleksos nuotr.