LNSO koncertas su Victorienu Vanoostenu ir Maximilianu Hornungu Nacionalinėje filharmonijoje
Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) pianistas ir dirigentas Victorienas Vanoostenas dirigavo ne pirmą kartą. Su mūsų Nacionaliniu simfoniniu maestro susipažino 2021 m., pakviestas į Mūzos Rubackytės organizuojamą Vilniaus fortepijono festivalį, ir diriguodamas LNSO atliko prancūzų muzikos programą, vėliau parengė įspūdingų romantinės muzikos koncertų. Vanoostenas prisipažįsta iškart susižavėjęs mūsų orkestro profesionalumu ir pamilęs Vilnių. Orkestrantai sako, kad simpatija ir pagarba abipusė. Ypatingas dirigento ir LNSO pasirodymas įvyko spalio 5 d. Nacionalinėje filharmonijoje – koncertu „Didingieji romantikai“ Vanoostenas pradėjo savo kaip pagrindinio kviestinio LNSO dirigento sezoną. Šią šventę gausiai susirinkusiai publikai dar pasodrino violončelininko iš Vokietijos Maximiliano Hornungo pasirodymas.
Galima sakyti, oficialiam įsišventinimui į mūsų muzikų bendruomenę Vanoostenas rizikingai pasirinko gerai žinomos ir sudėtingos muzikos programą – Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ uvertiūrą, Roberto Schumanno Koncertą violončelei ir orkestrui a-moll (tiesa, retokai atliekamą) ir didingąją Gustavo Mahlerio Penktąją simfoniją cis-moll.
Koncerto pradžioje skambėjusi „Lohengrino“ uvertiūra tarsi pradėjo brėžti simbolinę viso vakaro emocinės dinamikos kreivę. Žinia, prasidedanti tylutėliais skambesiais, tembrų pynėmis grįsta muzika pamažu ryškėja, tarsi pro šydą skleidžia savo grožį ir paslaptingumą, kildama iki stiprių kulminacijų ir vėl rimdama tyliame užutėkyje. Pradėjęs, sakyčiau, labiau nedrąsiai ir su jaučiamu jauduliu, negu įprasmintu pianissimo, orkestras pamažu „susistygavo“, instrumentų grupės ir pavieniai tembrai pradėjo gražiai atverti savo melodines linijas, dinaminius pakilimus ir atoslūgius. Vanoostenas sėkmingai įveikė pirmųjų taktų barjerą ir toliau visą vakarą leido tiesiog gėrėtis dirigento ir orkestro bendryste iki įspūdingos maleriškos koncerto kulminacijos.
Klausantis mūsų scenose retai atliekamo Schumanno Koncerto violončelei a-moll kilo minčių, kad per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje pagausėjo talentingų užsienio violončelininkų pasirodymų (ką jau kalbėti apie Vilniaus festivalyje užbūrusį Sheku Kanneh-Masoną), kad ir Lietuvos violončelės mokykla, puoselėjama puikių pedagogų, yra viena stipriausių Europoje ir galėčiau išvardyti daugybę ryškių mūsų violončelininkų, sėkmingai dalyvaujančių intensyviame koncertiniame gyvenime ir galinčių sudaryti labai rimtą konkurenciją atvykstančioms žvaigždėms. Tad buvo smalsu išgirsti dar vieną čia viešintį talentą, interpretuojantį techniškai ir ypač emociškai sudėtingą opusą.
Su žymiausiais pasaulio orkestrais ir autoritetingais kolegomis griežiantis Maximilianas Hornungas (beje, mokęsis ir pas Davidą Geringą) gali pasigirti ir gausia, įvairiais apdovanojimais įvertinta diskografija. 2019 m. su Švedijos radijo simfoniniu orkestru (dirigentas Danielis Hardingas) yra išleidęs ir Schumanno Koncertą violončelei, kurį turėjome progą išgirsti atliekamą su LNSO, vedamu Vanoosteno.
Trys opuso dalys, sujungtos į vientisą plėtotę, primena simfoninę poemą, kurioje išsisako romantiškasis, žinoma, vienišas herojus – violončelė, beje, beveik žmogaus balso diapazono ribose prabildama ir dramatiškai, ir lyriškai, ir netgi su humoru. Yra žinoma, kad dėl pasireiškusios nervų ligos Schumannas ne visada galėjo kurti, todėl violončelės koncertą rašė karštligiškai greitai, lyg sudėdamas į jį visas savo emocinio pasaulio spalvas – nuo tamsiausios iki šviesiausios. Hornungas griežė pasigėrėtinai techniškai, sodrus instrumento tembras iškart prikaustė dėmesį, meistriškai valdoma melodika, dinamika, darniai koreliuojančios su jautriai jį lydinčio orkestro potėpiais, leido tarsi romaną skaityti žmogaus (autoriaus?) gyvenimo istoriją. Lyg atsivertus „skambančią knygą“. Tačiau būna atvejų, kai solistas tą istoriją, atrodytų, pasakoja pats – giliai išgyvendamas, skleisdamas subtiliausius sielos virpesius, įliedamas savo charizmos ir patirties. Hornungo asmenybė spinduliavo kitką – ryškesnį racionalumą, savotišką šiuolaikinio žmogaus atsiribojimo efektą, kas taip pat yra vienas iš paveikių atlikėjo–klausytojo sąveikos elementų. Tačiau bent jau man norėsis šį koncertą gyvai išgirsti dar kartą – turėti prabangą palyginti ne tik atlikėjo, bet ir savo santykį su šiuo opusu, tą vakarą palikusiu daugtaškį.
Antra koncerto dalis buvo skirta beveik valandą trunkančiai Mahlerio Penktajai simfonijai. Nereikia nė sakyti, kad ji yra viena iš pasaulinio simfoninio repertuaro aukso fondo grynuolių, užburianti ne tik savo didingumu, bet ir fenomenaliai atskleidžiama filosofinės minties, būties apmąstymų ir čia pat žmogiškų aistrų, tamsių sielos užkaborių, o kartu ir jos grožio koreliacija. Ko gero, šią simfoniją turėjo omeny Paulas Stefanas, taikliai apibūdindamas Mahlerio kūrybą: „Jo simfonijose gyvenimas prasideda gatvėje, o baigiasi begalybėje...“ Paveikiausiai tą užburiantį begalybės jausmą sukėlė labai jautriai orkestro ir Vanoosteno perteikta ketvirta dalis – įžymusis Adagietto, su neįtikėtinai kokybišku pianissimo, prasminga kiekviena fraze, kiekvienu atodūsiu.
Visose simfonijos dalyse (išskyrus daugiausia styginių išdainuojamą ketvirtąją) yra svarbūs variniai pučiamieji. Ši orkestro grupė, beje, visą vakarą grojo puikiai ir dar labiau atsiskleidė kaip malerišką stilių ir prasmę jaučiantys muzikantai. Atskiras bravo pagrindiniam – valtornos solo – atlikėjui Andriui Dirmauskui. Solidi styginių branda, orkestro koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės profesionalumas ir charizma, viso orkestro vieningas alsavimas ir nuoširdus dirigento Vanoosteno įsijautimas klausytojams padovanojo neeilinį potyrį.
Kita vertus, Penktoji simfonija leido pasvarstyti, ar apskritai įmanomas toks reiškinys kaip tobulas Mahlerio atlikimas. Ši muzika kupina gyvenimo – su įsukančiais į sūkurį žanriškais pasilinksminimais, gedulingu maršu, aštriais dramatizmo dūriais, nevilties aimana, lengva ironija ar sielos nuskaidrėjimo katarsiu, tad tobuliausias jos pavidalas yra natūralus žmogiško netobulumo grožis, o svarbiausia – nesumeluotas tikrumas. Vanoostenas ir orkestras tuo įtikino.