Operos namus prisimenant

Retas teatras pasaulyje per pastaruosius šimtą metų kraustėsi net kelis kartus. Antai dabar žinomo kaip Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pirmtakė Operos ir dramos vaidykla po pirmojo spektaklio 1920-ųjų gruodžio 31-ąją iki pat šių dienų keitė ne tik pavadinimus (jų būta net 12 – Lietuvos opera, Valstybės opera, Valstybės teatras ir kt.), pastatus, bet ir miestus. Operos ir dramos vaidykla savo veiklą pradėjo Kaune, pastate, kuris Lietuvai buvo itin svarbus – čia 1920 m. gegužės 15 d. įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Kelis kartus rekonstruotas pastatas tarsi gulbė puošė laikinąją Lietuvos sostinę iki baisiausios XX a. tragedijos, kuri ne tik sugriovė miestus, bet ir po įvairius pasaulio kampelius išblaškė daugybę talentingų menininkų.

 

Kitos teatro kraustynės įvyko jau sovietų okupacijos metais. 1948-aisiais teatras su visais spektakliais bei trupe persikėlė į sostinę Vilnių, į Jono Basanavičiaus gatvės 13 numeriu pažymėtą pastatą, kuriame dabar veikia Senasis teatras, anksčiau vadintas Lietuvos rusų dramos teatru.

 

Šis pastatas taip pat sulaukė daugybės rekonstrukcijų ir perstatymų, mat tai pirmasis Lietuvoje specialiai teatrui statytas pastatas, kuris daugmaž nepasikeitęs nuo 1913-ųjų išliko iki šiol. Jo architektai Vaclovas Michnevičius ir Aleksandras Parčevskis vargu ar tikėjosi tokios žiūrovų salės transformacijos, kuri įvyko per pastarąjį šimtmetį. Atidarius teatrą jis imtas kritikuoti, mat salė buvo ganėtinai aukšta, per aukštai suprojektuotas antro lygio balkonas ir per aukštos gelžbetoninės atitvaros, dėl kurių aukščiau sėdintys žiūrovai turėjo nepatogumų. Bandant gelbėti situaciją, greitai įvyko pirmoji salės rekonstrukcija, per kurią balkonų atitvarai buvo pažeminti 40 centimetrų. 

 

Pagal tradiciją pirmojo balkono šonai buvo suskirstyti į ložes, kurios turėjo atskirus įėjimus. Šie vėliau buvo užmūryti. 1947-aisiais, pritaikant pastatą Operos ir baleto teatrui, balkonai patyrė daugiausiai pokyčių. Per rekonstrukciją panaikinta net dešimt šoninių ložių, o centrinėje buvusio atviro balkono dalyje suprojektuota nauja nomenklatūrinė ložė, skirta tuometiniams aukštiems komunistų partijos atstovams. Per 1975 m. rekonstrukciją (architektė Nijolė Kazakevičiūtė) penkios viršutinės eilės atskirtos mūro pertvara ir už jų įrengtos reikalingos techninės patalpos, o parterio gale suformuota atskira kabina, skirta garso operatoriui. Drauge su sale keitėsi ir scena, po kuria įrengta orkestro ložė buvo praplėsta, o teatrui išsikrausčius į Antano Vienuolio gatvę – sumažinta (pagal: Kostas Biliūnas, „Teatras yra ir pastatas“).

 

1974-ųjų lapkričio 6-ąją, po 11 metų statybų ir ilgų projektavimo darbų, Vilniuje iškilo naujieji, architektės Nijolės Bučiūtės suprojektuoti teatro rūmai, tuomet atrodę itin moderniai ir aprūpinti daugybe inžinerinių bei techninių gudrybių. 2024-aisiais sukanka 50 metų, kai Vilnius gali didžiuotis naujaisiais Operos ir baleto teatro rūmais.

 

Apie teatro namų kaitą ir moderniojo pastato pirmtaką esu pakalbinęs keletą menininkų, savo karjerą pradėjusių dar senajame, J. Basanavičiaus gatvės, teatre.

 

Irena Jasiūnaitė (1925–2021, operos solistė 1953–1985 m.)

Buvo nepaprastai gera aura, intymi, scenoje girdėjosi kiekvienas šnabždesys. Negalėdavai niekur pasislėpti. Publika matė kiekvieną emociją, o mes nuo scenos matydavome žiūrovų reakciją, atrodė, kad žiūri žmogui tiesiai į akis. Tai buvo labai teatrališka aura, paslaptinga, iki šiol jos nepamirštu. Niekas per sceną neidavo su paltu – nes scena yra šventovė. Scenoje minėdavome visus svarbius įvykius, sveikindavome kolegas su pirmuoju vaidmeniu. Tas teatrališkumas ir artuma mus sujungė. Žinoma, teatre buvo ir pavydo, bet jis neužgožė gerų emocijų.

 

Paskutinis spektaklis senajame teatre – „Karmen“. Aš jau buvau nebe pirmos jaunystės, bet man suteikė galimybę dainuoti paskutinį spektaklį. Laikau tai pripažinimu. Buvo anšlagas, žmonės balkonuose stovėjo, salėje nebuvo kuo kvėpuoti. Dirigavo Vytautas Viržonis. Pasibaigus operai prie uždangos priėjo tuometis direktorius Vytautas Laurušas ir režisierius Vytautas Grivickas. Jie nuo uždangos nusegė rūtą, o visi solistai tuo metu perėjo per sceną su degančiomis žvakėmis rankose. Man riedėjo ašaros. Tai buvo nepakartojamas ir jaudinantis atsisveikinimo su senuoju teatru įspūdis.

 

Grįžę po atostogų jau naujame pastate pradėjome repetuoti specialiai Vytauto Klovos parašytą operą „Ave vita“ apie Julių Janonį. Dainavo Gražina Apanavičiūtė, Nijolė Ambrazaitytė, Virgilijus Noreika. Man teko antraeilis, bet ryškus vaidmuo – turtuolio dukros. Dailininkas Henrikas Ciparis padarė mane turtinga gražuole, papuošė sidabriniu peruku. Turėjau vilioti patį Janonį. Nors ir mažas, bet gražus vaidmuo. Dainavau pirmus du premjerinius spektaklius, džiaugiuosi, kad tapau naujosios istorijos dalyve. Opera nebuvo populiari, bet publiką viliojo naujieji rūmai – didelis, naujoviškas, gražus pastatas. Iš pradžių visi spektakliai buvo anšlaginiai. Tačiau iškart pajutome, kad akustika kur kas prastesnė nei senajame teatre. Kadangi visi buvome balsingi, didelės problemos nematėme. Šitas teatras neturėjo intymumo, buvo prabangesnis, patogesnis, gražesnis, tačiau be ypatingos dvasios, emocijos, paslapties...

 

Vytautas Kudžma (baleto primarijus 1965–2012 m., baleto trupės repetitorius 2005-2017 m.)

1965 m. aš vienintelis iš klasės dalyvavau mokyklos baigiamajame koncerte Maskvos Didžiajame teatre, tad grįžau į teatrą dešimt dienų vėliau nei kiti. Vilniuje neturėjau kur gyventi, todėl teko apsigyventi teatre. Gerbiama Genovaitė Sabaliauskaitė man davė baltą patalynę, nes nuvažiuoti į namus Kazlų Rūdoje pas mamą neleido dėl premjeros. Apsigyvenau teatre ir iškart buvau „įkinkytas“ į darbą. Bronius Kelbauskas statė baletą „Jūratė ir Kastytis“, kuriame man teko šokti koralų šokį. Mano kolegos buvo Vytautas Brazdylis vyresnysis ir ganėtinai techniškas šokėjas Sergejus Bilida. Repetavau porą savaičių ir buvau išleistas į premjerą. Senajame teatre niekad nesilankiau, nes mokydamasis mokykloje vis nerasdavau laiko, o tik atėjus vasarai grįždavau į kaimą, tad pirmas išėjimas į sceną nustebino – ten buvo labai maža scena. Iki persikraustymo į A. Vienuolio gatvę J. Basanavičiaus gatvės teatre šokau devynis sezonus, iš kurių pusšeštų metų gyvenau teatro patalpose, kas gal ir nėra labai gerai, nors kita vertus – labai smagu pavargus po repeticijos pakilti vos vieną aukštą ir jau atsidurti „namie“ (šypsosi). Teatro bendrabutis buvo įkurtas priestate, palėpėje. Su manimi gyveno teatro orkestro artistas violončelininkas Bačkus, scenografas Pilipavičius, bendramokslis Filipavičius. Kiek vėliau žmonės ėmė keistis, apsigyveno baltarusiai, o aš tapau ilgiausiai čia pragyvenusiu artistu.

 

Jei prisiminčiau vaidmenis senajame teatre... Jų buvo nemažai. Baletas „Vilties krantas“, kurį statė baletmeisteris Česlovas Žebrauskas, buvo mano debiutas atliekant pagrindinį vaidmenį. Šis spektaklis man įsiminė, nes šokau Žveją, o pats esu aistringas žvejys. Be kita ko, Žvejo Mylimąją šoko mano būsimoji žmona Sigita Vabalevičiūtė! Vėliau rodėme baletus „Ant marių kranto“, „Audronė“, „Panelė ir chuliganas“, atlikau pagrindinius vaidmenis spektakliuose „Gulbių ežeras“, „Don Kichotas“, „Žizel“ ir kituose. Mano pagrindinė partnerė, su kuria daugiausia šokau ir iš kurios daugiausiai išmokau, buvo Leokadija Aškelovičiūtė. Porą sezonų iki kraustynių nebuvo statomi dideli spektakliai, nes sakė, kad naujajame teatre bus didelė scena ir mažos scenos spektaklių perkelti nebus įmanoma. Todėl nė vienas spektaklis iš senojo teatro į naująjį nepersikėlė. Visi buvo statomi iš naujo. Senajame teatre apšvietimas nebuvo tobulas, spigindavo tiesiai į akis, beveik nieko nesimatė, tad reikėjo priprasti prie naujojo teatro techninių naujovių. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad savotiškas dulkių, drėgmės, pelėsio, senų dekoracijų kvapas mane persekioja iki šiol, bet kūrybine prasme tai buvo puikus laikas. Visada jaučiau vyresniųjų kolegų palaikymą. Pirmas baletas naujuosiuose rūmuose buvo „Gulbių ežeras“, kuriame teko garbė šokti pagrindinį vaidmenį.

 

Persikrausčius į naujus namus visi sakydavo „senasis teatras“, tad kai Rusų dramos teatrą oficialiai pervadino Senuoju teatru, aš labai apsidžiaugiau.

 

Skaidra Siparienė (baleto artistė 1972–1994 m., spektaklių vadovė 1994–2024 m.)

Senasis teatras buvo kupinas paslapčių, siaurų ir mažų koridorių bei laiptinių. Prisimenu, įeidavome į teatrą pro budėtoją ir iškart leisdavomės žemyn į persirengimo kambarius. Mano kambarys buvo pusrūsyje, pro langą matydavau šaligatvį ir juo einančius praeivius. Kambaryje rengiausi su vyresnės kartos artistėmis, kurios mane šiltai ir draugiškai priėmė, neturėjome jokių konfliktų, gražiai sutardavome ir linksmai leisdavome laiką. Į baleto salę reikėdavo užlipti senais metaliniais laiptais. Salė viršuje, ganėtinai didelė, joje dirbo ir vyrai, ir moterys. Salėje nebuvo linoleumo ar specialių baleto grindų, kaip yra dabar, tad su slidžiomis grindimis kovojome jas laistydami vandeniu. Pamokas dažniausiai vesdavo Eligijus Bukaitis – labai griežtas, ypač jaunimui. Senajame teatre vienoje scenos pusėje buvo vyrų persirengimo kambariai, kitoje moterų, tad ir pusės buvo paskirstytos, kuri yra vyrų, kuri moterų.

 

Žinoma, visada prisimenu teatro kvapą, kurį skleisdavo grimas ir senoji pudra. Teatre dirbo grimeris Ilgūnas, kuris mus, atėjusias iš mokyklos šokti „Spragtuke“, grimuodavo. Po spektaklio grimo nesivalydavome ir kitą rytą su juo eidavome į pamokas, kad visi matytų, jog esame artistės ir šokame teatre (juokiasi). Teatro atmosfera buvo labai gera. Kostiumininkės labai geranoriškos, visuomet mums padėdavo.

 

Teatras nebuvo didelis, ir žmonių tuo metu jame nedaug. Bukaitis išplėtė trupę persikėlus į naujuosius rūmus A. Vienuolio gatvėje. Nejautėme patalpų stygiaus, visi tilpome ir nebuvo jokių problemų. Tiesą sakant, aš net nežinojau, kur rengdavosi orkestro ar choro artistai. Kai atėjome į naująjį teatrą – patyrėme šoką dėl naujos scenos dydžio. Pirmi nauji baletai buvo „Gulbių ežeras“ ir „Ant marių kranto“, kuriuos šokome itin dažnai. Senajame teatre Bukaitis buvo pastatęs naują „Spragtuką“, kurio premjeroje teko šokti. Tas spektaklis buvo perkeltas ir į naująjį teatrą, tik šiek tiek patobulintas, nes naujajame pastate buvo didelė scena, sukamas ratas-žiedas, buvo galima naudoti techniką, kurios senasis teatras neturėjo. Išsaugojau gražų atsiminimą apie baletą „Žydrasis Dunojus“, kurio metu pratrūko scenos gale esantis radiatorius ir vanduo pasipylė tiesiai į sceną! Mums atrodė labai juokinga, tačiau spektaklis ėjo pabaigos link, tad didelio nuostolio nebuvo.

 

Iš senojo teatro taip pat gerai atsimenu paskutinę Elenos Čiudakovos operą, kai ji dainavo drauge su Virgilijumi Noreika. Visi žinojo, kad dainininkė sunkiai serga. Publika verkė, nes jautė, kad tai jos paskutinis spektaklis. Kai Čiudakova mirė, aplankėme jos grimerinę, ten buvo uždengtas jos veidrodis, stovėjo žvakė ir nuotrauka. Ten ateidavome paverkti, nes ją labai mylėjome, ji buvo puiki solistė. Tais laikais visi gyvenome kaip viena šeima, itin gerai sutarėme su orkestru. Buvo kiti laikai, kitas bendravimas.

 

Rūta Railaitė‑Butvilienė (baleto artistė 1976–1993 m., nuo 2011 m. baleto trupės direktorė)

Metus man pasimokius Čiurlionio menų mokykloje, 1969-aisiais buvo parodytas menų mokyklos baletas „Beširdis“, kuriame pagrindinį vaidmenį šoko Voldemaras Chlebinskas. Tai buvo pirmas mano išėjimas į senojo teatro sceną. Šokau Jonvabalį. Iki šiol prisimenu choreografiją ir pirmo veiksmo šokį su kaspinais. Tuo metu man buvo dešimt, gal vienuolika metų. Kasmet mokykla organizuodavo baigiamuosius koncertus teatre, o šalia eidavo ir repertuariniai spektakliai, kuriuose dalyvavo ne tik artistai, bet ir mokyklos vaikai. Buvau išrinkta operoje „Pikų dama“ šokti amūriuką, o balete „Daktaras Aiskauda“ – beždžionėlę. Iš šito spektaklio prisimenu didelę ir sunkią kamuolio formos kaukę, kurią mums uždėdavo ant galvos ir tekdavo su ja šokti, o ji smirdėjo (juokiasi), tačiau buvo įdomu.

 

Kai kurie kolegos sako, kad senajame teatre nebuvo vietos, tačiau man scena atrodė gana didelė, nes mokykla tuo metu dar neturėjo atskiro pastato baletui, glaudėmės viename senojo pastato flygelyje, jo apačioje buvo dvi didesnės salės, o viršuje dvi mažesnės, kuriose išvis nebuvo vietos. Tad po mokyklos atėjusi į teatrą scenoje jaučiausi patogiai. Labai gerai prisimenu pedagogus, kurie mums, vaikams, ugdė pagarbą scenai ir dar už kulisų liepdavo nusiauti batus. Apie ėjimą per sceną su paltu ar striuke nebuvo net kalbos. Išlaikoma pagarba scenai, nes tai šventa vieta. Teatre buvo juntamas ypatingas grimo, salstelėjusios pudros kvapas, kuris tiesiog tvyrojo ore.

 

Apie kraustymąsi į naująjį teatro pastatą neprisimenu nieko, tik iš vyresnių kolegų žinau, kad jaunąsias balerinas vertė plauti langus (juokiasi).

 

Mokėmės paskutinėje klasėje, kai Eligijus Bukaitis pakvietė mus šokti naujajame „Gulbių ežere“. Ten šoko, rodos, 32 gulbės. Pirmąkart atėjusi į naujojo teatro sceną pamačiau ją „nurengtą“, be kulisų, tad man ši milžiniška erdvė atrodė kaip oro uostas, maniau, kad pasiklysiu, o ir kas ten mus iš toli pamatys. Betgi matė, ir net labai. Iš J. Basanavičiaus gatvės persikėlus į A. Vienuolio pastatą repertuariniai spektakliai liko užmaršty, todėl „Gulbių ežeras“ gan ilgai buvo rodomas po tris kartus per savaitę, kol atsirado daugiau baleto premjerų. „Gulbių ežeras“ – labai ilgas, keturių veiksmų spektaklis. Tais laikais spektakliai prasidėdavo valanda vėliau nei dabar, pusę aštuonių vakare, tad namo iš teatro išeidavome gerokai po 23 valandos...

 

Naujasis teatras atrodė nepaprastai puošnus. Koridoriuje, einant į sceną, stovėjo dideli televizoriai, tokių gyvenime nebuvau mačiusi, prabangios sofos, foteliai. Didelis, gražus ir puošnus pastatas, bet senojo pastato pamiršti neįmanoma.

 

Henrikas Ciparis (teatro dailininkas 1973–2005 m.)

1972 m. pavasarį režisieriaus Vytauto Grivicko buvau pakviestas į teatrą. Pirmuoju mano darbu tapo Rodiono Ščedrino opera „Ne vien tik meilė“. Prasidėjo intensyvus darbas, daug susitikimų. Dirbau be atvangos visą vasarą. Sukūriau daugybę skirtingų scenografijos variantų. Pirmą kartą operos ir baleto teatro istorijoje pateikiau atskirus kostiumų projektus solistams ir kiekvienam choro artistui atskirai. Premjeroje dalyvavo kompozitorius Ščedrinas, primabalerina Maja Pliseckaja bei daug žinomų svečių iš Lietuvos ir Maskvos. Labai plačiai ir įvairiai spektaklį komentavo spauda. Vėliau buvo nemažai kitų spektaklių, kol galiausiai sulaukėme naujų Operos ir baleto teatro rūmų.

 

Iš senojo teatro ne kartą ėjome pasidomėti, susipažinti, patarti, pareikalauti. Naujajame teatre orkestro ložė pasirodė besanti gerokai mažesnė nei senajame, portalai – trapecijos formos ir ne per scenos centrinę ašį, scenos ratas su žiedu ir viršutinės mechanizacijos štangos turėjo skirtingus centrus, o kai kurios negalėjo pakelti net tiulinės uždangos. Kaip vėliau paaiškėjo, deklaruojamas dekoracijų pakėlimo aukštis neatitiko tikrovės ir pagamintas dekoracijas reikėjo po vieną metrą nupjaustyti. Salės sienos buvo padengtos metaliniais vamzdeliais, matyt, nepagalvota, kad sugers garsą, todėl naujajame teatre buvo labai bloga akustika. Salė, scena ir fojė darė įspūdį savo gabaritais, naujomis medžiagomis ir vaizdu į Vilniaus panoramą per didžiulius langus.

 

Dabartinis Operos ir baleto teatro pastatas yra vienas pirmųjų aliuminio bei stiklo konstrukcijų statinių Lietuvoje. Statybai panaudotas granitas iš Ukrainos, marmuras iš Rusijos (Uralo), stiklas iš Baltarusijos. Įrenginius gamino įmonės iš Vokietijos, Lenkijos, Vengrijos, tuomečių Jugoslavijos, Čekoslovakijos, Azerbaidžano, Latvijos ir Rusijos. Pastato architektė Nijolė Bučiūtė.

 

Naujojo teatro atidarymui kūriau Vytauto Klovos naujos operos „Ave vita“ dekoracijas. Kurdamas dekoracijų maketus ir kostiumų eskizus turėjau atsižvelgti į siužetą, nes muzika dar nebuvo sukurta ir ją klausyti, analizuoti ir tik paskui kurti scenografiją nėra galimybių. Kostiumų eskizus ir spektaklio maketą kūriau savo namuose. Spektaklio pastatymo problemas aptarinėjome su kompozitoriumi Klova, režisieriumi Grivicku ir teksto autoriumi Juozu Nekrošiumi pas mus namuose. Kūrybinio proceso metu išgertas ne vienas kibiras kavos. Pirmą kartą galėjau panaudoti visą naują scenos techniką: ratą-žiedą, pakeliamas platformas. Dekoracijų gabaritai mūsų žiūrovams buvo dar neregėti. Siekiau, kad scenografija būtų funkcionali, santūri, bet lakoniška. Tai buvo neįprasta ir naujoviška, o ne ideologų reikalaujamo socialistinio realizmo metodais grįsta scenografija, todėl ne visiems priimtina. Teko keletą kartų scenografijos maketą ir kostiumų eskizus rodyti teatro meno kolegijai ir su projektais lankytis Kultūros ministerijoje pas ministrą.