Epochų stotelėse

Atrodo, kad meninės veiklos rėmimo ypatumai Lietuvoje lėmė tai, jog ruduo tapo pačiu aktyviausiu laikotarpiu, kai metus brandintus žiedus praskleidžia festivaliai. Vienas jų – „Muzikos ruduo“.

Manoma, kad besiformuojančiai žmogaus kalbai pradiniuose žmonijos vystymosi etapuose didžiausios įtakos turėjo dainingasis, muzikinis žmogaus raiškos pradas. Toks komunikacinių prasmių ieškantis kalbėjimas žmogaus balsu, pripuolamais rakandais ir bandomais konstruoti įnagiais, lanksčiai moduliuojamais ryšiais su įvairiomis judėjimo, ritmo konstrukcijomis, dinaminiais harmonijų proveržiais, artikuliuota koloristika formavo kalbos fonetiką, kūrė ir prielaidas estetinėms skambančio pasaulio charakteristikoms rastis. Toks vienis ilgainiui tapo meno fenomenu. Muzikos kūrinys, kurio mes klausomės, visada buvo ir yra besitęsianti ši diena, remdamiesi savo kultūrine patirtimi būtent šiandien reflektuojame įvairiais amžiais sukurtą muziką.

Ir Lietuvoje šiuolaikinis žmogus jau gali gyvai patirti Renesanso, baroko epochų tolius. Spalio 6 d. klausiausi Dimitrio Karakanto vedamo LNOBT sukurto „Capella Concertante Vilnense“. Puikiai atliekama nostalgiškai vitali barokinė Antonio Vivaldi, „ryžojo kunigo“, muzika nugramzdino skaitmeninių technologijų epochos žmogų į dangišką nirvaną. Kontratenoro Aloiso Mühlbacherio muzikalūs, gražiu tembru vyniojami kantilenų ir meistriškai pinamų melizmų voratinkliai, stilistiškai nepriekaištingas ir paveikus puikiai grojusio orkestro styginių čiurlenimas klausytojams tapo šiuolaikiška svarbia dvasios apsivalymo paradigma.

O štai pirmajame „Muzikos rudens“ koncerte spalio 3-iąją Energetikos ir technikos muziejuje panirau į žaidimo visai kitokiu garsu erdvę. Žaidimo raiška kartais šokiruojanti, įtraukianti į vyksmą. Svarbu jame rasti rafinuoto turinio esmę. Kartais garso ir vyksmo vienis sužadina emocijas, kartais paveikūs tampa įvairūs kognityviniai procesai, gyvybingi psichofiziologiniai potyriai, pakedenama vaizduotė. Festivalio rengėjai ieškojo kūrinių, galinčių atskleisti konkrečias visuomenės problemas.

Kaip autentišką muzikos turinį atskirti nuo deklaratyvios, primityvios idėjos iliustracijos, ko tikrai nestinga? Gal tikslinga modernią muziką įvardinti sąvoka „aktuali muzika“? Atlikėjas, dirigentas ir kompozitorius Mike’s Svoboda, 12 metų dirbęs kartu su XX a. Europos muziką formavusiu vokiečių kompozitoriumi Karlheinzu Stockhausenu, taip pat svarstė apie tai, kad nėra tokios vienos „šiuolaikinės muzikos“... 

„Aktualios muzikos“ kompozicijose nuo seniausių laikų buvo ieškoma raiškos, atliepiančios amžiaus galimybes, atradimus. Dėl to, kaip girdėjome ir „Muzikos rudens“ koncerte, partitūrose atsirado ne tik elektronika, multifonika, skambantys daiktai, netgi kūnai... Tačiau paieškos – dar ne atradimai. Ne veltui Arnoldas Schönbergas 1918 m. Vienoje kūrė „Verein für musikalische Privataufführungen“ (Privačių koncertų asociaciją). Skambėjo daugybė tuo metu kuriamų, klausytojų „persijojamų“ opusų, iš kurių mums išliko ryškiausi, įtakos turėję ateičiai. Ir iš šimto dabarties autorių partitūrų gal nors vienoje užgims naujos raiškos pradmė, kuri, kaip dodekafonija XX a., taps esminiu muzikos kalbos būdu ateinančių kartų kūrėjams. Todėl tokie festivaliai svarbūs ir gyvastingi. Juolab kad jau Lietuvoje yra atlikėjų, gebančių kokybiškai naujas partitūras realizuoti. Visa tai turėtų stebėti ir reflektuoti kūrėjai, atlikėjai, pedagogai, muzikologai. Deja, kaip tik to ir pasigendu.

Šie mano pasvarstymai nėra atsitiktiniai. Tai siekis aktualizuoti spalio 3 d. prasidėjusiame festivalyje „Muzikos ruduo“ (vadovas Robertas Bliškevičius) kelis koncertus. Kadaise festivalis buvo skirtas lietuviškos muzikos sklaidai Lietuvoje. Kūrybinius labai skirtingo braižo kompozitorių portretus klausytojams pristatydavo mobilios atlikėjų grupės. Tai daryti būtina ir dabar, nes periferijoje dar vis manoma, kad kompozitoriai – tai prie mikrofonų arba tik prie fonogramų žiopčiojantys bernaičiai, „dainų kūrėjai“. Juk kitokių viešumoje daugelis nei mato, nei girdi.

Tačiau festivalio rengėjai pasirinko kitą trajektoriją – bent Vilniaus visuomenei parodyti dabar kuriančius, dažnai pirmuosius žingsnius žengiančius profesionalius kompozitorius. Šiais metais idėja išplėtota: iki spalio12 d. Energetikos ir technikos muziejuje, Liepkalnio vandens saugykloje, Sapiegų rūmuose (keli pakartojimai regionuose) vykstančiame festivalyje pristatoma 14 Lietuvos kompozitorių sąjungos ir kitų partnerių užsakytų, finansuojamų kūrinių premjerų. Išplėtota tarptautinė programa. Koncertuose pasirodo svečiai iš Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Kanados ir kitų šalių. Festivalis koncertus, pokalbius apie muziką siūlo vienyti tema „Globalūs iššūkiai“,  atsigręžti į pasauliui grasinančias tendencijas ir ieškoti atspindžių šių dienų kūrėjų muzikoje.

Pasak pirmąjį koncertą surengusio ansamblio „Synaesthesis“ programos kuratorės Martos Finkelštein, „skaitmeninėse būsenose“ kūriniai tampa įžvalgomis apie dabarties žmogų, nuolatos veikiamą fragmentacijos tarp realybės ir skaitmeninio pasaulio. Skambėjo profesionaliai atlikta Andriaus Arutiuniano, Luko Butkaus, Romualdo Chaloino Galiausko, Agnės Matulevičiūtės, Liepos Vozgirdaitės muzika.

Energetikos ir technikos muziejuje spalio 4 d. programą rengė naujosios vokalinės muzikos kolektyvas „Melos“ (vadovė Karolina Ramonė) ir ispanų ansamblis „Vertixe Sonora“ (dirigentas Vykintas Baltakas). Projektas pavadintas „Old Things Resonate New“ („Seni dalykai skamba naujai“). Žaismė lydėjo Katherine Kontz (Liuksemburgas) kūrinius „judantiems atlikėjams“, fortepijonui ir... dviračiui.

Žaidybinę dvasią išlaikė ir Liepos Vozgirdaitės tembrinę aplinką kurianti kompozicija, ir Aistės Vaitkevičiūtės bandymai artikuliuoti „mūsų laikus kamuojančią aplinkos taršą“. Gražiai programą klausytojams pristatęs Julijus Grickevičius pokalbyje po koncerto provokavo koncerto dalyvius, klausytojus: kaip šios muzikos klausyti, ją suvokti? Nors kūrinių raiška buvo nevienareikšmė, pilna salė įvairios patirties žmonių klausėsi dėmesingai sekdami vyksmą, buvo atviri jiems naujoms garso vibracijoms. 

Man įdomiausias pasirodė Snieguolės Dikčiūtės „Homo sensorium“ – muzikinis stalo žaidimas, kaip terapija. Gintaro Šepučio gyva vizualizacija leido ekrane matyti prie stalo greta kitų atlikėjų sėdintį krupjė-dirigentą, vadovaujantį „kortų“ žaidimui. Krupjė dalinamose kortelėse simboliais atlikėjams nurodoma à la improvizuoto kūrinio veiksmų eiga. Tai daug metų su neįgaliaisiais dirbančios kompozitorės savitas meninis tyrimas, ieškant atsakymo, kaip komunikacijos metu muzika veikia žmogaus psichiką (emocijas, kognityvines funkcijas).

„Muzika mus supa gerokai dažniau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio“, – sako kompozitorė ir muzikos terapeutė Dikčiūtė. Jos kūriniams būdingos netradicinės instrumentų sudėtys, elektroninių ir akustinių instrumentų samplaika, aktorių vaidybos elementai. Matyta ir girdėta kompozicija – puikus muzikinis žaidimas, skatinantis komunikuoti garsu, lavinti vaizduotę, kūrybingumą, aktyvinti smegenų veiklą. Kiekvieną kartą pasirodymas teikia vis kitą ekspresiją, garso, ritmikos, kompozicijos elementų, garso ir plastikos derinius.

Reikia pabrėžti, kad „Muzikos rudens“ festivalis patvirtina jau keli dešimtmečiai Lietuvoje įsitvirtinusią laisvę menininkui ieškoti savasties ir būti išgirstam.