Didingas simfoninis savaitgalis

„Tikėki, tu gyvenai ne veltui. Dar kartą kelkitės. Pasiruoškite gyventi“, – šiais Gustavo Mahlerio Antrojoje, „Prisikėlimo“, simfonijoje skambančiais žodžiais linkiu sėkmės naująjį koncertų sezoną pradedantiems Valstybiniam (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius) ir Nacionaliniam (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas) simfoniniams orkestrams.

Abu kolektyvai sezoną pradėjo atlikdami solidžias partitūras. Mahlerio „Prisikėlimo“ simfoniją klausytojams Kauno filharmonijoje (rugsėjo 26 d.) ir LVSO salėje Vilniuje (rugsėjo 27 d.) pateikė LVSO, Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas), solistės Ieva Barbora Juozapaitytė ir Justina Gringytė. Diriguoti Mahlerio muziką – tai ne Johanno Strausso valsus. Todėl, ligai užklupus Rinkevičių, didžiulė pagarba jį prie pulto pakeitusiam Šervenikui.

Simfonija Mahleris sprendė gyvenimo prasmės problemą. Koks simboliškas šįkart tapo pasirinkimas! Kadaise apie tai pamąstyti kompozitorių įkvėpė bendrystė su dirigentu Hansu von Bülowu ir jo mirtis. Apie vokalą pagalvojo gal išgirdęs Johanno Sebastiano Bacho choralą, gal Friedricho Gottliebo Klopstocko eilėraščio „Prisikėlimas“ eilutes – nugalėti mirtį prisikeliant... Simfonijoje suskambo ne tik galingas choras, bet ir solistės atliekama daina kompozitoriaus praturtintu tekstu „Pirmapradė šviesa“ („Urlicht“) iš vokiečių liaudies dainų ir eilėraščių rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“.

„Prisikėlimo“ simfonija, kaip ir visa Mahlerio kūryba, – sudėtinga, daugiaprasmė ir įspūdinga. Šį kartą ji skambėjo be pertraukos. Tai klausytojams leido susikaupti ir pajusti plėtojamą mintį nuo pirminio muzikos impulso, žingsnio ritmo formuojamos eisenos, gracingo lendlerio, klezmerio šmėkštelėjimo, baimę keliančio „Dies irae“ („Rūsčią dieną“) motyvo ir mirusiųjų žygio link Atpirkėjo, gražių medinių pučiamųjų unisonų, „išdainuotų“ styginių kantilenų, už scenos grojamų varinių instrumentų derinių iki įtaigios mecosoprano raudos ir stulbinančios choro apoteozės.  

Pirmoje simfonijos dalyje vis dėlto buvo girdėti nesusikaupusio orkestro klaidelių. Ir trečioje praslydo dirigento nesuvaldyta darna. Tačiau Šervenikas rado gražių potėpių antros dalies gracingumui perteikti. Stengiausi įminti mįslę: ko man trūksta šio gerai orkestrą pažįstančio dirigento mene? Labiausiai gal aistros nedramatizuojant muzikos, bet būtent lyriniuose, kantilenos epizoduose, kurie dažnokai praplaukia ne emocingai, tik tvarkingai.

Solistė Gringytė kaip visada muzikoje rado prasmę. Padainuota ne tik tvarkingai, bet ir aistringai, sodriu balsu maldaujant galimybių „eiti plačiu keliu link Amžinosios šviesos“. Gal kiek nukrypstant nuo nuorodos „Sehr feierlich, aber schlicht“ (labai iškilmingai, bet paprastai), tačiau skambėjo emocionaliai, paveikiai. Tarsi gėlės žiedas finale iš piano pianissimo dainavusio choro prasmingai, muzikaliai išsiskleidė sopranas Juozapaitytė. Tačiau vėliau, duete su sodriu partnerės balsu, jai pristigo galios.

Gerai skambėjo choras. Kartais dirigento dėmesio nepakako vienai ar kitai instrumentinei linijai pabrėžti, užtat choras gražiai niuansavo ir mums paliko išdainuotą mintį: „O tikėk, tu gimei ne veltui!“.

***

Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas penkiasdešimtmetį švenčiančio meno vadovo Modesto Pitrėno, savo sezono pradžios koncertą (rugsėjo 28 d.) pradėjo iškilminga, fanfarine Ludwigo van Beethoveno uvertiūra „Namų pasveikinimas“, op. 124. Oficialūs valstybės pareigūnų sveikinimai lydėjo ir dirigentą.

Koncerto svečias – IX Tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso laureatas (2023 m.) Jinhyungas Parkas iš Pietų Korėjos. Šiuo metu jis studijuoja Hanoverio muzikos, dramos ir medijų aukštosios mokyklos magistrantūroje. Pianisto mokytojų būrelyje – ir Lietuvoje girdėti Peteris Donohoe, Vladimiras Ashkenazy. Ne viename tarptautiniame konkurse pelnyti laurai, prizinės vietos atvėrė jam kelią į veiklą remiančius tarptautinius fondus. Pianistas daug koncertuoja rengdamas solines programas, grodamas su Kanados, JAV, Vokietijos orkestrais.

Šį vakarą su orkestru Parkas atliko Felixo Mendelssohno Koncertą fortepijonui Nr. 1 g-moll. Puikiai skambėjo virtuoziški pasažai, tikslūs melodiniai piešiniai. Kūrinys labai poetiškas, tad norėjosi, kad tuo įtikintų ir pianistas. Laikui bėgant jis atras ir poetinę gelmę. Labiau įtikino bisui atlikta impresionistinė Claude’o Debussy „Džiaugsmo sala“. Buvo girdimi spalviniai potėpiai, pirštų bėglumas kūrė tikslinę garso koloristiką. 

Visada dėmesio verti orkestro atliekami Karolio Szymanowskio kūriniai. Šio kompozitoriaus gyvenime buvo reikšmingų asmenybių, artimų ir Lietuvos muzikinei kultūrai. Tai įtakos turėjęs giminaitis Gustawas Neuhausas, kuris jaunąjį muziką įvedė į romantizmo pasaulį. Varšuvoje Szymanowskis studijavo pas Zygmuntą Noskowskį, draugavo su smuikininku Pawełu Kochańskiu ir Arturu Rubinšteinu – Beatričės Grincevičiūtės rato muzikais ir kitais.  

Šį kartą Nacionalinės filharmonijos scenoje viešėjo svečiai iš Lenkijos: Varšuvos filharmonijos choras (meno vadovas ir dirigentas Bartoszas Michałowskis) ir solistas tenoras Bartoszas Nowakas. Skambėjo Trečioji simfonija, op. 27, „Daina apie naktį“, dedikuota motinai. Kompozitorius įgarsino XIII a. persų poeto Jalaluddino Rumi poeziją. Šiuo laikotarpiu Szymanowskio kūryba buvo paveikta impresionistų (Debussy, Ravelio, Skriabino). Tai girdėti, kaip ir savitos šio lenkų kompozitoriaus kūrybos žymės.

Atlikėjai raišką skyrė įvairiapusei niuansuotei. Ekspresija, spalvingi garsiniai potėpiai perteikė nakties paveikslo grožį, rytietiško kolorito žavesį ir mistiką. Orkestras žavėjo sukauptu garsu, kompaktiškais ansambliais, pagaviu plačiu kvėpavimu, taip raiškiai įprasmintu muzikos vitališkumu. Artistiškumas visada lydi ekspresyvius koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės solo epizodus.

Prasmingai vesdamas vokalinę liniją, gražiu tembru puikiai dainavo tenoras Nowakas. Visavertiškai skambėjo visas platus diapazonas, net forte epizoduose neprarasdamas garso kokybės.

Gražus choro vokalas buvo tas instrumentas, kuris leido žavėtis išlygintais balsais, jų darna ir gebėjimu valdyti skambesio galias. Koncerto pabaigoje klausytojams buvo padovanotas siurprizas: po pelnytų griausmingų aplodismentų, Pitrėnui diriguojant, suskambo labai jautriai choro lietuviškai sugiedota Juozo Naujalio „Lietuva brangi“. Sujaudinta publika dėkojo stovėdama.