Artimas ir savas skambesys

Japonų akademinė muzika nėra tokia dažna mūsų koncertų salėse, nors japonų atlikėjai, tiesa, nereti svečiai. Tačiau grynai japoniška koncerto programa – retas malonumas. Tad apsilankyti Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atidarymo koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje paskatino ir išskirtinai japoniška programa, ir su šiuo kolektyvu koncertuoti sugrįžęs perkusininkas bei vibrafonininkas Mizuki Aita, atlikęs keletą premjerų. Suintrigavo, kaip lietuviškame kontekste suskambės japonų akademinės muzikos kūriniai. Kiek tai bus japoniška, o kiek – lietuviška?

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pasistengė įtraukti kuo įvairesnių japoniškos kamerinės muzikos pavyzdžių, aprėpiančių skirtingus stilius ir prasmes. Pirmieji kūriniai parašyti vyresnės kartos kompozitorių, paskutiniai – jaunosios kartos kūrėjų, na, o viduryje suskambo paties solisto kurta kompozicija. Be to, kiekvienas kūrinys atspindi skirtingą kūrėjų santykį su tradicine japonų muzika, vakarietiška kultūra ir styginių orkestru. Tarkim, pirmą išgirdome Kiyoshige Koyamos, gimusio praėjusio šimtmečio pradžioje ir užaugusio kalnuose, uždaroje bendruomenėje, kur girdėjo vien liaudies muziką, kūrinį „Ainu no Uta“ („Ainu daina“) kameriniam orkestrui ir mušamiesiems. Kompozicija kurta pagal vietinės ir iki šiol gana uždaros Ainu genties muziką. Antrasis kūrėjas – taip pat pripažinimo sulaukęs Takashi Yoshimatsu, gimęs keliais dešimtmečiais vėliau ir užaugęs su vakarietiška muzika. Jo kūrybinė kelionė labai panaši į amžininkų Vakaruose, ypač JAV: jis klausėsi roko, eksperimentavo su atonalia muzika ir galiausiai atsigręžė į neoromantines tendencijas. Manau, kad ši koncerto dalis – puikus įvadas ir supažindinimas su būtent japonišku skambesiu, kuris, pasirodo, aprėpia platų stilių ir estetinių požiūrių spektrą.

Šviesioje ir žaismingoje kompozicijoje su styginių išgaunamais labai švelniais, tačiau ryžtingais tonais „Ainu No Uta“ susipažįstame ir su pagrindiniu vakaro svečiu – perkusininku ir vibrafonininku Aita. Apsirengęs tradiciniais drabužiais ir nuolat keisdamas tradicinius instrumentus, jis vis išnirdavo iš už orkestro ir išraiškingai (visomis prasmėmis) papildė kūrinį džiaugsmingu skambesiu.

Yoshimatsu kūrinys „And Birds Are Still...“ kur kas sodresnis, tuo pat metu – labai subtilus, staiga nukeliantis į mirguliuojančią sapno būseną. Orkestro meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas pristatydamas šį kūrinį pasakojo, kad kompozitoriui įkvėpimas kilo stebint šventyklos tyloje rymančius paukščius. Tai pažadino vaizduotę regėti romaus sąstingio apgaubtą šventyklą ir pro medžių lapus mirguliuojančią saulės šviesą. Tokį įspūdį kūrė ir orkestras, skambėjęs labai natūraliai, tarsi vienos gijos jungiamas kvėpavimas.

Aitos kompozicija „Stardust“ („Žvaigždžių dulkės“) parašyta specialiai šiam koncertui. Vibrafonininkas Lietuvoje jau yra lankęsis – prieš šešerius metus jis koncertavo su tuo pačiu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru Šv. Kotrynos bažnyčioje. Pasak Barkausko, jam ši vieta padarė labai didelį įspūdį ir kompozicija gimė mąstant apie ją bei mūsų orkestrą. Kūrinys grįstas besimainančiomis solisto ir orkestro fazėmis. Rodos, per tokią muziką Aita norėjo parodyti kuo daugiau instrumento galimybių, todėl kiekviena solisto frazė įneša kažką naujo. Kai kurie epizodai skambėjo kaip džiazinės improvizacijos, papildytos nestandartinėmis dermėmis, iškildavo ir tradicinė japoniška melodija, savo ritmu primenanti lopšinę, vietomis girdėjome ir bažnytinės muzikos imitacijas (solistui uždainavus tai priminė giesmę; ar vargonus imituojantys švelnių vibrafono ir styginių tembrų sąskambiai). Žinoma, šiek tiek jautėsi eklektiškumo, tačiau jis nebuvo ryškus. Visuomet smagu stebėti, kai atlikėjas pats groja savo kūrinius, todėl ir ši kompozicija – lyg Aitos dovana sau pačiam, praturtinta atlikėjo charizma ir visišku pasinėrimu į procesą.

Shoichi Yabuta – palyginti jaunas kompozitorius, tačiau jau spėjęs susikurti savitą muzikinę kalbą. Pastaraisiais metais jis nemažai bendradarbiauja su Aita – pildo jo repertuarą naujais kūriniais ir kartu keliauja jų pasiklausyti (ir, kaip teigė atlikėjas viename interviu, koncertų metu mėgsta jį fotografuoti). Ne išimtis ir tą vakarą skambėjęs „Gush II“ („Pliūptelėjimas II“), kurį Aita atlieka jau ne pirmą kartą. Kūrinio pagrindiniu varikliu tampa tekstūrų kaita. Čia svarbūs tembrai ir jų sąskambiai, vibrafonas atlieka labiau spalvinį vaidmenį. Lėtai plėtojamos frazės staiga išsiskleidžia tankiais pliūpsniais. Tokias tekstūrines bangas gražiai suvaldė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Beje, visą vakarą kolektyvas, diriguojamas maestro Barkausko, sėkmingai mus vedė per skirtingomis idėjomis grįstą programą, ar atlikdamas antraeilį vaidmenį, ar perteikdamas jausmingą romantišką melodiją, ar kurdamas sonorinių spalvų potėpius.

Programą užbaigė jauniausios kompozitorės Shion Saharos premjerinis koncertas vibrafonui ir styginių orkestrui „Aqua Caustics“. Kūrinys išsiskyrė kaip labiausiai klasikinis tiek struktūros, tiek stiliaus požiūriu. Koncerto muzika grįsta vandens mirgėjimo kuriamais įspūdžiais. Pirmiausia tai raibuliavimas, kuris, sakyčiau, netgi „taškėsi“ žaisminga ritminga pagrindine tema ir ją papildančiomis dainingomis melodijomis. Antroje dalyje vandeniui nurimus regimas jo atspindys. Čia tarsi susipina vienas kitam atitariantys solisto ir orkestro sluoksniai, sukuriantys atspindžio efektą. Trečioje dalyje vaizdas išsisklaido ir tarsi sudrumstame vandenyje vėl girdime raibuliavimą (ar bent jau jo temą). Džiazinio skambesio akcentų turinčios solo dalys kartais disonuoja su orkestru ir vėl įpina savotiškos žaismės. Reikia paminėti labai netikėtą pabaigą – paprasčiausią mažorinį akordą.

Ar japoniška muzika randa vietą lietuviškoje scenoje? Manau, kad taip, ypač tokios mūsų skoniui subalansuotos programos kontekste. Besidalindama įspūdžiais neįtraukiau pasvarstymų apie istorinius kontekstus, kurie nugula į juodraščius, tačiau akivaizdu, kad bent daliai vakariečių ir japonų tam tikros kultūros dalys asimiliavosi. Kai scenoje girdime ir lietuvių, ir japonų atlikėjus, kiekviena interpretacija vis dėlto yra subjektyvi, todėl galima sakyti, kad ir šis koncertas – lietuviškai japoniškas. Išskyrus nebent Aitos – aitišką – kūrinį.