Latvijos simfoninis orkestras pristatė kylantį talentą

Rugsėjo 20 d. LVSO salė klausytojus sukvietė į pirmąjį rudens koncertą. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) organizuojamame Baltijos šalių orkestrų festivalyje grojo Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. Pirmąją programą pristatė prieš porą metų latvių orkestrui vadovauti pradėjęs jaunas suomių dirigentas Tarmo Peltokoski. Tai ir buvo svarbiausia, melomanus intriguojanti žinia.

Latvijos orkestro biografija prasidėjo 1926-aisiais. Daugelį dešimtmečių jis buvo valstybinio radijo kolektyvas. Ir tik 1978 m. ilgiausiai vadovavusio dirigento, Herberto von Karajano konkurso laureato Vasilijo Sinaiskio pastangomis kolektyvas įgavo savarankišką statusą.

Visada malonu prieš koncertus girdėti ir matyti sklandžiai programą pristatančią, klausytojus inteligentiškai sveikinančią Laūrą Karnavičiūtę. Tai svarbus koncerto komponentas, kaip ir pateiktas bukletas ar patobulinto apšvietimo kuriama jauki nuotaika naujojoje salėje.

Koncerte girdėjome latvių kompozitoriaus Arturo Maskato (g. 1957) populiarųjį „Tango“ ir britų kompozitorių Gustavo Holsto bei Ralpho Vaughano Williamso kūrinius.

Greitu žingsniu, tikslingai sceną perskrodė dirigentas. Dvidešimt ketverių jaunuolio legenda jau pradėta kurti. „Suomių dirigavimo stebuklas“, – rašė „Tagesspiegel“; „Saugokitės – čia ateina genijus! Peltokoski turi ne tik fenomenalią techniką, bet ir energiją, muzikinį instinktą, stilistinį ir raiškos aiškumą bei ugningą dinamiką“, – maestro koncertu yra žavėjęsis „Diapason Magazine“ apžvalgininkas Rémy Louis.

Jauno ir talentingo maestro kūrybinė biografija tik prasideda. Kaip ji susiklostys – priklausys ne tik nuo talento ir darbštumo. Bet pradžia daug žadanti. 

Laisvamaniškai mokydamasis vidurinėje mokykloje, visą dėmesį Tarmo skyrė muzikos studijoms: grojo fortepijonu, dalyvavo pianistų konkursuose, fortepijoną studijavo Sibelijaus akademijoje pas Antti Hotti, mokėsi ir komponavimo, improvizavo. Nuo 14 metų pradėjo studijas pas profesorių emeritą Jormą Panulą, o Sibelijaus akademijoje rimtai studijavo dirigavimą Sakari Oramo klasėje, dirbo su žinomais puikiais dirigentais – Hannu Lintu, Jukka-Pekka Saraste ir Esa-Pekka Salonenu.

2020 m. pabaigoje, dar karantino metu, Brėmeno „Deutsche Kammerphilharmonie“ smuikininko, dirigento, kompozitoriaus Pekkos Kuusisto ir džiazo pianisto Iiro Rantalos siūlymu Peltokoski buvo pakviestas pasirodyti jaunųjų menininkų forume. 2021 m. birželį vykusiame koncerte jis pirmą kartą viešai dirigavo orkestrui. Kolektyvas buvo sužavėtas ir nuo 2022 m. sausio jaunąjį dirigentą paskyrė pagrindiniu kviestiniu dirigentu. Taip pat jis yra Roterdamo filharmonijos orkestro pagrindinis kviestinis dirigentas, vadovauja Latvijos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.

Peltokoski yra „Orchestre national du Capitole de Toulouse“ kviestinis dirigentas, pernai sausį debiutavo Šiaurės Amerikoje su San Diego ir Toronto simfoniniais orkestrais, dirigavo Honkongo filharmonijos orkestrui ir buvo pakviestas vėlesniems sezonams, dirigavo Berlyno radijo, Halės, Diuseldorfo ir kt. simfoniniams orkestrams. Ryškiausiam meteorui prilygstančios karjeros faktas yra 2024 m. kartu su Brėmeno „Deutsche Kammerphilharmonie“ įrašytas Mozarto simfonijų debiutinis albumas. „Classic FM“ Peltokoskį išrinko viena iš 30 „kylančių metų žvaigždžių“.

Tolesni planai ambicingi. Ar jaunasis dirigentas pakerėjo Vilniuje? Pirmas maestro įsitvirtinimas ant pakylos leido suprasti, kad tai tikrai ne sovietinės mokyklos auklėtinis. Tačiau tokia laisva stovėsena prie pulto nepaneigė disciplinuoto vadovavimo orkestrui. Nebuvo nei maivymosi, nei bereikalingos plastikos ar koketavimo su publika. Viskas tikslinga ir raišku. Buvo justi, kad dirigentas girdi orkestrą, yra jaučiantis ir gebantis orkestrui perteikti įvairaus lygmens nervinius impulsus. Apie dirigentą reikėtų kalbėti publikai stebint jį salėje ir vertinant orkestro artisto akimis: ką ir kaip geba pareikalauti iš instrumentininkų, kaip įkvepia juos muzikuoti. Svarbiausia – kokį pateikia požiūrį į kūrinį, koks atnašavimo kompozitoriui ir interpretacijos santykis. Juk dažnai savito požiūrio į kūrinį mes ir neišgirstame, o vidutinis dirigentas savo plastika tik seka paskui skambančią muziką.

Jaunasis Peltokoski juto vidinį muzikos nervą. Labai populiariam Maskato „Tango“ (šiuo kūriniu kompozitorius tapo vienu iš trečiojo tarptautinio konkurso „Masterprize“ finalininkų) dirigentas suteikė jaunatviškos ekspresijos, netgi azarto. Tai gražiai derėjo su plačia orkestro melika.

Ir britų autorių kūriniuose muzikos sintaksę dirigentas prasmingai įvedė į semantinį lauką. 1914–1917 m. Holsto sukurtos septynių dalių siuitos „Planetos“ orkestrui ir paskutinėje dalyje prisijungiančiam moterų balsų ansambliui muzikoje Peltokoski siekė perteikti kiekvieną dalį charakterizuojančią mintį, kuri inspiruotų klausytojo estetinę sąmonę. Išryškino esaties nuotaiką, spalvų žaismą, besikeičiantį charakterį.

Dirigentas tikslingai valdė didelės sudėties orkestrą, kūrė terpę orkestro grupių kontrastuojančioms artikuliacijoms išryškinti, gražiai pravedė plačias orkestro kantilenas, inicijavo organiškus ekspresyvius orkestro proveržius, kulminacijas. Gražūs medinių pučiamųjų perėjimai septintoje dalyje. Raiškiai grojo orkestro solistai: smuiko, obojaus solo pirmoje dalyje, vėlesni subalansuoti medinių pučiamųjų ansambliai, valtornos solo. Tai priminė gerą latvių valtornininkų mokyklą. Man klausimų kėlė tutti epizodai. Ar dirigento valia niveliavosi juose esančios tematinės linijos, ar akustinis aidas neleido joms artikuliuotai suskambėti? Septintoje dalyje pasitaikė ritminės nedarnos, dainavusiam vokaliniam ansambliui pristigo tikslesnio sekundų intervalų intonavimo.

„Holstas „Planetose“ naudoja labai didelį orkestrą ne tam, kad jo partitūra atrodytų įspūdingai, o todėl, kad jam reikėjo papildomos spalvos, ir jis žinojo, kaip ja naudotis“, – rašė Williamsas. Peltokoski sumaniai ir pagaviai valdė orkestro spalvų paletę. Buvo išlygintos ilgos medinių pučiamųjų linijos, pasiekta daugiaprasmių varinių pučiamųjų artikuliacijų žaismo. 

Neatsiejamų būties ir prasmės sąsajų paieškos buvo ryškios ir atliekant Vaughano Williamso Septintąją simfoniją „Sinfonia Antarctica“.

Williamsą labai sujaudino istorija apie pragaištingą Roberto Falcono Scotto ir jo palydovų poliarinę ekspediciją. Rašydamas muziką filmui Williamsas pradėjo jausti, kad vėliau ji gali tapti simfonijos pagrindu. Dar net nematydamas filmo scenarijaus jis sukūrė didžiąją dalį partitūros. Tokią programinę Septintąją simfoniją 1953 m. Mančesterio Laisvosios prekybos salėje pristatė seras Johnas Barbirolli.  

Vėjas, baltas peizažas. Antros dalies blizganti, kinematografiška muzika. Trečioje spalvų paieška, violončelės atsivėrimas ir kokybiško orkestro garso kulminacija. Ir ketvirtoje dalyje dirigentas sumaniai paruošia obojaus, smuiko ir arfos – žaliuojančios žemės spalvų – gyvastį. Simfoniją dirigentas baigė audringu epilogu, pergale gamtos, kuri mums paliko tik vėjų šauksmą. 

Klausytojai susitiko su puikiu, lanksčiu orkestru, ryškiais instrumentininkais ir ankstyvuosius profesionalo žingsnius žengiančiu jaunu, talentingu, mėgstančiu pokštauti dirigentu Tarmo Peltokoski, kurio kelią verta sekti ir jam linkėti geros kloties.