Interpretacijos viršukalnių link

Naujas, jau 64-asis Nacionalinės filharmonijos sezonas rugsėjo 21-ąją buvo atvertas koncertu, kurį surengė Lietuvos kamerinis orkestras su savo meno vadovu, dirigentu ir solistu Sergejumi Krylovu. Kaip ir skelbė koncerto antraštė, programą sudarė du muzikos šedevrai: Franzo Schuberto Styginių kvartetas Nr. 14 d-moll, D. 810, „Mirtis ir mergelė“ (Gustavo Mahlerio versija styginių orkestrui) ir Niccolò Paganini Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 D-dur, op. 6 (Tomo Petrikio aranžuotė kameriniam orkestrui). Esu tikra, visi klausęsi koncerto įsiminsime jį ilgam. Abiejų veikalų interpretacija buvo pažymėta aukščiausiu meistriškumu, su kokiu susitinkame nedažnai. Salėje sklandė pakilios emocijos, profesionalai nuoširdžiai džiūgavo dėl grojusių muzikų sėkmės. Pagalvojau: toks koncertas galėjo papuošti dabar vykstančias Lietuvos dienas Prancūzijoje, bet kažkam mūsų pagrindiniai profesionalūs kolektyvai neatrodo tam tinkami... 

Jau pirmieji dramatiški Schuberto kvarteto taktai privertė kone sudrebėti nuo nepaprastai raiškaus orkestro skambesio, pasiuntusio nuo scenos galingą jėgą ir gąsdinantį niūrumą. Tikriausiai tai gūdžioje neviltyje skęstanti siela arba mirties garsinė metafora, kompozitoriaus išreikšta tamsiu žemyn krintančių garsų srautu. Šiam skambančiam vaizdiniui orkestro artistai suteikė pribloškiančią raišką ir jėgą. Tad nuo pačios pirmos kvarteto pradžioje suskambančios temos esame įtraukiami į kvapą gniaužiantį emocingą muzikinį naratyvą. Jame vyksta nuolatinis kismas, sakytum, tezę keičia antitezė, tamsą – šviesa, keistoką ramybę – džiaugsmas, nors ir pro ašaras... Toks nepaprastai jautrus ir kiekvienam atviras Schuberto muzikos pasaulis negali nejaudinti dabarties žmogaus. Išgyvenimai ir tragedijos tos pačios, tas pats širdies skausmas, tik mąstymo įrankiai kitokie.

Keturios kūrinio dalys pralėkė nepastebimai, nors jų trukmė anaiptol ne trumpa, išsiskiria gal tik trumpa trečioji Scherzo dalis. Nuostabiųjų variacijų žavesys, o dar juvelyriškos primarijaus Džeraldo Bidvos replikos taip užvaldė, kad norėjosi klausytis be pabaigos. Finalo tempas buvo tiesiog fantastiško greičio ir staigios dinaminių ženklų bei niuansų kaitos, tačiau viskas suskambėjo raiškiai ir stebėtinai tiksliai. Taigi, aukščiausio rango interpretacija ir virtuozų orkestras.

Šiek tiek stabtelėjus prie konkretybių, pirmiausia norisi pasigėrėti Krylovo dirigavimu. Apmąstyta kūrinio architektūra ir kiekvienos dalies dramaturgija buvo perteikta itin tiksliais judesiais ir emocinga kūno kalba. Nepastebėjau kokių nors perteklinių gestų ar kitokių nereikalingų dirigavimo efektų. Ypač džiugino Krylovo susitapatinimas su dirigento misija ir visiška vidinė laisvė. Antra, apie ką būtina pasakyti, orkestro koncertmeisterio Džeraldo Bidvos atlikti puikūs solo, o ir visas reikšmingas jo įnašas. Trečia – tai idealiai grojęs orkestras, džiuginęs juvelyriškai tiksliais štrichais, intonacija, unisonais, lanksčia dinamika ir virtuoziškumu.

Kitas šios programos šedevras – Paganini Pirmasis koncertas – sužavėjo ne mažiau. Solistui pritarė kamerinis orkestras, kuriam aranžuotę atliko orkestro altininkas Tomas Petrikis. Apie Krylovą kaip Paganini muzikos atlikėją esame rašę nesyk. Nepamiršau, kaip dar 2008 m. Vilniuje jis atliko žymiųjų solo kapričų rinkinį. Tąsyk rašiau, kad turbūt panašiai grojo ir pats Paganini... Ką ir besakysi, šiandien mūsų kamerinio vadovas groja dar laisviau, dar emocingiau, azartiškiau. Virtuozinės užduotys jam nekelia jokių problemų, viskas praskambėjo puikiai, išgirdome įgarsintus Paganini išrastus smuiko grojimo būdus ir triukus. Gal kai kuriuos verta priminti: štrichų įvairovė ir ypač staccato aukštyn-žemyn bei rikošetai, pasažai per visą diapazoną iki atramėlės, rizikingi šuoliai, flažoletai, greito tempo dvigubos natos, akordai, pizzicato kaire ranka ir t.t. Didmeistriškai Krylovas atliko itin sudėtingą Émile’io Sauret kadenciją, kurioje panaudoti minėti smuikavimo triukai, žinoma, ir gražiosios temos, kuriose, kaip ir visame kūrinyje, išgirdome turtingais obertonais prabylantį instrumentą, pagamintą Krylovo tėvo.

Taigi, smuiko virtuozas atskleidė visas Paganini koncerto grožybes ir tarsi žaisdamas įveikė virtuozines užduotis, o mums beliko ploti ir šaukti bravo. Gal pašėlusiai plojusi publika tikėjosi ko nors linksmesnio, tačiau bisui smuikininkas pasirinko Johanno Sebastiano Bacho Adagio iš Pirmosios sonatos smuikui solo g-moll.