Kelionė savęs ir tikėjimo link

Rugsėjo 14-ąją Vilniaus Šv. Juozapo (Pilaitės) bažnyčioje įvyko pasaulinė Zitos Bružaitės kūrinio „Buen Camino!“ („Gero kelio!“) premjera, atidariusi XIV Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalį. Naujos muzikinės kelionės pradžią klausytojams atvėrė Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) su įspūdinga atlikėjų komanda: Čiurlionio kvartetu, sopranu Gunta Gelgote, bosu Žygimantu Galiniu, obojininku Robertu Beinariu, fliugelhornininku Giedriumi Labanausku, perkusininku Tomu Kulikausku bei pianistu (šįkart vargonininku) Vincenzo De Martino.

Šv. Jokūbo festivalis jau bene penkerius metus džiugina klausytojus lietuvių kompozitorių kūrinių premjeromis. Pasak Artūro Dambrausko: „Viena pagrindinių choro misijų – skatinti ir užsakyti naują lietuvišką muziką, nes jei ne mes, tai kas?“ Tai iniciatyva, neabejotinai prisidedanti prie chorinės muzikos puoselėjimo Lietuvoje. Sykiu džiugu, kad festivalis jau tapo platforma, suteikiančia galimybę kompozitoriams pristatyti naujausius kūrinius. Šiemet tai buvo Zitos Bružaitės opusas „Buen Camino!“ (liturginiais ir kompozitorės tekstais).

Kūrinyje Bružaitė perteikia piligriminės kelionės per tikėjimą ir savęs pažinimą patirtis. Pasak autorės, kiekvienas iš mūsų nešame savo „akmenį“ su savo nerimais ir kančiomis, ir nepaliaujamai ieškome atsakymo. Kelio simbolika kompozicijoje atskleista keturis kartus pasikartojančia giesme lietuviškai, kurioje skamba žodžiai: „liūdesio, vienatvės dulkes aušroje nuplauki, kad pasiektum, paliestum tuos, kas myli, laukia“. Ši teksto dalis kartu su lotyniškais liturginiais fragmentais sukūrė turtingą religinių ir egzistencinių prasmių audinį.

Bružaitės kūrybinis procesas truko pusantrų metų, per kuriuos gimė penkių dalių (kiekvienoje po tris numerius) kūrinys, artimas chorinės siuitos žanrui. Pasak autorės, kūrinio inspiracija tapo ne tik šv. Jokūbas, Apaštalo kapas ar Santjago de Kompostelos kelias (Camino de Santiago), bet ir piligrimystės aprašymai, Nariaus Kairio knyga „Toliau nei vandenynas“, vokiečių literatūros klasiko Johanno Wolfgango von Goethe’s mintis, kad Europa buvo sukurta piligriminių kelionių pagrindu. „Tada ir išsikristalizavo dvi svarbiausios temos – ieškojimas ir kelias, kuris einamas su malda lūpose. Tada apsisprendžiau likti prie liturginio teksto, taip pat panaudojau savąjį. Palikau ispanišką pasisveikinimą – „Buen Camino!“ („Gero kelio!“), kuriuo tarsi kviečiama rasti tai, ko ieškai, patirti atradimų džiaugsmą“, – sakė autorė.

Kompozicijos instrumentuotė subtili: choras ir solistai – pagrindiniai žinios nešėjai, perteikiantys muzikinę idėją ir emocijas; vargonai ir žmogaus balsas – kaip tradiciniai bažnytiniai elementai, o kvartetas, fliugelhornas, obojus bei perkusija – „dekoratyviniai“, platesnę semantinę mintį skelbiantys instrumentai.

„Buen Camino!“ sužavėjo giliu dvasingumu ir įspūdinga muzikinės kalbos įvairove. Kiekviena kūrinio dalis – lyg naujas sustojimas piligriminėje kelionėje, atveriantis vis kitokį emocinį peizažą. Kompozitorė įtaigiai suderino skirtingas muzikines būsenas – nuo švelnaus lyrizmo iki iškilmingų pasažų. Sopranas Gunta Gelgotė su choru „Vilnius“ ir Čiurlionio kvartetu subtiliai perteikė piligriminio kelio dvasinį lengvumą, ramybę. Tuokart obojaus ir fliugelhorno partijos kūrė papildomus vidinės kontempliacijos ir apmąstymų emocinius sluoksnius. Ypač sužavėjo kūrinio faktūrinis ir emocinis polifoniškumas, mat kiekviena dalis perteikia unikalią atmosferą – nuo intymių solinių momentų, lėtai tekančių tarsi upė, iki monumentalios viso choro kulminacijos, prasiverždavusios stipresne garsine banga.

Žinoma, kaip ir bet kurį didingą meno kūrinį atliekant, visuomet lieka erdvės tobulėjimui. Ne visada aiškiai girdėjosi atlikėjų tariami žodžiai, boso Žygimanto Galinio balsas skambėjo išties įspūdingai, tačiau pritrūko aiškesnės artikuliacijos, tad emocinė žinutė, kurią norėta perduoti, galėjo pasiklysti. Priežastis gali būti ne tik atlikimo niuansai, bet ir Šv. Juozapo bažnyčios akustika ar įgarsinimas. Gaila, kad gražus kūrinio tekstas liko ne visada išgirstas ir suprastas. Nors sakralinės erdvės dažniausiai sukuria ypatingą nuotaiką, kartais techniniai dalykai apsunkina gilesnį muzikos patyrimą.

Nepaisant akustinių iššūkių, „Buen Camino!“ išsaugojo savo esmę ir poveikį. Premjera tapo išskirtiniu XIV tarptautinio Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio akcentu, įprasminusiu ir sustiprinusiu šio ilgamečio renginio misiją – skleisti naują lietuvišką muziką ir kviesti klausytojus į asmenines piligrimines keliones per muzikos ir dvasingumo jungtį. Bendras kūrinio įspūdis nepaprastai įtaigiai atvėrė dar vieną naujos muzikinės kelionės etapą.