Nuo pamokslo iki flirto

Rugpjūčio 31-oji. Įžengiu į Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. Aštuonias vasaras čia vyksta tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis. Man, sostinės, kur telkiasi intensyviausias istorinės muzikos vyksmas, gyventojai, Kretinga atrodo tolimas Lietuvos kampelis. Tačiau vasarą čia rengiama senosios muzikos koncertų serija, kurią ir sostinės klausytojai godžiai „prarytų“. Bet pradėsiu iš seniau.

Jonas Karolis Chodkevičius buvo plataus akiračio žmogus. Jis fundavo šią bažnyčią ir pranciškonų vienuolyną greta. Kiek anksčiau jo pastangomis Kretingai buvo suteikta Magdeburgo teisė. Daug nežinome apie Kretingos bažnyčios vargonus, tačiau įvairioms muzikos apraiškoms Chodkevičius nebuvo atsainus. Pavyzdžiui, su sūnumi Jeronimu mecenavo Vilniaus bernardinų bažnyčios vargonus. Ilgą laiką jie buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didžiausi ir, kaip rašė vienas šių vargonų tikrintojas, 1614 m. pastatydinti „didžiausia kaina“. To meto kompozitoriai Chodkevičiams paskyrė muzikos kūrinių. Tuos kūrinius, su padėka didikams, išleido Venecijos spaustuvės. Na taip, ten, kur šiandien vyksta Meno bienalė.

Prasminga, tinkama ir įdomu, kad vasaromis čia skamba Chodkevičiaus laikų muzika. Festivalį organizuoja ansamblis „Canto fiorito“ (vadovas Rodrigo Calveyra), jis šiemet pakvietė ir į uždarymo koncertą „Sancta Maria: Mišios Vazų-Habsburgų sąjungai“. Lietuvos senosios muzikos orbitoje šis ansamblis sukuria daug dinamikos. Vieną po kitos parengia naujas istorinės muzikos programas, plačiai skleidžia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muziką, suranda įdomių jos pristatymo kampų, kartu groti kviečia gabius užsienio atlikėjus. Tai daro įspūdį. 

Bet dėl didelio vis naujų ansamblio programų kiekio kartais nukenčia atlikimo kokybė. Čia gana slidus dalykas, nes tai, kaip yra atliekamas to laikmečio repertuaras, lemia požiūrį į senąją muziką apskritai. Ji lengvai transformuojasi į blankią ir nuobodžią. O kai kūriniai atliekami ne vieną, o daugiau kartų, natūralu, jie skamba meistriškiau, rafinuočiau, konceptualiau.

Paskutinę vasaros dieną Kretingos bažnyčioje gausiai susirinkusiai publikai ansamblis atliko muzikos programą, kurią jau buvo pristatęs prieš metus. Ne Lietuvoje, o Švedijoje, bendradarbiaudamas su ten reziduojančiu ansambliu „Villancico“ (vadovas – Stokholmo senosios muzikos festivalio varomoji jėga Peteris Pontvikas). Buvo pagrįsta tą vakarą tikėtis tikrai gero atlikimo.

Lyg muzikinė replika Vazų ir Habsburgų vedybinėms sąjungoms koncerte skambėjo Marco Scacchi (LDK) ir Johanno Stadlmayrio (Šventoji Romos imperija) sakraliniai kūriniai. Pastarasis kompozitorius tarnavo Maksimilianui III Austrui, pretendavusiam į Abiejų Tautų Respublikos sostą. Tąkart buvo išrinktas Scacchi darbdavys Zigmantas Vaza. O kuriame dvare muzika buvo geresnė? Ir vėl įdomu! Nors kalbama ne apie varžybas, magino reta proga viename koncerte palyginti dviem galingoms dinastijoms tarnavusių kompozitorių meistrystę.

Į nekintamų Scacchi mišių dalių seką – Kyrie, Gloria, Credo, Sactus, Agnus Dei – koncerto sumanytojai įpynė jo kolegų iš LDK laikų sakralinių kūrinių. Stiliaus požiūriu jie gerai derėjo, į ordinarium missae įsiliejo organiškai ir dailiai. Įsiminė Bartłomiejaus Pękielio motetas Dulcis Amor Jesu („Saldi Jėzaus meilė“). Jame galėjai jausti ausiai nepatogių disonansų ir saldų, į vėžes sugražinantį jų išrišimą. Puikiai ir apgalvotai skambėjo seniausiais Lietuvoje laikomi Kretingos vargonai, jais grojo jaunas čekų muzikantas Filipas Hrudý. Jie palydėjo visus koncerto kūrinius, o tarpuose tarp jų improvizavo, sklandžiai sujungdami visas dalis į vieną muzikos vėrinį. Šio vėrinio puošniu akcentu tapo Stadlmayrio Magnificat, kuris, tiesą sakant, tą vakarą iškrito iš konteksto. Kodėl? Nes Scacchi mišių dalys skambėjo akademiškai ir sunkiai. Rimtų muzikos traktatų prirašęs kompozitorius gerai išmanė kontrapunktą, sukūrė muzikos mįslių – kanonų. Tokių, kuriuos įminti šiandien net nebepavykstą. Rimtai tą vakarą rutuliojosi ir jo mišių muzikinės mintys, skambėjusios su deramu iškilmingumu, sykiu griežtai, lyg konservatyvus pamokslas.

O Stadlmayrio Magnificat tą vakarą „praskriejo“ žaismingai ir lengvai. Į kelias grupes pasidalinę atlikėjai – kornetai grojo iš sakyklos – grakščiai muzikavo alternatim būdu, pakaitomis, sukurdami pulsuojantį stereo efektą. Vieni kitiems jie siuntė plastiškas muzikines frazes, skambėjusias kaip smagus pokalbis ar netgi lengvas muzikinis flirtas.