Darnus „Gražiosios epochos“ skambesys

Nors kelias nuo Vilniaus iki Paliesiaus dvaro tolokas, į kelionę leistis visuomet verta. Ši magiška vieta vilioja galimybe susitelkti į pačią muziką, o ne į „užmuzikines“ jos reikšmes; įsiklausyti, pabūti čia ir dabar be pašalinių minčių. Man asmeniškai unikalių ir vis kitokių pojūčių sukelia ir besikeičiančio metų laikų peizažo bei koncertų programų deriniai.

Šįkart, jau nostalgiškai rudenišką, bet vis dar šiltą rugpjūčio 24-osios pavakarę Paliesiuje koncertavo pianistė Mūza Rubackytė (Lietuva, Prancūzija, Šveicarija) ir smuikininkas Dmitrijus Makhtinas (Olandija). „La belle époque“ – taip pavadintas koncertas, kuriame skambėjo Leopoldo Godowskio, Johanesso Brahmso ir Karolio Szymanowskio kūriniai smuikui ir fortepijonui. Kartu tai buvo ir šių atlikėjų naujo albumo „Valses impressions“ pristatymas. Albume įrašyti Godowskio ir Szymanowskio kūriniai smuikui ir fortepijonui, kurie koncertų salėse skamba vis dar rečiau nei šių kompozitorių kitų žanrų opusai.

Istorikai la belle époque (apie 1871–1914 m.) įvardija kaip aukščiausią iki šiol Europos civilizacijos klestėjimo tašką. O to meto muzika – įdomi ir vis dar ne iki galo atrasta; nutolusi nuo romantizmo idealų, bet dar neprisisotinusi konfliktiško modernizmo skambesio.

Dviejų dalių koncerte skambėjo Godowskio valsai-poemos, miniatiūros iš ciklų „Dvylika įspūdžių“, „Triakontameron“ ir „Keturios poemos“, kurias Rubackytė ir Makhtinas atliko kaip du savitus, pačių sudėliotus ciklus; Brahmso Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 1 G-dur, op. 78, ir Szymanowskio „Trys Paganini kaprisai“, op. 40. Bisui pagrotas Fritzo Kreislerio „Mažasis Vienos maršas“.

Trys Godowskio miniatiūros –  Larghetto lamentoso (iš ciklo „Dvylika impresijų“), „Makabriškas valsas“ („Valse macabre“, iš ten pat) ir „Naktinis Tanžeras“ („Nocturnal Tangier“ iš „Triakontameron“) – į ciklą sujungtos dramaturgiškai vykusiai. Pradėdami lyriškai, larghetto tempu, kaip ir nurodo kūrinio pavadinimas, pamažu augindami dramatinę įtampą, atlikėjai šiame „cikle“ atskleidė sodrias savo instrumentų tembro spalvas ir brandų, tiek tembriniu, tiek dramaturginiu požiūriu gerai apgalvotą dialogą. Iš visos koncerto programos šios klausyti buvo maloniausia, nes ji labiausiai atitolo nuo emocionalumo, dramatizmo ir figūratyvumo. Lygiavertis smuiko ir fortepijono santykis bei rami ir užtikrinta muzikos pulsacija alsavo ramybe – neskubino minčių, leido atsipalaiduoti ir mėgautis muzika.

Brahmso Sonata smuikui ir fortepijonui G-dur – vienas lyriškiausių kompozitoriaus kūrinių. Rubackytės ir Makhtino versija sūpavo tarsi karuselė – atrodė, kad tuoj bus kylama į kulminacijas, bet čia pat įtampa rimo, grįždavo atgal į sukauptą būseną, neleidžiant melodijoms dominuoti, o klausytojui jaustis sentimentaliai. Tokia interpretacija priartino šį kūrinį prie Godowskio ir Szymanowskio muzikos skambesio, įtraukė į bendrą koncerto programos garsinį audinį.  

Antroje dalyje laukė kiek intensyvesnė muzikinė patirtis. Pradžioje vėl skambėjo Godowskio miniatiūros: „Prisipažinimas“ („Avowal“), Valsai-poemos Nr. 1 ir Nr. 2, „Elegija“ („Élégie“), „Vienietis“ („Viennese“), „Valsas“ ir „Tirolietis“ („Tyrolean“) iš ciklo „Dvylika įspūdžių“, kurios vėl atliktos kaip improvizuotas, pačių atlikėjų sudėliotas ciklas. Šįkart ir pati muzika, ir jos interpretacija buvo siautulingesnė nei pirmos dalies „ciklas“ – kompozicijos skambėjo kaip vis intensyvėjančių, vis disonansiškesnių Vienos valsų seka. Tikrasis, autentiškas Vienos valsas įsupa į lengvą, neįpareigojančią bravūrą, o šios Godowskio miniatiūros protą laiko įtemptą – klausantis tarsi norėjosi artėti prie puošnaus Vienos pokylio skambesio, tačiau mintys vis pasilikdavo prie muzikine prasme kur kas intelektualesnio garsovaizdžio.

Koncerto pabaigoje duetas pateikė sportinio virtuoziškumo porciją – Szymanowskio „Tris Paganini kaprisus“. Nors ir Rubackytė, ir Makhtinas pademonstravo puikią atlikimo techniką bei įstabius smuiko ir fortepijono muzikinių spalvų niuansus, kartais ėmė atrodyti, kad tokio sudėtingumo kūriniuose mažai vietos lieka muzikai, bent jau klausytojo sąmonėje. Nors publikai šie trys kaprisai neabejotinai padarė didžiulį įspūdį, man veikiau sukėlė prieš tai skambėjusios programos nostalgiją, kai klausydamasi Godowskio miniatiūrų ar Brahmso sonatos ir žiūrėdama į už lango (esančio už scenos) vėjyje siūbuojantį rudenėjantį lauką mėgavausi muzikos autonomija ir negalvojau nei apie materialius dalykus, nei apie atliekamų kūrinių atsiradimo istorijas, nei apie kitokias neapčiuopiamo muzikos meno konotacijas.

Didelis koncerto privalumas – labai gerai apgalvota programos dramaturgija, sudariusi vientiso įvykio įspūdį. Visi kūriniai susidėliojo į tam tikrą stambią, vis intensyvėjančią formą, tad klausantis kiekvieno jų neteko galvoti, kokią atskirą istoriją kiekvienas pasakoja. Tiesa, programos visumos mintis veikiau susitelkė vien į muzikinius dalykus, smuiko ir fortepijono dermę, atlikėjams alsuojant vienu ritmu, užtikrintai einant pirmyn koja kojon.

Natūralu ir brandu – šie du žodžiai taikliausiai apibūdina koncerto patirtį. Tokių išgrynintų muzikinių popiečių norisi dar. Tad iki kito karto, Paliesiau!