Per kartas keliaujantis jausmas

Šimtmečio dainų šventė – kultūrinis reiškinys, kuriuo visi pasaulio lietuviai šiemet gyveno nuo birželio 29-osios iki liepos 6-osios. Apie tai kalbamės su dviem operos solistėmis Lina Dambrauskaite ir Lauryna Bendžiūnaite, savais balsais praturtinusiomis atliekamus kūrinius, bei žinoma smuikininke Dalia Kuznecovaite, su Švč. Margelės Marijos Ramintojos bažnyčios „Angelų“ choru dalyvavusia lietuviškoje dainos meno sakralijoje, įprasmintoje kiekvieno balso ir širdies čia, „kur giria žaliuoja...“

Mielosios, pasidalinkite savuoju Šimtmečio dainų šventės patyrimu, asmenine reikšme.

Lauryna Bendžiūnaitė: Tai labai unikalus ir su niekuo nepalyginamas patyrimas, visai kitoks nei susitikimas su publika klasikiniame koncerte. Mes, suvienyti kalbos, genetiniu fondu atpažįstamų melodijų, švenčiame savo tautiškumą. Čia nėra hierarchijos, čia visi svarbūs ir reikšmingi.

Lina Dambrauskaitė: Apie Dainų šventę, kaip vieną kertinių patyrimų savo gyvenime, galiu kalbėti valandų valandas. Nuo pirmų savo žingsnių eisenoje dar su Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunių choru iki paskutinių, didingų „Lietuva brangi“ akordų Šimtmečio dainų šventėje. Šis nuostabus reiškinys man yra lietuvybės, vienybės ir bendrystės simbolis, tai, ką turime gražiausio ir didingiausio kaip lietuvių tauta.

Dalia Kuznecovaitė: Ši Dainų šventė buvo išties išskirtinė. Tai – Šimtmečio Lietuvos bei jos žmonių šventė: šimtas metų patirties, bendrystės, į kraują įaugusios vidinės stiprybės ir, rodos, vis stiprėjančios pilietiškumo dvasios. Manau, kad pastarieji metai mums visiems priminė, kokia trapi yra laisvė ir nepriklausomybė, kiek jėgų bei susitelkimo mes turime ir privalome į tai investuoti. Man ši Dainų šventė skleidė tvirtybę, vienybę ir begalinę meilę tėvynei.

Ne kartą girdėta sakant, kad Dainų šventė yra jausmas. Tad koks jausmas užvaldė jus?

L. B.: Visa apimanti laimė ir pilnatvė, kai publika ir atlikėjai susieti glaudesniais nei giminystės ryšiais ir visi alsuoja vienu ritmu. Bet koks bandymas nusakyti tą jausmą žodžiais jį tik nuskurdina. Tai tiesiog reikia patirti, kaip patiriame meilę, drąsą ar palaimą...

L. D.: Dainų šventė man asocijuojasi pirmiausia su šiluma, šviesa ir jausmu, kad priklausai kažkam, kas tave besąlygiškai priima. Lyg pasijustum šeimos dalimi.

D. K.: Jausmas, kad tapai dalimi ne tik dvylikos tūkstančių, dainuojančių vien scenoje, bet ir mažyte istorijos dalimi, turėjai galimybę prisiliesti prie to, kas nemaru, amžina, – tai nenusakomas jausmas. Tiksliau nei žodžiai šį jausmą apibūdina po kūną bėgiojantys šiurpuliukai, sudrėkusios akys skambant giesmei „Tėvyne mūsų“ ir toks emocinis tankis, kad grįžusi namo dar iki paryčių gulėdama lovoje niūniuoji pačias jautriausias dainas.

Prisiminkite savo pirmąjį kartą Dainų šventėje arba pasidalinkite labiausiai įsiminusiu, giliausią pėdsaką palikusiu išgyvenimu, kuris galbūt vieną dieną virs visiems reikšmingais tautos prasminio lobyno artefaktais.

L. D.: Man pirmoji – 2003-iųjų Pasaulio lietuvių dainų šventė. Tuo metu dainavau Balio Dvariono muzikos mokyklos jaunių chore. Labai ryškiai prisimenu nuskambėjusius pirmus dainos „Kur giria žaliuoja“ žodžius – staiga apėmė toks stiprus pasididžiavimo ir meilės jausmas! O ašaros, kurios skambant šiai dainai riedėjo skruostais 2003-iaisiais, lygiai taip pat riedėjo ir po 21 metų, šiųmetėje šventėje.  

Kiekviena po to vykusi Dainų šventė paliko savo įspaudą: vienybės ir seserystės jausmas pinant laukinių gėlių vainikus su „Liepaičių“ merginų choru, kvapą gniaužianti patirtis pirmą kartą dainuojant solo ir, žinoma, begalinio pasididžiavimo bei palaikymo jausmas kiekvieną kartą matant tėtį, diriguojantį tūkstantinei Vingio parko estradai.

Man nepaprastai patinka Šimtmečio dainų šventės pavadinimas „Kad giria žaliuotų“. Ypač gyvenant mūsų dabarties politiniame kontekste nematau nieko svarbesnio už vienijančias ir Lietuvą branginti skatinančias patirtis – juk labai norime, kad mūsų girios ir toliau žaliuotų laisvėje ir nepriklausomybėje. O tai, kad švenčiame pirmąjį Dainų šventės šimtmetį, tik parodo, kokie atkaklūs ir stiprūs esame kaip tauta. 

D. K.: Turiu prisipažinti, kad Šimtmečio dainų šventė man, kaip dalyvei, yra pirmoji. Dešimtį metų studijavau ir praleidau užsienyje, tad koncertiniai planai vis susikirsdavo su Dainų švente, todėl ją išgyvendavau tik per televizoriaus ekraną. Šįkart mano dalyvavimas buvo taip pat neplanuotas. Esu Ramintojos bažnyčios bendruomenės narė, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos „Angelų“ choro vadovas Eimantas Anskaitis lyg tarp kitko paklausė, ar nenorėčiau prisijungti prie choro ir dalyvauti šiame renginyje. Žinoma, nė nesvarsčiusi sutikau, ir tai tapo viena labiausiai neįkainojamų gyvenimo dovanų, apie kurią pasakosiu ir liudysiu ateinančioms kartoms.

L. B.: Dainos, kurias galime dainuoti kartu, turi būti privalomos, visa kita – tegul stulbina meninių vadovų išmonė, fantazija, pagarba tradicijai ir užmojai naudojantis šiuolaikinėmis techninėmis galimybėmis.

Kas jums apskritai yra daina?

D. K.: Daina arba dainavimas (giedojimas) plačiąja prasme man yra vienas artimiausių ir natūraliausių muzikinės ir žodinės minties perteikimo būdų. Pradedant grigališkojo choralo giedojimu (jį teko studijuoti bei giedoti Paryžiaus grigališkojo choralo chore), kuris bažnytinėje tradicijoje laikomas aukščiausia Dievo garbinimo forma, stabtelint prie nuostabiausių klasikinių operų, liudijančių tų amžių aktualijas. Na, ir liaudies menas – dainos, perdainuojamos iš kartos į kartą, apdainuojančios kasdienį žmonių gyvenimą, patirtis, pajautas...

L. B.: Daina – tai pats intymiausias, betarpiškas būdas kalbėti iš širdies į širdį. 

L. D.: Man dainoje telpa visa žmogiškumo patirtis – meilė, gyvybė, mirtis, skausmas ir džiaugsmas. Daina yra būdas užmegzti ryšį, komunikuoti, dalintis, teikti prieglobstį ir jį gauti.

Kaip, jūsų pajauta, skamba lietuvių liaudies daina, kurioje girdite ir jaučiate savo tautos genetinį kodą, išrašytą amžių istorijos reikšmių prasmėmis?

L. B.: Taip, kaip ji skambėjo Dainų šventėje, autentišku ar pakeistu variantu – nesvarbu. Svarbu, kad nuoširdžiai ir tikrai.

D. K.: Unikalu tai, kad mūsų liaudies dainos bendrąja prasme turi tam tikrą savitą liniją, stilių. Atsižvelgiant į mūsų krašto klimatą, į jo pilką dangų, gražias lygumas ir nežymius paviršiaus iškilimus, į tą ramų kraštovaizdį ir romų lietuvio būdą, – tą atrandame ir dainų nuotaikoje, melodijų sąskambiuose. Lietuvių liaudies daina man skamba ramiai, švelniai melancholiškai. Tai širdies, jausmo daina, tiek apsakanti gražiausius gyvenimo įvykius, tiek verksmingai apraudanti karo sunkumus ir negandas.

L. D.: Mano sielai visada artimiausios buvo raudos, gal dėl sąskambių, o gal dėl konteksto. Juk liaudies daina – tai ir per kartas keliaujanti išmintis bei patirtis, o tame lengva ir gera atrasti paguodą. Turime neaprėpiamą lobyną dainų, primenantį, ką išgyveno mūsų protėviai ir kas mes esame kaip tauta. Liaudies dainą laikau vienu svarbiausių tautos identiteto sudedamųjų dalių.

Jūsų žodžiai Šimtmečio dainų šventei, ataidėsiantys ateityje žaliuojančiose giriose, skambant lietuviškajai dainai.

L. B.: Mes visi stovėjome kartu po giedru ir taikiu dangumi, mes giedojome! Dieve duok, kad mūsų vaikaičiai taip stovėtų, balsais šlovindami laisvą ir vieningą Lietuvą.

L. D.: Klestėk, žydėk ir būk apdainuota tyriausių ir gražiausių balsų, brangi Lietuva!

D. K.: Težydi daina Lietuvos!

Dėkoju už pokalbį.