Patirsi ne kasdien

Vilniaus festivalio koncertų serijoje senoji muzika šiemet, rodos, labiau pagerbta. Ji skambėjo keliuose koncertuose – galbūt tai geras ženklas istorinės muzikos gerbėjams. Birželio 11-ąją britų monarchams dedikuotų Renesanso vokalinių kūrinių atliko madrigalistų grupė „The King’s Singers“, o 16-ąją toje pačioje Nacionalinės filharmonijos scenoje grojo įvairiais apdovanojimais bei publikos dėmesiu įvertintas senosios muzikos ansamblis „Il Giardino Armonico“. Nors Giovanni Antonini vadovaujamas ansamblis iš Italijos festivalyje svečiuojasi jau trečią kartą (klausytojai negailestingi, jie nori naujų veidų!), tą sekmadienį atlikėjai publikai suteikė nekasdienių klausymosi patirčių. 

Koncerto erdvę, lyg Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, užtvindė italai. Istorinės muzikos meistrai atliko italų kompozitorių Domenico Sarro, Leonardo Leo, Luigi Boccherini, Antonio Vivaldi kūrinius. „Įsiterpė“ ir Georgas Philippas Telemannas, vienintelis vokietis šioje programoje. Koncerto pabaigai buvo palikta „vyšnia“ – senosios muzikos ansambliui specialiai sukurtas kūrinys „Passa Calle XXI“, jo autorius – koncerto solistas, italų violončelininkas ir kompozitorius Giovanni Sollima.

Progų išgirsti specialiai senosios muzikos ansambliui sukurtų šiuolaikinių kūrinių pasitaiko ne kasdien. Šių dienų kompozitoriams senieji instrumentai kelia iššūkių. Senoviškas tembras atsiduria jų kūrybinio dėmesio centre, vis dėlto retam pavyksta atskleisti dainuojančią šių instrumentų prigimtį. Kaip istoriniai instrumentai skambės baroko muziką atliekančio Sollimos opuse, buvo itin smalsu išgirsti.

Nekasdieniška buvo girdėti basso continuo instrumentų grupėje baroko arfą vietoj įprastesnės teorbos arba kitarono. Ansamblio bosinių instrumentų grupėje grojo 1630-aisiais pagamintos itališkos arfos kopija. Tokią įprasčiau matyti baroko operų pastatymuose, o vien tik instrumentinės muzikos programoje ji suskambėjo gaiviai.

Koncerte atlikėjai nekalbėjo, atliekamų kūrinių nekomentavo – tai tampa retenybe! Sunku beprisiminti tokį senosios muzikos koncertą, kuriame galėjai tiesiog klausytis muzikos. Klausytojus ir muziką skyrė šimtmečiai, tikrai, tačiau to vakaro atlikėjams neprireikė ko nors paaiškinti ar žodžiu pridurti – jie viską perteikė grodami.

Muzikinių minčių raišką persmelkė baroko stiliaus pojūtis. Tai, ką įprastai vadiname istoriškai pagrįstu atlikimu, nėra savaime siekiamybė, jis tų epochų muziką pražydina. Sykiu koncerte atsispindėjo savita ansamblio meistrystė. Baroko „kvarbatkomis“ jau išraizgytiems kūriniams muzikantai dar pridėjo ornamentų bei improvizavo. Ir voilà – grakštu, estetiška, labai jausminga.  

Plati dinaminė skalė, o ypač nepaprastai tylus piano be pizzicato buvo įstabus. Šiomis koncerto akimirkomis atrodė, kad ir nuryti seilę būtų per garsu. Jei nori būti išgirstas – šnabždėki. Tokius momentus klausytojai patyrė Sarro Koncerte a-moll išilginei fleitai (solistas Antonini), styginiams ir basso continuo, Leo Koncerte d-moll violončelei (solistas Sollima), styginiams ir basso continuo, L. 60. Beje, mums įprastos akademinio koncerto aplinkybės, kai scenoje grojančių atlikėjų įdėmiai klausosi sėdinti publika, XVII a. buvo gana retos. Galbūt taip tylutėliai šnabždama muzika priversdavo besišnekučiuojančius ar kramsnojančius didikus suklusti?

Boccherini kvintete „Nakties muzika Madride“ atlikėjai perteikė XVII a. Madrido gatvių garsovaizdį, pasufleruotą kompozitoriaus dalių prierašuose. Šį kūrinį Sollima griežė kvinteto sudėty, ir vis tiek scenoje prasiveržė jo meninė lyderystė. Skirtingi kūrinio fragmentai – bažnyčios varpų skambesys, išmaldos prašytojų šokis, nakties sargybos eisena ir kt. – išlaisvino atlikėjų vaizduotę. Šis opusas – geras fantastinio stiliaus (stylus phantasticus) pavyzdys. Baroko muzikos traktatai informuoja: fantastinis stilius paremtas lakia vaizduote, jis artimas improvizacijai, o siekiamybė – patikti ir nustebinti. Tikrai nustebino, kaip raiškiai nuo tyliausio piano iki forte ir vėl vos girdimo piano ansamblis atkūrė pro šalį praeinančios nakties sargybos įvaizdį.

Fantastinį stilių atliepė Sollimos kompozicija „Passa Calle XXI“ dviem šalmėjams (solistai Giovanni Antonini ir Tindaro Capuano), violončelei (solistas – kūrinio autorius), styginiams ir basso continuo. Joje taip pat daug muzikos kontrastų, leidusių pajausti lakios kompozitoriaus vaizduotės srovę. Šio kūrinio vaizdiniai klausytojams nebuvo tiksliai žinomi, gal ir gerai – liko erdvės kiekvieno fantazijai, savoms garsų ir minčių jungtims. Šalmėjai čia skambėjo laisviau nei kiek anksčiau pagrotame Telemanno Koncerte dviem šalmėjams. Jie iš tiesų dainavo. Baroko muzikos ansamblio sudėčiai parašytame Sollimos opuse galėjai išgirsti kai ką labai archajiško – Balkanų ar Maroko muzikos dermių, šalmėjai kai kur priminė birbynes, ritmai ir sąskambiai – kaip UNESCO saugomų sutartinių. Šios jungtys, ko gero, atsitiktinės. Tačiau bendros senovės skambesys XXI a. muzikos kūrėjui tapo įkvėpimo šaltiniu, virto sraunia upe ar net idėjų jūra.