7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Naujas šedevrų skambesys

Lietuvos kamerinio orkestro, Sergejaus Krylovo ir Annos Geniušienės koncertas Vilniaus festivalyje

Daiva Tamošaitytė
Nr. 26 (1518), 2024-06-28
Muzika
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Priešpaskutiniame Vilniaus festivalio koncerte „Naujas šedevrų skambesys“ birželio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje susitikę Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas smuiko virtuozo Sergejaus Krylovo, ir pianistė Anna Geniušienė kartu publikai atvėrė naują šedevrų skambesį. Koncerto pavadinimas tiko ir pasirinktai programai, ir jos interpretacijai.

 

Koncertą pradėjo Josepho Haydno Simfonija Nr. 43 Es-dur, Hob. I:43 („Merkurijus“). Jau pirmoji dalis Allegro įvedė į harmoningą Haydno pasaulį ir pateikė ištobulintą orkestro muzikavimą bei jo principus: idealiai tinkamus tempus, išlaikančius galimybę ir sekti ramią muzikos tėkmę, ir išgirsti visas detales, ir neprarasti gyvumo bei energijos; intonaciniu požiūriu nepriekaištingai švarų griežimą, ypač svarbų lėtajai daliai Adagio; pagaliau štrichų minkštumą ir subtilumą atliekant veržlias dalis, šiuo atveju ketvirtąją Allegro. Joje niekas nebuvo perspausta ar šiurkštu. Klasikinei simfonijai suteiktas gana intymus skambesys, orkestro nariai kartu grožėjosi šiuo šedevru ir natūraliai jį perteikė. Ilgametis meno vadovo darbas su iškiliu kolektyvu davė savo vaisių, ir atrodė, kad bendra vieninga interpretacija, muzikavimo lengvumas pasiekiamas net ne dirigento mostu, o mintimi – taip jautriai muzikantai atsiliepė į vedimą. Tokio lygmens vadovavimas rodo atrasto kūrybinio stiliaus tikslumą ir gyvastingumą, nors po koncerto kalbintas Sergejus Krylovas orkestro evoliuciją įvardijo kaip gradus ad parnasum, tai yra kopimą laiptais į dangiškas viršūnes, o tie laipteliai, žinia, muzikoje niekada nesibaigia...

 

Toliau skambėjo Antano Rekašiaus „Muzika styginiams“ Nr. 2 – efektingas kūrinys su kompozitoriui būdingais minties daugiasluoksniškumo ar „ezopiškumo“, netikėtumo, ironijos, spalvingo teatrališkumo bruožais. Trijų dalių opusas tęsė orkestro tradiciją derinti „senovę“ su „modernu“. Nerami ir šelmiška Rekašiaus dvasia spaudė šypsnį girdint jo užsispyrusį ir sąmoningą užsižaidimą Allegro molto espressivo pirmojo fragmento ekspozicine medžiaga, atkakliai sugrįžtančia Presto dalyje, ir pabirusiais kuo įvairiausiais styginių štrichais vidurinėje Allegretto dalyje. Tikėtina, kad dėl savo prasminio aktualumo ir ryškumo šio kompozitoriaus kūryba dar išgyvens renesansą.

 

Antroje koncerto pusėje skambėjo aktualizuojama Johanno Nepomuko Hummelio – Wolfgango Amadeus Mozarto mokinio ir Felixo Mendelssohno mokytojo – muzika: Koncertas smuikui, fortepijonui ir orkestrui G-dur, op. 17.

 

Anna Geniušienė, įkandin savo vyro Luko Geniušo jau įsitvirtinusi Lietuvos scenoje kaip pirmo ryškumo atlikėja, festivalyje dalyvavo ir dėl (kaip ir dažno pianisto) noro groti Nacionalinėje filharmonijoje esančiais geriausiais fortepijonais – priežasties, kurią nurodė ir rugpjūčio 20 d. čia koncertuosiantis Jevgenijus Kisinas. Pianistė yra daugelio tarptautinių konkursų laureatė, 2022 m. laimėjusi Vano Cliburno konkurso sidabro medalį, o tų metų „Musica America“ ją paskelbė Mėnesio jaunąja menininke. Prieš metus ji tapo žurnalo „Pianist“ viršelio veidu. Šie faktai kartu su pastarųjų metų debiutiniais rečitaliais Kennedy centre Vašingtone bei kitur, „Bravo! Vail“ ir „Grand Teton“ festivaliuose rodo išties neeilinį jaunos moters žygį į muzikos olimpą, o titulas „menininkė“ taip pat, regis, nurodo pastangą atlikimo meną praplėsti iki galbūt tarpdisciplininių sričių; gal tai ir pamatysime ateityje.

 

Aptariamasis Hummelio Koncertas – tikra dovana mėgstantiems sugrįžti porą ar tris šimtmečius atgal, į elegancijos epochą. Virtuozo pianisto sukurtas opusas – gana didelės apimties ir reikalauja labai gero techninio pasirengimo. Geniušienė turi puikią mokyklą ir „techninį aparatą“, kuris leidžia išgroti sunkiausias ir ilgiausias partijas be jokio regimo nuovargio. Ant šio pagrindo ji stato savo labai racionalų, energingą, subalansuotą kūrinio supratimą. Pagrindinės temos skambėjo stilingai, skirtingos nuotaikos buvo perteiktos saikingai ir atidžiai. Kartu su virtuozo Krylovo soline smuiko partija išgirdome malonų muzikinį pasikalbėjimą, o gana ilgoje pirmos dalies Allegro con brio kadencijoje – emocionalų duetą, pagražintą rubato. Antroji dalis Andante con moto – tai tema ir variacijos su itin turtinga ornamentika, sniaukrojančiais obojų tembrais, kurie, kaip ir kiti pučiamieji (valtornos, fleitos, fagotai), atlieka pagrindinę temą, apaudžiamą fortepijono ar smuiko partijų ir pastarųjų atlikėjų pirštų miklumo. Dainingas šokinio pobūdžio finalas Rondo taip pat pateikė blizgančių pasažų ir romantiškų nuojautų blyksnių. Iš dalies į publiką atgręžta fortepijono klaviatūra ir pati jo pastatymo vieta pagerino skambesio prieinamumą ir santykį su orkestru, partija buvo girdima labai gerai.

 

Kuo galėjo būti naujas šis šedevras, be paties jo atlikimo fakto, prikeliant iš nepelnytos užmaršties dar vieną puikų kompozitorių? Žinoma, šioje muzikoje yra pats Hummelis ir tai, kas originalaus slypi partitūroje šalia meistriškumo ar tiesiog puikaus amato įvaldymo – ne tik paskiri motyvai, bet ir jų plėtojimas, neperžengiantis klasicizmo ribų, bet dažnai sublyksintis romantiškomis harmonijomis ar slinktimis. Tačiau pagroti koncertą, kuriame girdime daugybę gamų, ilgų, trumpų ir laužytų arpedžio, trelių ir kitokių tam laikotarpiui būdingų pianistinių elementų, nėra lengva ir muzikiniu požiūriu, kad tai taptų įdomu. Tą vakarą tiek daug mažoro „2H“ (Haydnas plius Hummelis) kūriniuose virto trykštančia džiaugsmu virtuoziško žaidimo fiesta. Galima būtų tarti, kad į pirmą planą grįžo ir fizinis pirštų bei viso kūno mėgavimasis muzika, kurią išties labai malonu atlikti.

 

Papildomai Geniušienė ir Krylovas pagriežė ilgą ir lėtą Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“, tinkamą atsikvėpti prieš kitą, paskutinį to vakaro bisą – Fritzo Kreislerio „Preliudą ir Allegro“ Gaetano Pugnani stiliumi smuikui ir fortepijonui. Garsus koncertinis kūrinys tiko pabaigai, bet perkėlė į kitokią, minorinę nuotaiką, o turbūt dėl nevienodo garsumo smuikui buvo nelengva prasiveržti pro masyvius akompanimento akordus ir atsiskleisti visa jėga. Bet publika myli savo favoritus ir į bisus, kurie kartais būna keisti, nepritampantys prie bendro konteksto ar šiaip tiesiog leidžiantys daugiau saviraiškos, žvelgia atlaidžiai. Bisai apskritai yra atskira labai svarbi ir diskutuotina tema. Galbūt čia ir slypi šio „laiko meno“ žavesio esmė...

Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Anna Geniušienė, Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Anna Geniušienė, Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Anna Geniušienė ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Anna Geniušienė ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Anna Geniušienė ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas, Anna Geniušienė ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.