Meistrystės ir malonumo pamoka

Birželio 21 d. baigėsi 28-asis Vilniaus festivalis. Šį kartą jis buvo turiningas. Finalas – baritono Thomo Hampsono, vienos ryškiausių „Metropolitan“ operos žvaigždžių, gala koncertas su Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Tai dovana Lietuvai.

Thomas Hampsonas Vilniuje jau antrą kartą. Vis dėlto verta skaitytojams kai ką priminti. Jo operos repertuare – daugiau nei 80 vaidmenų. Stebina muzikos stilių įvairovė – nuo klasikos, romantikų iki XX a. operos. Metai bėga, tačiau dar praėjusį sezoną Hampsonas sugrįžo į operos sceną ir Paryžiaus Bastilijos operoje atliko prezidento Richardo Nixono vaidmenį naujame Johno Adamso „Niksonas Kinijoje“ pastatyme, kuriam dirigavo Gustavo Dudamelis. Kartu su Cecilia Bartoli baritonas dainavo ir Haydno operoje „Filosofo siela, arba Orfėjas ir Euridikė“ Zalcburgo festivalyje.

Jauniems lietuvių dainininkams reikėtų priminti edukacijos procesą, kurį Hampsonas plėtoja 2003 m. įkurto Hampsono fondo (Hampson Foundantion) interneto svetainėje. Meistriškumo pamokose viso pasaulio jauniems dainininkams kalbama apie tai, ką reiškia įprasminti vaidmenį, perteikti dainos tekstą, kompozitoriaus mintį. Būdamas Vilniuje Hampsonas taip pat veda meistriškumo pamokas.

Tačiau didžiausia pamoka ir malonumas – stebėti Hampsono pasirodymą scenoje. Dainininkas yra amerikiečių muzikos patriotas. Apie ją mes žinome mažai. Aarono Coplando kūryba, senosios Amerikos dainos, Michaelas Daugherty, Linkolno laiškai (Hampsono pristatyta pasaulinė premjera) – tai vis šio dainininko iniciatyvos. Jis debiutavo kurdamas radijo serialą „Amerikos daina“, kurį sudarė 13 valandų trukmės programos, jose per dainas tyrinėjama Amerikos kultūros istorija. Filme „Amerikos daina: anapus laisvės“ Hampsonas pabrėžė reiškinius, kurie suformavo muzikinę Ameriką. Ne veltui Christophas von Dohnányi, Yo-Yo Ma ir Hampsonas „Musical America“ buvo paskelbti Metų menininkais, įprasminusiais Amerikos meną. 2010 m. Kongreso biblioteka, kur Hampsonas ėjo specialiojo patarėjo muzikos studijų ir atlikimo Amerikos muzikos klausimais pareigas, pagerbė jį „Gyvosios legendos“ apdovanojimu.

Hampsonas – tai ir šimtai amerikietiškų bei angliškų dainų, prancūziškų šansonų, Mélodie ir germanų Lied vandenynas. Subtilybės, siejamos su dainos sąvoka. Gerai, kai tai primenama. Vidutiniškumo labiausiai bijantis Hampsonas leido dėmesingiau įvertinti dainos reikšmę jo ir kitų dainininkų repertuare. Kodėl tai svarbu? „Dainą įkvepia tekstas, eilėraštis. Pateiktas muzikos kalba jis padeda mums geriau pajusti „emocinį peizažą“, – aiškina dainininkas. Mums tai reikštų – nebijokime scenoje pateikti dainos!

Hampsonas yra tarptautinės Heidelbergo Lied akademijos įkūrėjas ir meno vadovas. Pelnė „Heidelberger Frühling“ (2020) muzikos apdovanojimą. Šis Lied festivalis įvyko visai neseniai, šiais metais skambėjo daug Johanneso Brahmso muzikos, „tačiau ne tik“, – man patikslino Hampsonas. Nesuklysiu teigdama, kad Hampsonui itin reikšmingas Gustavas Mahleris. Dar 1990 m. su pianistu Geoffrey Parsonsu Hampsonas išleido savo pirmąjį solinį albumą „Des Knaben Wunderhorn“. Jį įrašė su Mahleriui priklausiusiu fortepijonu. Toliau – kiti įrašai ir koncertai pasaulio scenose. 2011 m., minint Mahlerio mirties šimtmetį, jo muziką Hampsonas dainavo daugiau nei penkiasdešimtyje koncertų. Parengė Mahlerio dainų interpretacijos nuotolinių studijų programą. Čia galima prisiminti ir įspūdingą koncertą 2022 m. Vilniaus festivalyje, kuriame atliko Mahlerio dainas.

Palyginau užpernai jo atliktą Mahlerį ir šių metų koncerto programą. Ši – ne tokia intelektuali. Tačiau dainininkas suteikė galimybę klausytojams pajusti muzikos stilistikos įvairovės blyksnius: nuo klasikos iki bisui padainuoto Imre’s Kálmáno „Maricos“ fragmento. Vis dar žavus solisto balso lankstumas, aksominio tembro skambėjimas ir sumaniai valdomas aukštas registras.

Manau, kad koncerto programa sudaryta atliepiant Hampsono meninius principus. Jam visada svarbu justi atliekamos muzikos kontekstą, nuotaiką. Todėl logiška atrodė prieš Giuljelmo ariją iš Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Visos jos tokios“ pagroti jos uvertiūrą. Orkestro ji atlikta muzikaliai. Skambėjo gražūs, žaismingi medinių pučiamųjų dialogai. Grafo arija iš „Figaro vedybų“ parodė, kokia svarbi muzikoje yra žodžio ištaros, teksto artikuliacijos disciplina, tikslinio kreipinio į partnerį svarba. Išgirdome ir Mozarto rečitatyvo fragmentą, parlando-cantando derinių grožį. Orkestras nuotaikingai atliko Charles’io Gounod „Fausto“ fragmentus. Žinoma, orkestrui reikėtų vengti crescendo epizoduose skubėti.

Jules’io Massenet Erodo arijai iš operos „Erodiada“, Rodrigo mirties scenai iš Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“ svarbūs buvo ir kiti muzikos niuansai: dramatinėse scenose skvarbi, klausytojus įtikinanti Hampsono emocija, protingai panaudoti tikslingi balso tembro atspalviai. Dainininkas siekė klausytoją įtikinti prasmės prisodrinta muzikos kalba. Ją jis kuria ne skiemenuodamas kalbinį tekstą, bet jungdamas teisingai artikuliuotus muzikos garsus į mažesnes ar didesnes logiškas frazes, periodus. Jiems suteikia spalvą, emocinį charakterį.

Antra koncerto dalis atliepė šventišką Vilniaus festivalio pabaigos nuotaiką. Skambėjo miuziklų ir operečių fragmentai. Tai jau kita stilistika, kitoks buvo ir solistas: žaismė, estetiškas, saikingas šokio judesys, mėgavimasis scena. Nepaisant dainininko amžiaus nulemtų diapazono pokyčių, kuriamos Leonardo Bernsteino, Cole’o Porterio, Franzo Leháro ir Imre’s Kálmáno personažų charakteristikos buvo paveikios. Žaismingai iš maestro Pitrėno perėmęs orkestro vairą, solistas dirigavo Bernsteino miuziklo „Apie miestą“ fragmentą, įkvėpdamas orkestrui tikros amerikietiškos muzikos azarto, ritmo gyvybingumo. Jam jautriai talkino orkestro koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė.

Hampsoną – iškilų menininką, paprastą, draugišką žmogų, intelektualą (birželio 28 d. švenčiantį gimtadienį!), po koncerto pavyko trumpai pakalbinti.  

Kodėl pradėjote dainuoti?

Man patiko melodijos, o muzika apskritai man visada buvo prasminga.

Kuris dainininkas jus labiausiai įkvėpė jaunystėje?

Frankas Sinatra.

Studijavote pas puikią dainininkę Elisabeth Schwarzkopf. Būtent Hampsono fondas jos gimimo šimtmečio proga parengė puikių prisiminimų apie Schwarzkopf ir jos meistriškumo pamokas, gausius įrašus. Ar su ja tobulinote kamerinio dainavimo meną? Ji taip nuostabiai dainavo Mozarto muziką...

Ne tik. Ji pati buvo nuostabi. Dainavome ir operų arijas. Ji buvo beribės kantrybės, informacijos ir energijos šaltinis.

Kuriuo dainininku labiausiai žavitės?

Giuseppe De Luca dėl gryno vokalizmo. Žaviuosi Tito Gobbi menu už tai, kad apskritai yra dainuojama.

Koks mėgstamiausias jūsų vaidmuo?

Simonas Bokanegra.

Kokią operą mėgstate žiūrėti?

Puccini „Toską“.

Paklaustas, kaip dabar gyvuoja opera, Hampsonas atsakė: „Dirbu su daugybe talentingų jaunuolių. Tačiau jiems patekti į didžiąsias scenas vis dar yra didelis iššūkis – operos teatrai išgyvena savotišką krizę. Pirmiausia – finansinę...“

Didžiausiu savo pasiekimu dainininkas įvardija aistrą dainuoti paversti savo profesija. Net pavydu! Brangiausiu turtu vadina sukauptą ir aktualią biblioteką. Sektinas pavyzdys visiems.