Muzika
Kai buvau paprašyta brūkštelėti recenziją apie šį penkiasdešimt trejų metų muzikos pasaulio vunderkindą, susimąsčiau: ką gali pasakyti apie genijų, kuris jau pusę amžiaus gerai girdimas ir seniai įrodė savo išskirtinumą? Regis, joks sakinys ar apibūdinimas negali net vos vos priartėti prie fenomeno, kuris yra žinomas kaip Jevgenijus Kisinas (Evgeny Kissin). Garsų meno subtilumas, visiškas atsidavimas profesijai, derantys su perkeičiančia energija, asmens žavesiu ir milžiniška įtaka pasaulio visuomenei, – tai tik keletas bruožų.
Dar viena magnetizuojanti savybė – jo aiškiai vakarietiška orientacija, demokratiškumas, įžvalgus mąstymas ir nedviprasmiškas gėrio pusės pasirinkimas. Maskvoje gimusį nepaprastų gabumų berniuką teko išleisti koncertinių turų į Europą ir Japoniją, o septyniolikos metų jis pelnė pasaulinį pripažinimą, kai koncertas su Herberto von Karajano diriguojamu Berlyno filharmonijos orkestru buvo transliuojamas į visą pasaulį. Nuo 1991 m. Kisinas gyvena Prahoje, aktyviai remia Ukrainą prieš rusiškąjį agresorių, o duodamas interviu pateikia svarią kritiką ir analizę.
Suprantama, kad tokio rango virtuozas labai laukiamas didžiosiose scenose. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje jis viešėjo ir skambino prieš keturiolika metų. Nūnai, pakviestas bendrovės „Riverside Music“, įsiliejo ir į litvakų projektą: rugpjūčio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje pianistas skaitė savo eiles per parodos „Mame-lošn“ (mame-lošn jidiš k. – gimtoji kalba) atidarymą (eksponuojami litvakų dailininkų darbai iš privačios Samuelio Taco (JAV, Lietuva) kolekcijos). Kitą dieną, rugpjūčio 20-ąją, Kisinas atliko solo rečitalį, kurio publika, susodinta net scenoje (beje, labai geras sprendimas, suteikiantis jaukumo), klausėsi užėmusi kvapą nuo pradžios iki pabaigos. Tai gerokai stebino, nes programą virtuozas pasirinko suvokimo požiūriu išskirtinai sudėtingą, anaiptol nepasižyminčią efektingais triukais, nenugrotą ir, sakytum, ne itin populiarią.
Pirmoje dalyje girdėjome Ludwigo van Beethoveno Sonatą Nr. 27 e-moll, op. 90, ir Fryderyko Chopino Noktiurną Nr. 2 fis-moll, op. 48, bei Fantaziją f-moll, op. 49. Antroje – Johanneso Brahmso Keturias balades, op. 10, ir Sergejaus Prokofjevo Sonatą Nr. 2 d-moll, op. 14. Įelektrintos publikos prašomas, pianistas dar paskambino Chopino Mazurką Nr. 17 a-moll, op. 4, Prokofjevo siuitos iš operos „Meilė trims apelsinams“ fragmentą ir Brahmso Valsą Nr. 15 As-dur, op. 39. Vien papildomų kūrinių pasirinkimas rodė ypatingą koncertinio konceptualumo nuovoką.
Tai, kas susieja programą į visumą, yra vyraujantis minoras ir paslaptingas, net mistinis turinys. Prisipažinsiu, man norėjosi išgirsti daugiau romantinio gaivalingumo ir smulkios technikos ažūro, ilgiau pasigėrėti pergalinga virtuozine įvalda, nors ir pasirinktų kūrinių judriose dalyse žėrinčio prado nestigo, ką jau kalbėti apie techninius uždavinius, ypač Beethoveno ir Prokofjevo sonatose. Tačiau, matyt, visa tai liko vaikystės ir jaunystės viršukalnėse, ir šie kalnų kriokliai įamžinti. Dabartiniame brandos etape pianistą akivaizdžiai domina ne tiek vitalistinio, kiek racionalaus prado kūryba. Ieškodamas filosofinio poetinio matmens prasmių, plačiau išreikštų minėtuose Chopino ir Brahmso opusuose, Kisinas ne šiaip susitapatina su vidine skambinamos muzikos esatimi – jis pats tampa muzika. Tik tokia vienove galima paaiškinti jo nepaprastą įtaigą.
Kaip tik todėl gyvas muzikavimas yra niekuo nepakeičiamas, nes tiesiogiai sukuria ryšį su klausytoju ir suteikia jam vienintelį ir nepakartojamą čia dvasinį proveržį, čia nusiraminimą, čia atovėrą; guodžia, gydo, praturtina ir išlaisvina iškart keliais lygmenimis. Šiuo požiūriu Kisino pasirodymas buvo neįkainojama dovana. Taip pat jo asmenybė spinduliavo laisve, galima buvo justi dvelkiant pačią laisvės substanciją – laisvės, kurią galime suprasti kaip būseną be sienų, kaip galimybę ir teisę rinktis taiką ir džiaugtis Vakarų pasaulio kultūros pasiekimais. Scenos vidurys su Kisinu prie fortepijono, apšviestas šviesos rato, man tartum simbolizavo galimybę bei viltį iškovoti darnų ir laimingą ateities pasaulį, tikrą bendrystę, nepriklausomą nuo ideologinių suvaržymų.
Po koncerto gerbėjai ilgai laukė maestro, norėdami su juo nusifotografuoti. Nesifotografavau, bet autografo paprašiau. Dar paprašiau atsakyti į vienintelį klausimą: ar patiko Lietuvoje? Jevgenijus Kisinas kelis kartus raiškiai ir emocingai pakartojo: „Labai, labai!“ Ir pažadėjo vėl atvykti, kai tik leis artimiausios galimybės.
