„Kaita“ ir Dominyko Digimo „Tarp“

Rugpjūčio 29-ąją festivalis „Muzika erdvėje“ pasitiko savo 10 metų sukaktį. Festivalio atidarymui pasirinktas kompozitoriaus Dominyko Digimo kūrinys „Tarp“, prieš dešimtmetį specialiai sukurtas Vilniaus geležinkelio stoties požeminei perėjai, to paties festivalio programai.

Per pastaruosius ketverius metus festivalis atsiskleidė savo tematika: 2020 m. – „Žmogus ir valstybė“, 2021 m. – „Laikas“, 2022 m. – „Miestas kaip archetipas“, 2023 m. – „Užribiai“, o šiemet – „Kaita“. 2014 m. žengusi savo pirmuosius žingsnius, Jaunųjų kompozitorių laboratorija „Muzika erdvėje“ kvietė kūrėjus ieškoti naujų muzikinės raiškos galimybių, jas reflektuoti socialinės ir urbanistinės architektūros kontekste. 2016 m. iškristalizavo pagrindinė bendros festivalio koncepcijos idėja ir kryptis: sociokultūrinės miesto problemos, iššūkiai. Nors festivalį inicijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros studentai Matas Drukteinis ir Juta Pranulytė, tais pačiais metais jis sulaukė įvertinimo ir buvo finansuotas Lietuvos kultūros tarybos.

Pagrindinė kūrybinė 2016-ųjų tema – mikrorajonai. 2017 m. didesnis dėmesys buvo skiriamas Vilniaus socialinių grupių gyvenimui (tema „Bendruomenės“). 2018 m. surengtas „Vilniaus pokeris“ – dedikacija vienam reikšmingiausių ir išskirtiniausių Ričardo Gavelio literatūrinių darbų. 2019 m. festivalis tampa tarptautinis, tematiką fokusuoja į stereotipus. Taigi, šiais metais atidarymo koncertui pasirinktas Digimo kūrinys „Tarp“, kuris, lyginant su variantu prieš dešimtmetį, yra gerokai atnaujintas, sudarė festivalio idėjinio lauko žiedinę kompoziciją. Muzikos kūrinio atnaujinimas puikiai susisiejo su pasiūlyta festivalio tematika „Kaita“.

Dešimtmetis tampa puikiu atspirties tašku reprezentuoti ir vertinti Digimo kūrybinį skonį: jis galutinai susiformavęs, neabejotinai labai glaudžiai suaugęs su paties kūrėjo tapatybe. Kaip galime pastebėti, per dešimt metų ištobulėjo kūrybinės technikos panaudojimas. Tai, kas 2014 m. kūrinyje „Tarp“ buvo ieškojimai, šiais metais – konstruktyvus ir motyvuotas tikslo siekimas. Vienas autoriaus kūryboje nekintantis aspektas, kaip pamatinė kolona, išliko tas pats – laiko kontinuumas ir erdvės įgarsinimas atmosferine (ambientine) muzika, kurioje melodija ar ritmas nėra esminiai komponentai. Neabejotina, kad požeminėje perėjoje išsisklaidę garso šaltiniai vis labiau ryškino Geležinkelio stoties architektūrinius ir įprastoje keleivio kasdienybėje nepastebimus architektūrinio istorizmo bruožus.

Nors didžioji dalis akademinės muzikos kovoja dėl klausytojų dėmesio, festivalyje nuskambėjusi Digimo kompozicija dėl savo darybinių ypatybių visiškai tokios funkcijos neatliko. Ji susiliejo su erdve ir kuo puikiausiai integravo įprastinius geležinkelio stotims būdingus garsus, sudarydama vientisą organišką muzikos ir muzikinių garsų kompozicinį darinį. Nors kūrinys yra organiškas, verta paminėti ir keletą trūkumų, į kuriuos autorius galėtų atsižvelgti ateityje. Esama įvairių nuomonių, bet Brianas Eno (laikomas tokių kompozicijų pradininku) nurodo: „Ambientinė muzika turėtų būti skirta nusiraminimui ir sukurti erdvę apmąstymui.“ Muzikos klausymasis labai dažnai gali apsunkti dėl pernelyg didelio nesustojamo garsų tęstinumo, tai yra kai pernelyg ilgą laiką neįsiterpia tylos akimirkos. Kadangi tokios muzikos funkcija yra tarpti erdvėje, dėl atitinkamų aplinkybių ji sugrįžta į pirmą planą ir mėgina užgožti erdvę, net jei kūrinyje vyraujantys dinaminiai lygmenys gan konstruktyviai ir motyvuotai varijuoja. Atsižvelgus į šią pastabą būtų sukurtas „kvėpuojantis“ muzikos audinys, palikta daugiau vietos nutylėjimams ir suteiktas leidimas klausytojui maksimaliai įsilieti į erdvę, sustiprinant jo sensorinius pojūčius.

Kita vertus, kompozicija „Tarp“ turėjo nemažai mikrokulminacinių vietų. Tai tikrai sveikintina. Rekomenduojama autoriui geriau apmąstyti makrokulminacijų vietas. Tokioms kompozicijoms yra gan ryškiai būdingas makrokulminacijos vietos pasirinkimas ties aukso pjūviu. Šį kartą kulminacija per daug pasislinko prie kūrinio pabaigos, truputį iškreipdama visą formos planą. Tai nutinka tuomet, kai paties kūrinio skambėjimo trukmė gan ilga. Per vėlai suskambėjusi kulminacija sunkiau kompensuojama vėlesne muzikos medžiaga.

Iš esmės vertinant Digimo muzikos kūrinį „Tarp“, galima autorių pasveikinti su puikia kompozicija, kurios atnaujinimas yra vertas dėmesio ne tik Lietuvos muzikos kūrėjų kontekste, bet ir asmeninėje autoriaus kūrybos atsinaujinančioje retrospektyvoje. Paminėtina ir tai, kad per dešimtmetį autorius puikiai išgrynino savo kompozicinį stilių, įvaldė kūrybines technikas, o kūrinio tėkmėje besikartojantis diatoniškumas puikiai įprasmina tokiai muzikai būdingą neekstremalizuotą skambesį. Kaip matome, pirminė festivalio idėja skatinti kūrėjų eksperimentavimą organizatorių pastangomis šiandien pateikta kaip nenuginčijamas faktinis įrodymas: pirmoji Digimo „Tarp“ (2014) versija labiau gali būti siejama su įrankių muzikos erdvėje ieškojimais, o šių metų kūrinys – su viso to įvaldymu. Kompozicijos įgyvendinimui nemažai įtakos darė ir puikus Digimo duetas su klarnetininku Artūru Kažimėku. Šis užsimezgęs kūrybinis bendradarbiavimas jau ne pirmą kartą brandina puikių muzikos vaisių, teikiant naujų garsinių potyrių.

Nuskambėjusi pirmoji festivalio atidarymo kompozicija kviečia visus besidominčius menu ir ieškančius naujų garso bei erdvės potyrių tęsti kelionę po Vilnių, jį pažįstant, atpažįstant atnaujinančiu šiandieninio žmogaus, kūrėjo žvilgsniu. Tai taip pat puikus būdas susipažinti su jaunosios kartos kūrėjų darbais. Festivalis prisimins ir ankstesnius projektus, pavyzdžiui, maršrutą „Vilniaus pokeris“. Daugiau informacijos https://www.muzikaerdveje.lt.