Ilga kelionė į kalnus

Liepos mėnesį Nidoje vykęs jau 28-asis tarptautinis Thomo Manno festivalis, rengiamas Thomo Manno kultūros centro, gvildeno temą „Kultūros kraštovaizdžiai. Viršūnės“. Tokia potemė skatino išsamiau pamąstyti apie tiesiogine ir perkeltine prasme svarbų viršūnės arba viršukalnės įvaizdį (šią alegoriją savo tekstuose dažnai vartojo ir Th. Mannas), panagrinėti asmenines viršūnių siekiamybes, šio simbolio reikšmę filosofijos, istorijos, muzikos kontekstuose.   

Neretai girdėti, kad kultūros viršukalnės plačiosios visuomenės suvokiamos kaip esančios kažkur toli, aukštai ir nepasiekiamos, o dažnai paprasčiausiai nepastebimos. Matyt, vienadienės komercinės „kultūros“ užlietoje papėdėje tyvuliuoti patogiau nei ryžtis palypėti aukštyn, sąmoningai išeiti iš vartotojiškos komforto zonos. Turiu omeny visuomenės santykį su intelektualiąja mintimi, klasikiniu (akademiniu) menu, ypač muzika, reikalaujančia tam tikrų intelektinių ir emocinių pastangų, kad tokio meno „priėmėjas“ galėtų ją pažinti, mėgautis jam suteiktomis dvasinėmis dovanomis. Thomo Manno festivalis, kaip stiprus intelektinis dirgiklis, metai po metų nuosekliai ir tikslingai skatina visuomenės neabejingumą savo kultūrai, kviečia palypėti aukštyn istorijos ir aktualijų suvokimo prasme, tuo neabejotinai išsiskirdamas iš visų gausių vasaros festivalių, taip pat turinčių savo tradicijas ir kultūrinį svorį. Taip, galima pripažinti, kad nerimą kelia jau neįperkamas Nidos „elitiškumas“ su gatvėmis, pilnėjančiomis „bentlių“ ir išsipusčiusių „gučių“. Vis dėlto kur kas gausiau matyti paprastų inteligentiškų šeimų, porų ar pavienių žmonių, o nemažai jų užsuka kad ir vienai dienai, pabūna nors poroje festivalio renginių. Ypač džiugu čia kasmet sutikti ištikimiausius festivalio lankytojus.  

Atidarymo vakarą Thomo Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė kvietė festivalio susitikimuose ieškoti atsakymų į svarbiausius egzistencinius klausimus, Neringos mero Dariaus Jasaičio sveikinimą pagarsino Neringos savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Edita Radzevičienė. Vokietijos ambasadorius Lietuvoje dr. Cornelius Zimmermannas (kuris, beje, lankėsi beveik visuose renginiuose) priminė ir Th. Manno humanistines idėjas, kovą su nacionalsocializmu, nors tada rašytojas liko neišgirstas... „Šiandien iššūkiai panašūs, ir mes imamės iniciatyvos užtikrinant Lietuvos saugumą, o Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimas yra pakeliui į viršūnę“, – sakė ambasadorius, mintis vaizdingai siedamas su festivalio tema.

Šiame intensyviame savaitės forume sukoncentruotos stiprios įvairių sričių intelektualų, aukščiausio meistriškumo muzikos profesionalų pajėgos, pasirodžiusios plataus spektro renginiuose, kurių visi (išskyrus koncertus) visada yra nemokami. Tai Th. Manno kūrybos skaitymai (skaitė Antanas Gailius, Ruth Leiserowitz ir Laurynas Katkus), popietinės Žodžio programos, kuriose aktualias temas gvildeno ir apie viršukalnių simboliką kalbėjo Th. Manno kūrybos vertėjas Antanas Gailius („Thomo Manno viršukalnė“), didžiausią dėmesį skyręs tetralogijai „Juozapas ir jo broliai“; Vokietijos istorikė, Maxo Weberio fondo prezidentė, Sigmundo Freudo premijos už mokslinę prozą laureatė Ute Frevert (paskaita „Emocijos viršūnėje“), pasidžiaugusi, kad visą gyvenimą norėjo atvykti į šią vietą ir pagaliau svajonė išsipildė; buvęs Bavarijos katalikų akademijos direktorius, ne pirmą kartą viešėjęs charizmatiškasis dvasininkas Florianas Schulleris, save vadinantis „kaimo klebonu iš lygumos“ (pranešimas „Nepaisant nieko – su filosofu į viršūnę. Bet į kokią?“), greta istoriškai talpių apmąstymų apie kalnus – su pavyzdžiais nuo Senojo Testamento, Francesco Petrarcos bei kt. iki Tetjanos iš bombarduojamos Odesos – pateikęs ir pribloškiančios realybės duomenų, pavyzdžiui, apie Everestą, kaip ypatingos atmainos šiuolaikinės ambivalencijos pavyzdį: nuo žavėjimosi aukščiausiu pasaulio kalnu iki „aukščiausiai iškilusio pasaulio sąvartyno“.

Th. Manno bičiulių dieną (siejamą su data, kai prieš 94 metus liepos 16-ąją rašytojas su šeima pirmąkart atvyko atostogų į Nidoje pasistatytą vasarnamį) lankėsi Italijos Trento universiteto profesorius Luca Crescenzi – pirmasis ne vokiečių kilmės mokslininkas, gavęs prestižinę premiją už rašytojo kūrybos sklaidą (pranešimas „Svajonių sluoksniai Užburtame kalne“), pateikęs romano „Užburtas kalnas“ (šiemet sukanka 100 metų nuo jo pasirodymo) ir Freudo „Sapnų aiškinimo“ paralelių; filosofė Nerija Putinaitė priminė Karaliaučiuje gyvenusio Immanuelio Kanto (kurio 300-ąsias gimimo metines mini pasaulis) apšvietos idėjų reikalingumą, ypač dabar, kai viską savo kely šluoja aistrų, neigiančių protą, ir populizmo banga pasaulyje; susitikome su „Brücke“ muziejaus Berlyne direktore Lisa Marei Schmid, kuri supažindino su mažai žinomais XX a. pradžios vokiečių dailininkais, tapiusiais Nidoje – „dar nedirbtinėje žmogaus ir gamtos vienybėje“, kaip yra sakęs tapytojas Maxas Pechsteinas; vyko pokalbis su vertėja Rasa Drazdauskiene apie neseniai lietuviškai išleistą Colmo Tóibíno romaną „Magas“. Rekomenduoju knygą besidomintiems ne tik Th. Manno asmenybe, bet ir jo laikmečiu, gąsdinančiai panašiu į dabartį... Pokalbius moderavo Ruth Leiserowitz, Aurimas Švedas, Antanas Gailius, Irena Vaišvilaitė, Nikodemas Szczygłowskis, Egija Inzule.

Išskirčiau ir dar vieną akcentą. Festivalyje puoselėjama pagarba garsiojo rašytojo gimtajai kalbai: renginiai vyksta lietuvių ir vokiečių kalbomis (jau nemažai metų tobulai vertėjaujant nenuilstančiai Jūratei Žukauskaitei), pateikiami ir spausdinti pasisakymų tekstai, parengiamas bukletas, koncertų programas muzikologės Vytautė Markeliūnienė ir Rima Povilionienė išsamiai pristato taip pat dviem kalbomis. Visa tai leidžia patogiai jaustis ir nemokantiems vokiškai, ir pagausėjusiems svečiams iš Vokietijos. Tikiuosi, šios unikalios tradicijos nebus atsisakyta, antraip festivalis prarastų išskirtinio tarpininko vaidmenį tarp Lietuvos ir kolosalaus Th. Manno palikimo.

Renginių maratoną tradiciškai papildė parodos Kuršių nerijos istorijos muziejuje („Kalnų susitikimai“, fotografai Antanas Sutkus, Virgilijus Šonta, Romualdas Kęstutis Augūnas, Jonas Daniūnas, kuratorės Vilija Ulinskytė-Balzienė ir Gintarė Žemaitytė), Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namuose („Šviesos slinktys“, autoriai Agnė Jonkutė, Sigita Ūla Gečaitė, Gintautas Trimakas, kuratorė S.Ū. Gečaitė); moderuojant Laurynui Katkui vyko jaunųjų intelektualų esė konkursas ir susitikimas su laureatais Jokūbu Andrijausku, Emilija Ferdmanaite bei pagrindine nugalėtoja Rasa Ale Petronyte (Vilniaus universiteto literatūros antropologijos ir kultūros studentė ir jos esė „Kardiograminė kultūra“); jau tradicija tampa pernai prasidėjusios teminės ekskursijos po Nidą ir jos apylinkes (veda Aušra Feser); VDA Nidos meno kolonijos kuruojami performansai, beje, šiek tiek iškrintantys iš bendro festivalio konteksto.

Populiari naktinė Kino programa (moderatorius Dmitrijus Gluščevskis) pristatė plačią filmų panoramą – nuo festivalio tematiką atliepiančio nebyliojo „Šventojo kalno“ (rež. Arnoldas Franckas, 1926, Veimaro respublika), XX a. pradžioje germanų šalyse paplitusio „kalnų filmų“ žanro pavyzdžio, kuris atskleidžia ne tik įstabius kalnų vaizdus, žmonių emocijas, alpinizmo šlovės metą, bet ir populiarėjančio šiuolaikinio šokio („išraiškos šokio“) plastiką, magiją, filmui gyvai akompanuojant pianistui Orestui Vogusevičiui, – iki filmų programą užbaigusios šiuo metu per pasaulį keliaujančios sėkmingos Aistės Stonytės dokumentinės juostos „Mamutų medžioklė“, pristatyme dalyvaujant ir pačiai autorei.

***

Festivalio prestižo didžiąją dalį lemia Muzikos programa. Jos sudarytoja muzikologė dr. Vytautė Markeliūnienė viršūnių vaizdinio trajektoriją tiesė per kamerinę instrumentinę ir vokalinę muziką, iškiliausius šio žanro pavyzdžius, puikiai žinomų ir festivalyje debiutuojančių atlikėjų interpretacijas. Kelionės į solidų muzikinį kalnyną „maršrutą“ Markeliūnienė tiesė laikydamasi ėjimo į kalnus nuoseklumo. Festivalis pradėtas tarsi nuo papėdės – ne šventinėmis fanfaromis, o formuojant iš tylos, iš garso užuomazgų, kūrybos idėjos, kad muzika rastųsi, intensyvėtų, koptų į viršų ir galiausiai koncertinė savaitė būtų užbaigta gerokai palypėjus ant viso sukaupto didžiulio muzikinio bagažo.

Tai tyliajai pradžiai atstovavo festivalio debiutanto, jau plačiai žinomo jauno kompozitoriaus Dominyko Digimo (pastarasis jo didelio atgarsio sulaukęs darbas – taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ LNOBT) festivalio užsakyto kūrinio „Hights“ („Aukštumos“) premjera. Inspiruotas intuityvių, nepavaldžių laiko tėkmei, įsiklausytinų kompozicijų guru Mortono Feldmano, Digimas pateikė savitą projektą, tarp Feldmano „Durations“ (I–V) įterpdamas panašaus braižo savo kūrinio dalis, autoriaus žodžiais, „kaip Feldmano refleksiją, kaip komentarą“. Digimo indėlis atrodė tembriškai sodresnis, įvesta truputį gyvesnė ritmo kaita (ritminio graviravimo norėjosi ir daugiau), o paskutinės dalys suteikė apibendrinimo ir viso projekto (Feldmanas–Digimas) formos suvaldymo pojūtį, ką tokiose „laisvos garso tėkmės laike“ kompozicijose padaryti nėra lengva. Tai ir didžiulis interpretacijos vadovo bei dirigento Karolio Variakojo nuopelnas. Vieną svarbiausių „bendro“ kūrinio bruožų – kiekvieno instrumento individualumą ir skirtingų tembrų ansamblius – susikaupę perteikė Kristina Morozova (smuikas), Arnas Kmieliauskas (violončelė), Saulina Nedzinskaitė (altinė fleita), Albinas Stonys (valtorna), Patrikas Kišūnas (tūba), Liucilė Vilimaitė (arfa), Lukas Budzinauskas (vibrafonas), Paula Bagotyriūtė (fortepijonas), klausytojus panardindami į meditatyvią būseną. Beje, tylusis pradžios koncerto pobūdis galbūt kažką nustebino, tačiau reikia pasidžiaugti, kad metų metus čia auginta publika puikiai suvokė susidūrusi su galimybe patirti naujų festivalio teikiamų intelektinių iššūkių, tad, koncertą palikus tik vos keliems atraktyvumo nesulaukusiems klausytojams, muzikinės kelionės startas pavyko.

Kita išskirtinės koncepcijos programa – vėlgi jaunų talentų soprano Elenos Sverdiolaitės ir pianisto Gusto Raudoniaus parengta Lied žanro dešimties dainų kompozicija, pirmiausia sužavėjusi itin vykusiai sumanyta dramaturgija. Pasirinkęs mažiau žinomas, rečiau atliekamas dainas, duetas įvairiomis kalbomis perteikė emocingą pasakojimą apie meilės išgyvenimus ir gamtos grožį su „amžiais lūkuriuojančiais kalnais“ (kaip Olivier Messiaeno „Action de grâces“), po juslių akimirkas fiksuojančios modernios Kaijos Saariaho dainos „Parfum de l’instant“ lyg jaukus žanrinis inkliuzas suskambo Franzo Schuberto „Im Frühling“, priminęs minėto senojo „kalnų filmo“ vaizdus. Emociškai paveikiai atlikėjai išgyveno, sakyčiau, programos kulminaciją – Henri Duparco „La vague et la cloche“, o iš šios bangos išnirus atokvėpio suteikė spalvingoji Claude’o Debussy „L’ombre des arbres“ ir skaidrios, intymios Ericho Korngoldo miniatiūros. Beje, visas dainas patys atlikėjai išvertė į lietuvių kalbą, klausytojai programėlėje galėjo sekti ir originalius, ir lietuviškus tekstus. Pasidabinusi efektingu Mizgirių gintaro muziejaus suteiktu papuošalu Sverdiolaitė savo branda, muzikalumu, santūrumu (ne vaidindama, bet nuoširdžiai išgyvendama) tą vakarą padarė ryškų sceninį pareiškimą ateičiai, o apie patikimai ir lanksčiai kartu vaizdinius kūrusį pianistą Raudonių pagalvojau, kad netrukus jį galėsiu vadinti „lietuviškuoju Lepperiu“.

Pirmoje jauniesiems debiutantams skirto koncerto dalyje griežė talentingas smuikininkas Pijus Česaitis. Pateikęs solidžią solo programą (Johanno Sebastiano Bacho Čakona iš Partitos d-moll, BWV 1004, Vytauto Barkausko Partita smuikui solo, op. 12, Eugène’o Ysaÿe Sonata Nr. 3 ir Niccolò Paganini Kaprisas Nr. 24, op. 1), jis tuoj pat prikaustė dėmesį sodriu, giliu garsu, puikia technika ir ne pagal amžių brandžia interpretacija. Džiugu, kad atlikėjas pasirinko Barkausko Partitą, kažkada pasaulyje išgarsintą bei įrašytą Gidono Kremerio ir iki šiol dažnai atliekamą iškiliausių smuikininkų. Tai kūrinys, turintis galybę traktuotės variantų (prieš kelerius metus festivalyje jį įspūdingai griežė Pijaus mokytoja prof. Ingrida Armonaitė) ir kaip pro didinamąjį stiklą rodantis epochų stilizacijos niuansų išmanymą. Buvo justi, jog Česaitis yra rimtai apgalvojęs programos koncepciją (kad ir Barkauską susiedamas su Bachu bei įspūdinguoju Ysaÿe) ir ją sėkmingai atskleidė.  

Barokinės programų linijos apogėjumi tapo pianisto Daumanto Kirilausko interpretuojamos Bacho Tokatos (fis-moll, BWV 910, d-moll, BWV 913, g-moll, BWV 915, G-dur, BWV 916) – kaip dar viena besitęsiančios pianisto simbolinės kelionės į Bacho viršukalnes stotelė.

Šiek tiek nustebindamas, visas penkių dalių tokatas Kirilauskas pažėrė be jokios pauzės, kaip suvertą vėrinį, kai galima gėrėtis įvairiausiomis jo briaunomis, giluminiu švytėjimu (ypač tokatos g-moll ir G-dur suskambo tiesiog tobulai). Vėl pasijuto šiam pianistui būdingas traktuotės objektyvumas: visos linijos, balsai, dinamikos gradacija, aštrių ir švelnių darinių charakteriai – viskas verda pačioje muzikoje, atrodytų, nėra jokio asmeniškumo. Bet juk tai ir yra asmeninis atlikėjo pasirinkimas – giluminio, intelektinio šios muzikos lygmens, o ne išoriškai artistiško. Bisui pianistas jautriai paskambino antrą dalį iš klavyrinio Koncerto f-moll. Galbūt muzikines Bacho viršukalnes Kirilauskui įveikti padeda jo kasmet aplankomi kalnai?

Beje, solo rečitalyje geriausiai atsiskleidė ir specialiai festivaliui iš „Organum“ salono Vilniuje atgabentas kokybiškas YAMAHA fortepijonas, leidęs pianistams jaustis patogiai.  

Ryškų įspūdį padarė Kirilausko ir Čiurlionio kvarteto muzikavimas – sodriai suskambėjęs Roberto Schumanno Fortepijoninis kvintetas Es-dur, op. 44 (kurį pianistas prieš daugelį metų atliko su autoritetinguoju „Artis“ kvartetu). Šis didingas, dramatiškas, sudėtingą Schumanno asmenybę atskleidžiantis opusas priminė ir nuolat koncertų programose pasireiškiančias sąsajas su Th. Mannu. Antai programėlėje pateikiama tyrinėtojų kelta hipotezė, kad tarp inspiracijų, konstruojant romano „Daktaras Faustas“ pagrindinio herojaus Adriano Lėverkiūno portretą, buvo ir Schumannas, – tą įrodo ir rašytojo turėta Richardo Batkos „Schumanno biografija“ su pasibrauktom pastraipom.

Romane „Daktaras Faustas“ bei kituose kūriniuose figūruoja ir Antonas Bruckneris. Būtent itin retą šio iškilaus austrų simfonisto kamerinės kūrybos pavyzdį – Styginių kvartetą c-moll, WAB 111, – koncerte atliko Čiurlionio kvartetas (Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas, Elena Daunytė). Džiaugiuosi ta reta gyva pažintimi su šiuo unikaliu, nepaprastai turiningu ir ekspresyviu kūriniu.

Beveik tiesiogiai su Th. Mannu siejosi ir kita įdomi programa. „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė) ir Albina Šikšniūtė (fortepijonas) – labai paveikiai atliko liūdesio persmelktą emocingą, melodingą, modernėjančių kalbos ženklų nestokojantį Bedřicho Smetanos Fortepijoninį trio g-moll, op. 15, o prisijungus Ingridai Rupaitei (smuikas) ir Silvijai Čiuladytei (altas) suskambo Richardo Wagnerio muzikinis suvenyras (dovana žmonai) „Siegfried-Idyll“ („Zygfrydo idilė“), kurio transkripciją fortepijoniniam kvintetui vėliau sukūrė ne kas kitas, o Th. Manno žmonos Katios Mann tėvas, garsus matematikas ir meno mecenatas Alfredas Pringsheimas!

Dabar iš atminties ataidi ne tik tai, kaip darniai, raiškiai, subalansuotai buvo perteikti abu kameriniai kūriniai, bet ir, skaitant jau minėtą lietuviškai išverstą romaną „Magas“ apie Th. Manno gyvenimą, mintyse vis suskamba tas „Zygfridas“ iš koncerto. Ir persismelkia tos mistinės prieškario inteligentijos nostalgijos dvelksmas su artėjančios baisios suirutės nuojauta... „Tomas prisiminė, kaip netrukus po vestuvių Pringsheimai jį nusivedė pasiklausyti „Lohengrino“, kurį dainavo Leo Slezakas. Pervertęs plokšteles rado vieną Slezako dainuojamą ariją iš šios operos, In Fernem Land. Prisiminė, kaip Slezakui padainavus Miuncheno operos teatre uošvis pernelyg garsiai jam plojo ir aplinkiniai varstė jį žvilgsniais. Balse aidintis ilgesys paskatino susimąstyti apie tai, kas dabar gali būti labai lengvai prarasta. Ir dar troškimas pasiekti Vagnerio sukurtoje muzikoje šviesą ir pažinimą, kartais netvirtas ir nedrąsus, bet kartu aiškiai sutelktas, įsiskverbiantis į sielą“ (Colm Tóibín, „Magas“, vertė Rasa Drazdauskienė, 2023).

Šiemet festivalyje debiutavo įžymusis Gidonas Kremeris su savo vardo trio – Gidonas Kremeris (smuikas), Giedrė Dirvanauskaitė (violončelė) ir Georgijus Osokinas (fortepijonas). Pilnutėlėje Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje pasklido per muziką apmąstomų meilės, likimo, gyvybės ir mirties konotacijos. Garsiausias kartvelų kompozitorius Giya Kancheli „Middelheim“ (2016) parašė ištrūkęs iš mirties nagų ir skyrė Antverpeno Middelheimo ligoninės gydytojams; Arvo Pärtas „Mozart-Adagio“ (1992) dedikavo mirusiam savo draugui smuikininkui Olegui Kaganui, kuris, sirgdamas vėžiu, sukaupęs visas jėgas dalyvavo Bavarijos festivalyje ir, atlikęs du Mozarto koncertus, netrukus mirė. O vienas paskutinių Franzo Schuberto kūrinių – Fortepijoninis trio Nr. 2 Es-dur, op. 100 (1827), – atrodytų, yra sugėręs visą šio kūrėjo genialumo ir jo tragiško trumpo gyvenimo konsistenciją.

Tokį muzikinį būvį, kai pamiršti atlikimą ir jaudina vien muzikos prasmė, gali perteikti tik ilgo kopimo į viršūnę užgrūdinti, brandūs muzikai, kokie ir yra trio nariai. Jautriai, subtiliai, iškalbingai prabilo Kremerio smuikas, kaip visada žavėjo Dirvanauskaitės violončelės sodrus garsas, vedamos melodikos prasmingumas, kažkaip ypatingai į muzikos tėkmę įsiliejo Osokino fortepijonas – tarsi tas svarbiausias paskutinis potėpis, užbaigiantis vaizdo visumą ir atskleidžiantis esmę. Ypač per Schuberto trio ir per nuostabų bisą – to paties Schuberto „Du bist die Ruh“ („Tu esi ramybė“) – atsiskleidė tai, kaip trys ryškūs solistai gali ištirpti muzikoje ir kokia galinga emocinė jėga joje slypi.

Viena iš koncertinių programų vertybių – lietuviškos muzikos valanda, puoselėjama nuo pat festivalio istorijos pradžios. Šiemet ji buvo skirta ne tik lietuvių, bet ir lenkų muzikai, pagerbiant muzikologą, nuoširdų mūsų kultūros draugą Krzysztofą Drobą (1946–2017), sovietmečiu atvėrusį kelius už geležinės uždangos uždarytiems lietuvių kompozitoriams ir atlikėjams į Lenkijos scenas, kur juos išgirdo ir besilankančių vakariečių publika. Tvirtais meniniais kriterijais grįstas Drobos dėmesys pirmiausia koncentravosi į tuomečius modernistus –  Osvaldą Balakauską, Bronių Kutavičių, Feliksą Bajorą, jaunesnius kūrėjus. Šiame koncerte kaip tik ir skambėjo tų laikų proveržio liudininkė Kutavičiaus Sonata altui ir fortepijonui bei Balakausko „Medis ir paukštė“. Buvau sužavėta, kaip organiškai skirtingą autorių stilistiką pajuto ir tų laikų dvasią perėmė jaunos kartos atlikėjai altininkas Jurgis Juozapaitis ir pianistė Emilija Rožukaitė. Itin retai dabar scenose skambantys kūriniai jų traktuojami tartum atgijo, vėl įgavo aktualumo ir, neabejoju, turėtų ilgam išlikti šių talentingų muzikų repertuare.

Kaip dar vienas gražus saitas su muzikologu Droba koncerte skambėjo lenkų muzikos korifėjaus, užpernai šį pasaulį palikusio Krzysztofo Pendereckio „Cadensa“ smuikui solo, kurią įspūdingai raiškiai pagriežė Ingrida Rupaitė, bei „Chaconne“ smuikui ir altui (iš „Lenkiškojo Requiem“, skirto Jonui Pauliui II atminti), prie Rupaitės prisijungus altininkei Silvijai Čiuladytei. Iškalbingas kūrinys, kuriame neįtikėtinai dera barokiškai daininga, aistringa smuiko partija ir tarsi smuiko herojų už rankos švelniai, bet patikimai vedantis altas. Muzikančių duetas derėjo kone tobulai!

Visą festivalį apibendrinantis akcentas – finalinis koncertas – Vytautės Markeliūnienės sumanymu tradiciškai suburia gausesnį būrį koncertuose dalyvavusių atlikėjų, kurie tarsi orkestras prabyla sodriu, didingu opusu. Toks šį kartą buvo iškilaus XX a. pradžios kūrėjo George’o Enescu keturių dalių Styginių oktetas, op. 7. Devyniolikmečio kompozitoriaus parašytas kūrinys rodo neįtikėtiną kūrybinę brandą, prilygsta simfonijoms būdingam mąstymui, minties įtampai, plėtotės intensyvumui nuo sudėtingų faktūrų kontrapunktų iki, autoriaus žodžiais, „dainuojančių pasažų“. Nepaprastai sodrų, tarsi visą epochos dramatizmą atskleidžiantį kūrinį atlikėjai (Ingrida Rupaitė, Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Irma Belickaitė, Gediminas Dačinskas, Silvija Čiuladytė, Elena Daunytė, Domas Jakštas) sugebėjo parengti vos per kelias dienas. Vedami festivalio „orkestro“ primarijos Rupaitės, visi sėkmingai įveikė šią muzikinę viršukalnę, padovanodami keistą pakylėtumo jausmą, koks, sakoma, apima užkopus į kalnus.

***

Iš visos turiningos ir kokybiškos muzikos programos vis dėlto neišskirčiau kurios nors vienos viršukalnės. Ko gero, ta ryškiausioji yra pats Thomo Manno festivalis – unikaliausias Vakarų Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio taškas. Džiugu, kad aktualią festivalio prasmę mato ir jį globoja prezidentas Valdas Adamkus, Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis, jis rūpi miestui, regionui, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiai, Lietuvos kultūros tarybai, Goethe’s institutui Lietuvoje, rėmėjams ir partneriams, prie festivalio nenuilstamai dirba Thomo Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė ir jos kolegos, garbūs kuratoriumo nariai, muzikos programų vadovė Vytautė Markeliūnienė, festivalio administratorius Nerijus Masevičius ir kiti atsidavę festivalio rengėjai bei dalyviai.

Kokiame kultūriniame (o ir politiniame) fone gyvensime, kokius siekius ar viršūnes sau kelsime – priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Nuo kiekvieno laiptelio aukštyn, kiekvieno kultūrinį kraštovaizdį (ir net tik jį) tyrinėjančio žvilgsnio, nuo neabejingumo ir atsakingumo už pasaulį, pagaliau, nuo alpinistinio pašaukimo – kad ir nežmoniškomis pastangomis kopiant į kalnus, grįžus norisi vėl... Ar ne apie tai buvo šių metų festivalis? Lina Motuzienė per uždarymo koncertą klausytojus pakvietė kalendoriuje pasižymėti kitų metų liepos 12-ąją, kai festivalis prasidės jau su kita tema ir nauju intelektinės minties bei muzikos gūsiu.  

P. S. Minėto senojo filmo „Šventasis kalnas“ titruose perskaičiau žaviosios šokėjos ir alpinisto pokalbį jiems susitikus prie kalnų trobelės. Mergina paklausė: „Ko tu ieškai kalnuose?“ –  „Savęs“, – atsakė vaikinas. „Tik tiek?..“ – nusivylė mergina. „O tu ko ieškai kalnuose?“ – paklausė jis. „Grožio!“ – atsakė ji. – „Tik tiek?..“