Amžina žmogiškųjų jausmų drama

Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtąsyk vykusiame festivalyje „LNOBT Open“ birželio mėnesį skambėjo Henry Purcello opera „Didonė ir Enėjas“ (libreto autorius Nahumas Tate’as, režisierė ir choreografė Dóra Barta, muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Lukočius, scenografė Ildi Tihanyi, kostiumų dailininkė Andrea Kovács, šviesų dailininkas Józsefas Pető). Turtingos dramaturgijos ir melodingo veikalo akivaizdoje savo pajautomis ir įžvalgomis dalijasi Kartaginos karalienę Didonę ir Trojos princą Enėją įkūniję operos solistai – sopranas Aistė Pilibavičiūtė ir tenoras Tomas Pavilionis.

 

Apie ką ir kokia yra Purcello opera „Didonė ir Enėjas“ žvelgiant tiek draminės medžiagos, tiek muzikos rakursu?

 

Aistė Pilibavičiūtė: Operoje ypatingą vietą užima moters linija. Didonę supa išskirtinai moterys – jai patariančios, palaikančios, dėl jos besijaudinančios, ją labai mylinčios, norinčios gero. Tai daug pasako apie moterų jėgą, bendrystę ir jos galią. Šioje istorijoje matau didžiulę pagarbą moteriškumui, ypač dramaturgijoje atsiskleidžia netgi atjautos Didonei potekstė. Kodėl moteris turėtų žudytis iš meilės? Kodėl vyrui leidžiama daugiau nei moteriai?

 

Didonės pasirinkimas, mano nuomone, yra logiška jos vertybių pamynimo pasekmė. Ji patyrė labai daug skausmo – po artimo brolio išdavystės, jam nužudžius jos mylimą vyrą, Didonei teko bėgti iš gimtų namų ir iš naujo susikurti pasaulį, kuriame ji buvo pasiryžusi likti ištikima vyro atminimui ir nebetekėti. Vis dėlto pamilusi Didonė pamynė tai, iš ko pati buvo sukūrusi naują save, kuo pati tikėjo. Be kita ko, ji itin emocionali, todėl valdyti ir gyventi vadovaujantis vien tik protu, pasitelkus logiką ir neužpildžius širdies, Didonei buvo nelengva, ją kamavo ilgesys, liūdesys, netgi kančia.

 

Manau, Purcellas būtent tai labai gražiai perteikė muzikoje – jau pirmoje Didonės arijoje skamba jos skaudus „Ak, aš esu slegiama kančios, kurios negaliu atskleisti“. Gyvenime, atrodo, galima viską logiškai sudėlioti, bet vien logika džiaugsmo, laimės neatneša. Kad ir kaip būtų, žmogui gyvenime didžiulį impulsą duoda meilė, tik Didonei ji buvo lemtingai pražūtinga.

 

Šioje istorijoje aktyviai dalyvauja ir dievai, kurių sprendimuose žmogus tampa marionete. Galbūt Didonė niekada nebūtų įsimylėjusi Enėjo, jei ne jo mamos, deivės Veneros, pasiųstas Amūras, turėjęs perverti Didonės širdį meilės strėle, kad ji neatstumtų Enėjo, šio laivams sudužus prie Kartaginos krantų...

 

Nors ši istorija artimesnė Vergilijaus giesmei nei operos libretui, man labai patinka, kaip išryškinama būtent Didonės linija, ypač jautrus paskutinis choras, kuris po nuostabiosios arijos „Kai aš mirsiu...“ skamba būtent jos garbei, jos sudaužytai širdžiai. Ta muzika labai paliečia, ji atitinka iš pasaulio iškeliaujančios jaunos, jautrios, žmonių mylėtos sielos skambesį.

 

Tomas Pavilionis: Operos libretas grįstas viena Vergilijaus „Eneidos“ giesme. Tai dviejų mitologinių personažų – Didonės ir Enėjo – graži, skaudi, tragiška meilės istorija. Nors libretas neilgas, kaip ir pati opera, per tą laiką papasakojama visa istorija, kurioje gausu ir šiais laikais aktualių temų bei problemų. Muzikoje susijungia visos dramaturginės linijos, skirtingi garsai suteikia spalvų ir savitai įprasmina kiekvieną žodį.

 

Kaip šio pastatymo režisierė ir choreografė Barta interpretavo operą?

 

A. P.: Režisierė taip pat laikėsi Didonės linijos. Tai Didonės istorija. Tai, kas vyksta scenoje, atskleidžia karalienės vidinį pasaulį – jos mintis, baimes, džiaugsmus, meilę. Ji yra centrinė figūra. Kai Didonė laiminga, aplink visi taip pat džiaugiasi, kai ji ima nujausti artėjančią nelaimę, tai atsispindi ir aplinkoje – šokio choreografijoje, choro judesiuose. Panaudoti šiuolaikinės muzikos intarpai su šokėjų pasirodymais taip pat sklandžiai perteikia ir papildo Didonės jausmų erdvę.

 

T. P.: Išties operos režisierė ypatingą dėmesį skyrė kūno kalbai, organiškiems judesiams bei emocinei išraiškai. Opera atrodo statiška, bet iš tiesų statika yra susipynusi su gausybe tikslių dinaminių detalių, simbolių. Elektroninės muzikos intarpai, kuriems skambant choreografiją atlieka modernaus šokio profesionalai, suteikė naują veidą barokinei operai.

 

Aiste, finikiečių kalba Didonės vardas reiškia „didvyrė“. Įdomu, kaip jūs matote ir siekėte įkūnyti Didonę. Kiek joje didvyriškumo, kiek moteriškumo?

 

A. P.: Aš ją matau kaip labai stiprią asmenybę, gerai suvokiančią, kas yra pareiga, atsakomybė, turinčią didžiulį talentą vesti paskui save žmones, juos burti bendram gėriui, o kartu ji yra žmonių karalienė, nes imperija ją myli. Vis dėlto Didonė pernelyg emocionali, tai niekaip nepadeda valdant imperiją, veikiau tampa jos silpnumo ženklu. Jeigu ji galėtų būti moteris karalienė šalia karaliaus vyro, ko gero, istorija būtų kitokia, nes jai netektų tiesiogiai pačiai valdyti. Bet taip nėra. Prigimtis atiduoti save, dovanoti meilę vyrui, atskleisti savo moterišką pusę nerealizuojama ir tampa jos pražūtimi.

 

Šis vidinis konfliktas ir matomas operoje: istorija keičiasi, kai Enėjas nutaria ją palikti; keičiasi ir muzika – iš švelnios, aistringos, visiškai atsidavusios mylimosios Didonė virsta puolančia liūte, ji nesusivaldo, nes jaučiasi viską praradusi, viską atidavusi ir štai vėl, paragavusi saldžios meilės užmaršties, lieka išduota ir palikta.

 

Du kartus žmogui išgyventi tokį skausmą turbūt neįmanoma. Visos šios žmogiškos emocijos skamba Didonės muzikinėje linijoje – nuo švelnumo, pažeidžiamumo, neleidimo sau būti silpnai iki visiško atsidavimo meilės trapumui ir galų gale išdavystės sukeliamo neapykantos, išdidumo, beprotystės ir bejėgiškumo sprogimo. Susitaikymas su savo likimu taip pat skamba žymiojoje arijoje. Visa tai ir bandžiau perteikti nepilną valandą trunkančioje operoje, kurioje Didonės pasirodymų yra vos keletas.

 

Jūsų, kaip Enėjo ir kaip Tomo akimis, kas ir kokia yra Didonė?

 

T. P.: Enėjo akimis, Didonė yra tvirto charakterio moteris, bet kartu labai moteriška, atsidavusi jam visa esybe, todėl, praradusi Enėją, ji, išlikdama garbinga prieš savo tautą, pasirenka mirtį. Mano paties vertinimu, atimti sau gyvybę ir taip pabėgti nuo būsimos gėdos ir negarbės vis dėlto yra silpnumo ženklas...

 

Viena vertus, galima manyti, kad didvyriškumas ir moteriškumas neretu atveju prasilenkia, galbūt netgi yra priešingos savybės, kita vertus, turint omenyje moters esatį, net žvelgiant istoriškai, daugybė moterų išliko kaip sektini didvyriškų asmenybių pavyzdžiai. Netgi galvojant apie gyvenimo kasdienybę – moteris su savo paprastos-įprastos buities istorija yra didvyriška herojė, atliekanti daugybę skirtingų vaidmenų. Kaip jūs suvokiate moteriškumą – kas tai yra? Kiek jame esti didvyriškumo?

 

A. P.: Moteriškumą suvokiu kaip tam tikrą energiją. Todėl nesu linkusi tapatinti ir sulyginti moters su moteriškumu, nes moteris gali turėti ir labai daug vyriškos energijos, o vyras – moteriškos, tad dažnu atveju gali kilti vidiniai konfliktai. Natūralu, kad moteriai dažnai skirta labiau įsigilinti ir suvokti, kas yra moteriškumas, kartais net ir atrasti jį savyje. Moteriškumą dažnai natūraliai perimame iš aplinkos, kokia augant buvo mūsų mama ar kitos svarbios moterys, kaip moteriškumą traktuoja supanti sociokultūrinė aplinka ir t.t. Bet kaip atrasti natūralų moteriškumą ir kas su juo susiję, manau, įsigilinimo reikalaujantis klausimas, kurį pati visai neseniai ėmiausi kelti.

 

Šiandien moteriškumas man asocijuojasi su švelnia energija, su meilės energija, globa, rūpestingumu, šviesa, taika. Tai tokios pačios nuostabiausios, kilnios savybės ir tai tam tikra prasme yra didvyriška, nes turėti tokių savybių nėra savaime suprantama. Mano manymu, tam reikia išminties, atsidavimo, nuoseklumo, tikėjimo tuo, kas dar nežinoma, priėmimo ir atsivėrimo tai nežinomybei. Be to, tam tikra prasme reikalingas ir nuolankumas. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai reiškia paklusti kieno nors primestai valiai, – priešingai, išsiugdyti šias vertybes reiškia turėti stiprų charakterį, žinoti, ko aš noriu, kur mano ribos, ugdyti meilę sau, kad paskui ja galėčiau dalintis su pasauliu. Man atrodo, moteriška energija niekada negalėtų pradėti karo.

 

T. P.: Nuo senų laikų moterims reikėjo išsikovoti „vietą po saule“ – įrodyti, kad moteris sutverta ne vien namų židinį kurstyti, kad yra lygiavertė bet kuriam vyrui. Didelis menas moteriai būti stipriai ir tuo pačiu metu švelniai, pažeidžiamai. Turbūt daugelis sutiktų, kad šiais laikais didžiausia moters didvyriškumo apraiška yra tapti mama, auginti vaiką, gebėti suderinti darbą ir šeimos gerovę.

 

Jūsų pajauta, kas ir koks yra Enėjas? Kiek jis silpnavalis, paklūstantis tėvams, dievams, likimui, o kiek vis dėlto didvyris – didžiadvasiškai pasirenkantis priimti ir išpildyti savo lemties numatytą gyvenimo istoriją?

 

T. P.: Enėjas – didvyris, bet operoje atskleidžiamas jo žmogiškas silpnumas: iš pradžių Enėjas prisiekia Didonei amžiną meilę, paskui, dievams paliepus, nori pabėgti nuo jos, nors ir myli; prieš išvykdamas pasako, kad tokia dievų valia ir jie turi išsiskirti, o Didonei supykus keičia savo poziciją ir sako vis dėlto liksiąs su ja. Tai liudija Enėjo, kaip neapsisprendžiančio vyro, kuriam nei meilė, nei dievai ar net tėvynė nėra vertybė, silpnumą.

 

A. P.: Enėjas atsiduria itin keblioje padėtyje, kada, būdamas tikrai dievobaimingas, bet kartu ir mylėdamas Didonę, turi rinktis vieną ar kitą. Vis dėlto jo poelgis – kuo greičiau kelti bures ir palikti Didonę – man atrodo silpnavališkas, net jei tai ir būtų dievų įsakymas. Kiekvienas žmogus – Dievo atspindys, tad galima teigti, kad Enėjas pasielgia su Didone ne tik negarbingai, bet ir neteisingai, žeminančiai. Kad ir koks būtų likimas, kiekvienas gali spręsti, kaip jį pasitikti, – mes turime laisvą valią pasielgti teisingai.

 

Manau, labiausiai Didonę pažemino Enėjo pasalūniškas nepasitikėjimas jos supratingumu. Man regis, Enėjas nemokėjo mylėti, o gal netgi nemylėjo Didonės – jam svarbiau buvo asmeninė šlovė, išpildžius dievų nurodymus, o ne meilė Didonei. Vergilijaus kūrinyje susipynę asmeninės ambicijos, žaidimas kitų jausmais ir likimu, todėl Enėjas yra tarytum įrankis didžiajame dievų plane, bet tai nepateisina jo infantilumo – paprasčiausia pabėgti pabūgus ir dievų, ir moters.

 

Festivalio „LNOBT Open“ pavadinimo kontekste, jūsų asmeniniu patyrimu, kiek LNOBT atviras iššūkiams? Ko sau linkite, kam esate pasiruošę, kur link esate vedami LNOBT kūrybiniame horizonte?

 

T. P.: LNOBT pastaraisiais metais buvo gera terpė pasirodyti jauniems, perspektyviems menininkams, sukūrė daug netradicinio formato spektaklių bei performansų, o „LNOBT Open“ visada pasižymi originaliais pastatymais, koncertais, pritraukiančiais naujos publikos, kuriai klasikinis operos žanras nėra prioritetas. O aš, kaip operos solistas, esu suinteresuotas augti ir tobulėti, nuolat kurti naujus vaidmenis.

 

A. P.: Manau, kad šių dienų kontekste nėra paprasta senajam operos menui prisitaikyti ir konkuruoti su daugybe lengvesnio žanro, žmogui labiau suprantamos ir lengvumo teikiančios pasiūlos. Renginių yra begalė, o norint išlikti klausytoją ir žiūrovą dominančiu ir taip pat senas tradicijas bei vertybes puoselėjančiu reiškiniu, ne vien tik prisitaikant, pataikaujant ir taip sumenkinant didingą teatro misiją, reikia turėti labai aiškią strategiją: tikslus, siekius, savasties pajautimą ir aiškią viziją.

 

Manau, kol kas LNOBT sekasi laviruoti šioje padangėje. Viliuosi, kad šis teatras ir toliau klestės savo naujais sumanymais, augins jaunąją žiūrovų kartą, gebės išlaikyti savitą tapatybę, gerbdamas amžius menančius operos ir baleto žanrus. Labai tikiuosi ir to, kad teatre dirbs kuo daugiau aukšto lygio profesionalų, besiremiančių vertę kuriančiomis idėjomis prasminguose spektakliuose.

 

Pati stengiuosi, mokausi neprisirišti prie vieno teatro, vienos šalies, vieno supratimo, kaip viskas turėtų būti. Žinoma, dainuoti savo šalyje ir mylimame LNOBT, kur esu sukūrusi daugiau nei dešimt vaidmenų,  tikrai nuostabu, daugybė dainininkų apie tai svajoja, bet šiandien stengiuosi palikti daugiau erdvės netikėtumui ir atverti savo mąstymą platesniam suvokimui, nes viskas keičiasi neįtikėtinai sparčiai, na, o svajonės ir yra tam, kad jas puoselėtume.

 

Pabaigai jūsų žodžiai – kvietimas, patarimas, linkėjimas, išsipildysiantis žvaigždėtą vasaros naktį, galbūt krintant meteorų lietui.

 

A. P.: Kaip tik vasarą, stebint žydrą dangaus mėlynę, susikertančią su nesibaigiančiu jūros toliu, kviečiu visus, pamiršus darbus, pareigas, leisti sau priimti viską, kas gyvenime benutinka, su meile, suprantant, kad niekas nevyksta šiaip sau, atsipalaiduoti ir pasiruošti tolesniam keliui, kurio norėtume, arba tiesiog pabūti ir pajausti akimirkos laikiną grožį, nes juk, kas žino, ar turime rytojų...

 

T. P.: Labiausiai linkiu taikos su savimi, su artimaisiais, kad niekada nereikėtų nieko aukoti dėl meilės, o didvyriškumas, patriotiškumas ir šeima visada išliktų didžiausia vertybė.

 

Dėkoju už pokalbį.