7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tas nepaprastas jausmas scenoje

Pokalbis su pianistu Kasparu Mikužiu

Elvina Baužaitė
Nr. 25 (1517), 2024-06-21
Muzika
Kasparas Mikužis, LNSO, dirigentas Modestas Barkauskas. M. Mikulėno nuotr.
Kasparas Mikužis, LNSO, dirigentas Modestas Barkauskas. M. Mikulėno nuotr.

„Muziką vadina dievišku, arba žvaigždžių, menu ne tik todėl, kad ji naudojama religijoje ir apeigose, arba kad ji pati savaime yra universali religija, bet dėl jos subtilumo lyginant su kitais menais bei mokslais“, – iš Indijos kilusio sufijų mokytojo Hazrato Inajato Chano žodžiais knygoje „Garso misticizmas“ („Mijalba“, 2009) pradedame pokalbį su jaunosios kartos pianistu Kasparu Mikužiu, Londono Karališkosios muzikos akademijos magistrantu, 2023 m. Tarptautinio M.K. Čiurlionio konkurso trečios vietos laimėtoju, jau turinčiu ypatingų muzikinių patirčių prestižinėse pasaulio koncertų salėse, žymiausiuose konkursuose, grojusiu įvairiomis reikšmingomis valstybinėmis progomis, apdovanotu muzikos meno laurais bei publikos ovacijomis po solinių pasirodymų, kurie gyvai transliuoti ir pasauliniu „Mezzo“ kanalu.

 

Kasparai, kviečiu mintimis sugrįžti į vaikystę. Kokios patirtys jums paliko giliausią įspaudą, kas tuo metu padarė didžiausią įtaką pasirenkant muziką?

Patys pirmieji muzikiniai prisiminimai mane nuveda į Šilutės meno mokyklą, kur susipažinau su muzika ir pradėjau groti pianinu. Vis dar tebeprisimenu solfedžio pamokas, kuriose dainavome dainas iš miuziklo „Muzikos garsai“, šitaip mokydamiesi natų pavadinimus. Prisiminimai kupini laimės ir tyrumo, greičiausiai tai ir sukūrė mano artimą ryšį su muzika nuo vaikystės bei sužadino norą mokytis. Esu dėkingas savo pedagogams Šilutėje, ypač fortepijono mokytojai Liudmilai Kašėtienei-Mikkelsen.

 

„Muzika yra viskas; muzika apima viską; štai kodėl muzika net aukštesnė už dangų“, – ši Chano mintis inspiruoja paklausti: kas jums asmeniškai yra muzika?

Chano mintis apie muziką gražiai apibendrina ir manąjį ryšį su ja. Tai yra gyvenimo būdas ar net misija. Panašiai kaip vienuoliai, paskirdami savo gyvenimą Dievui, atsiduoda ir gyvena vardan Jo, taip ir muzikai viena ar kita prasme gyvena muzika. Mane muzika atvedė nuo Šilutės iki Londono, supažindino su daugybe nepaprastų žmonių ir suteikė neapsakomai įdomų, bent jau kol kas, gyvenimą.

 

Kaip jūs, jaunosios kartos pianistas, jau reikšmingai plėtojantis savąjį kelią, apibūdintumėte, kokia iš tiesų yra muziko būtis?

Tai savitas gyvenimo stilius, reikalaujantis visapusiško atsidavimo. Nors fortepijonu groju daugiau nei šešiolika metų, tik per pastaruosius kelerius metus pradėjau žvelgti į tai kaip į profesiją. Ji reikalauja nepaprastai daug darbo, valios, kūrybiškumo ir asmeninės motyvacijos. Galima sakyti, esi vieno žmogaus įmonė, atliekanti dešimties žmonių darbus. Nors kartais ir išsenki, viskas pasimiršta pasirodžius scenoje. Būti scenoje ir dalintis muzika man yra vienas svarbiausių ir gražiausių dalykų. Tai įprasmina mano pastangas, įkvepia tolimesniam darbui ir leidžia šiek tiek prisidėti prie kitų žmonių gerovės, muzika sužadinant jausmus, įkvepiant patirti dvasinę ramybę, sielos taurumą, skaidrumą. Tai man yra svarbu, gražu ir prasminga.

 

Kaip jaučiatės artėjant koncertui, jam vykstant ir jau išsipildžius?

Mano būsena labai priklauso nuo aplinkybių: ar tai privatus namų koncertas, ar konkursas, ar pasirodymas tūkstantinėje salėje. Taip pat ir nuo programos: ar kūrinius atliksiu pirmą, ar dešimtą kartą, ar grosiu vienas, ar su kitais muzikantais, koks tų kūrinių pobūdis. Jaučiu pareigą pasirodyti užtikrintai ir įprasminti pasirodymą pagal tai, koks jo kontekstas, kokia programa.

Koncerto metu visada esu susikaupęs ir stengiuosi susigyventi su muzika, o nulipęs nuo scenos analizuoju pasirodymą: kas galėjo pasisekti ir geriau, o kas pavyko puikiai.

 

Bendrąja ir pačia asmeniškiausia prasme – kas muzikoje ir jūsų raiškoje jus labiausiai įkvepia, skatina tobulėti?

Šiuo metu turbūt gebėjimas muzikoje atrasti kažką nepaprasto, kas paliečia klausytojo sielą. Labai sunku tai apibūdinti ir tai tikrai neatsitinka per kiekvieną pasirodymą. Tačiau kai tai įvyksta, tampa aišku, gražu, nepaprasta ir man, kaip atlikėjui, ir klausytojui. Apie tai dalijomės mintimis su britų pianiste Imogen Cooper – apie ieškojimą to, kam nėra žodžio apibūdinti, ir kaip kiekvienas tai patyręs muzikas bando ir vėl tai atrasti, vėl įgyvendinti. Tas nepaprastas jausmas scenoje turbūt šiuo metu mane labiausiai ir įkvepia.

 

Ar laiko patikrinta klasika, kurios vertė tik didėja, ar aktualioji šiuolaikinė muzika, kuri tik ateityje laikys savo vertės išbandymo egzaminą, yra jums artimiausia sritis?

Klasikinės muzikos yra labai daug ir nepaprastai įvairios. Man įdomūs visi žanrai – nuo ankstyvųjų iki modernių, neturiu vieno favorito. Su skirtingais kūriniais skirtingai save susieju. Groti šiuolaikinę muziką, manau, labai svarbu, bent jau domėtis ja, susipažinti. Juk tai yra mūsų, akademinės muzikos atlikėjų, ateitis, kuri nepaliaujamai plėtojasi ir mes turime jausti pareigą tai sekti, o kas įdomu ir patinka – pristatyti klausytojams scenose. Šiuolaikinė muzika dažnai įsivaizduojama kaip negraži, nemaloni ausiai, ypač tiems, kurie su klasikine muzika menkai susipažinę. Tai klaidingas požiūris, nesusipratimas, tad mūsų pareiga tai pakeisti ar bent supažindinti publiką su šiandien kuriama muzika, įtraukiant ją į koncertų programas, paaiškinant, „apie ką“ ji byloja. Laikui bėgant naujosios muzikos kūriniai taip pat atsisijos, kaip tai įvyko su ankstesnių epochų kūryba. Svarbiausia būti atviriems ir suteikti progą patirti ką nors naujo ir atlikėjų, ir klausytojų atžvilgiu.

 

Ar yra tokia patirtis, kurią visada prisimenate?

Gabrielos Montero improvizacijos po vidurnakčio visiškoje tamsoje, įvykusios po pirmojo koncerto kartu su keletu studentų iš „Gabriela Montero Piano Lab“ Ženevoje. Tai buvo intymu, tyra, gražu ir tikra – tai, ko iki tol nebuvau girdėjęs, patyręs muzikoje. Mintimis dažnai sugrįžtu į šį momentą, jis man primena, kodėl noriu būti šioje profesijoje.

 

Pasidalinkite, kas įrašyta šios vasaros, taip pat ir būsimo sezono jūsų planuose.

Šią vasarą dauguma mano koncertų vyks užsienyje, Didžiojoje Britanijoje. Grosiu „Wiltshire Music“ centre, Kings Lino festivalyje, Karališkosios muzikos akademijos Londone renginiuose. Lietuvoje atliksiu rečitalius Druskininkuose, Čiurlionio festivalyje (liepos 31 d.), ir Kintų muzikos festivalyje (rugpjūčio 4 d.). Skambinsiu Jeano-Philippeʼo Rameau, Josepho Haydno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius bei visą Fryderyko Chopino preliudų ciklą, op. 28. Taip pat su nekantrumu rengiuosi soliniam rečitaliui Londono „Wigmore Hall“, kuris planuojamas gruodžio mėnesį.

 

Koks kūrinys ar melodija yra apie Kasparą Mikužį vakar, šiandien ir galbūt rytoj? Kas atliepia, įgarsina ir perteikia jus?

Vakar – Roberto Schumanno „Karnavalas“, šiandien – Fryderyko Chopino preliudai, rytoj – Johno Adamso „Phrygian Gates“. Tai kūriniai, kurie atspindi dabartinę mano muzikinę patirtį laiko juostoje.

 

Ko artimoje bei tolimesnėje ateityje siekiate ir linkite sau?

Linkiu daugiau žinių troškimo, kantrybės ir dar daugiau džiaugsmo, susijusio su tuo, ką jau darau. Kaip minėjau, ši profesija reikalauja nepaprastai daug savo paties inicijuojamos motyvacijos, tad to linkiu sau labiausiai!

 

Kokie jūsų žodžiai būtų skirti muzikos meno kūrėjams, įprasmintojams, jį patiriantiesiems?

To paties Chano žodžiai čia geriausiai tiktų: „Nėra geresnės priemonės sielai pakylėti už muziką.“ Tad visiems ir palinkėčiau atrasti ją – visad pakylėjančią ir padedančią.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kasparas Mikužis, LNSO, dirigentas Modestas Barkauskas. M. Mikulėno nuotr.
Kasparas Mikužis, LNSO, dirigentas Modestas Barkauskas. M. Mikulėno nuotr.
Kasparas Mikužis, LNSO. M. Mikulėno nuotr.
Kasparas Mikužis, LNSO. M. Mikulėno nuotr.
Kasparas Mikužis, LNSO. M. Mikulėno nuotr.
Kasparas Mikužis, LNSO. M. Mikulėno nuotr.
Kasparas Mikužis. M. Mikulėno nuotr.
Kasparas Mikužis. M. Mikulėno nuotr.