Paminklas Lozoraičiui

Šiandien žodis „paminklas“ tapo bene labiausiai provokuojančiu ir erzinančiu reiškiniu, o tyčinės (veikiau patyčinės) kai kurių veikėjų idėjos skaldo visuomenę ir dar labiau devalvuoja pačią jo esmę – išskirtinio pagerbimo žymę. Bet šįkart mintys sukasi apie kitokį paminklą – dvasinį, koks gali būti muzikos kūrinys, unikaliai išreiškiantis ir prikeliantis pagerbiamos asmenybės atminimą. 

Tokį dvasinį-muzikinį atminties paminklą, pavadintą „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“, 1995-aisiais pastatė kompozitorius Osvaldas Balakauskas, kai 1994 m. netekome Stasio Lozoraičio – Vilties prezidento, itin reikšmingai prisidėjusio prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, o savo kandidatavimu į prezidentus 1993-iaisiais išties suteikusio vilties, kad Lietuva turi galimybę iš esmės nusikratyti sovietinio mąstymo ir tapti vakarietiška.

„Tai buvo vienas retų žmonių, apie kuriuos sakoma „vientisas“, kuriuo neabejoji, visų pirma, neabejoji jo garbe. Jis buvo noble – ne tik taurus, bet ir kilmingas, aristokratiškas. Pagaliau tai simbolinė figūra Lietuvos istorijoje: Stasys Lozoraitis atnešė prieškarinės Lietuvos valstybės įgaliojimus ir perdavė juos Nepriklausomybę atkūrusiai šiandieninei Lietuvai“, – apie Lozoraitį pokalbyje su Rūta Gaidamavičiūte yra sakęs Balakauskas („Kultūros barai“, 1996), kuris ir pats buvo diplomatas – 1992–1994 m. garbingai atstovavo Lietuvai dirbdamas ambasadoriumi Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje.   

Už „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“ Balakauskui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, prestižinė pasaulio įrašų kompanija „Naxos“ išleido šio opuso kompaktinę plokštelę (2004, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, choras „Jauna muzika“, solistė Judita Leitaitė, dirigavo Donatas Katkus).

Seniai neskambėjęs kūrinys atgaivintas Stasio Lozoraičio mirties dieną, birželio 13-ąją, Nacionalinėje filharmonijoje vykstančiame Vilniaus festivalyje, kuris ne tik kaip kasmet paminėjo Gedulo ir vilties dieną, bet ir gražiai prisidėjo prie LR Seimo paskelbtų diplomatų Lozoraičių metų renginių.

Šįkart kūrinį atliko taip pat (tik jau beveik kitos kartõs) Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, papildytas kviestiniais muzikantais (Jolanta Silkauskienė (sintezatorinis klavesinas), Giedrius Gelgotas (fleita), Andrius Žiūra (klarnetas), Tomas Bieliauskas (obojus), Albinas Gražulis (trombonas)); Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas), o pirmą kartą prie šio opuso prisilietė jauna solistė mecosopranas Gabrielė Kupšytė ir vakaro dirigentas, Šv. Kristoforo orkestro meno vadovas Modestas Barkauskas. Džiugu, kad koncerte apsilankė daug neabejingų miestelėnų, garbingų svečių, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, keletas diplomatijos atstovų. Gaila, kad dalyvaujant net dviem didžiausiems sostinės kolektyvams, o ir minint iškilią asmenybę, nepasirodė nei Vilniaus meras, nei kiti miesto vadovai. O juos matyti būtų normalu ne tik šiame, bet ir visuose Vilniaus festivalio koncertuose, kurie jau keli dešimtmečiai aukštais meniniais standartais ir pasaulinės reikšmės atlikėjais reprezentuoja sostinės muzikinės kultūros veidą.

Dvylikos dalių „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“ (liturginis tekstas) nėra tipiškas balakauskiškas kūrinys. Tai vienintelis religinis autoriaus opusas, kuriame jis laikosi tradicinio requiem struktūros, muzikinę kalbą grindžia ilgesnių melodinių linijų plėtote, kvazitonalia harmonija, netgi kartais švysteli grigališkojo choralo, Ars nova laikų moteto motyvai, vėlesnių bažnytinių giesmių atgarsiai. Tačiau vis vien Balakauskas čia puikiai atpažįstamas – ir dėl tvirtai jaučiamos formos, ir dėl nuolat faktūroje gyvybingai knibždančių melodinių bei ritminių segmentų, nepertraukiamos ir nuolat kintančios muzikos tėkmės, ir dėl tvirtos emocinės pusiausvyros, niekuomet neprarandamo skonio bei saiko pasirenkant raiškos priemones. „Ankstyvoji bažnytinė muzika, ir net Palestrinos, neturi (bent jau mūsų amžininko ausiai) emocinio santykio su dainuojamu žodžiu, ji „objektyvi“, ji tik tokia, kokia verta būti, kai tariamas Dievo žodis“, – yra sakęs Balakauskas.

Būtent taikliai pajaustas autoriaus minėtas objektyvumas pirmiausia padarė gerą įspūdį kalbant apie kūrinio atlikimą. Jauna, sparčiai į dainininkų elitą kylanti solistė Gabrielė Kupšytė labai atsakingai parengė mecosoprano partiją, stengėsi ne rodyti savo vokalines galimybes ir artistiškumą (kas pasitaiko tarp dainininkų), o darniai įsilieti į tai, ko reikalauja ši muzika, – į „objektyviąją“ jos tėkmę, nesureikšminant emocijų ir savo vaidmens. Solistė žavėjo savito tembro gražiu balsu, tarsi prabylanti ikona skleidė ramybės ir susikaupimo nuotaiką, o jos solo su orkestru (Tuba mirum), raiškūs „pasisakymai“ sąveikaujant su choru ir orkestru Hostias, Lacrymosa dalyse bei kulminacinės reikšmės Sanctus ir Agnus Dei suskambo itin paveikiai. Lotynų kalbos specialistai dėl kai kurių žodžių tarimo gali turėti pastabų, o vietomis tekstas girdėjosi neaiškiai, tačiau šios talentingos, muzikai jautrios solistės pasirinkimas opusui perteikti yra labai sėkmingas ir sveikintinas.

Kūrinyje choro, orkestro bei solistės melodinės ir ritminės linijos pinasi, papildo viena kitą, naudojamos įvairios imitacinės formos – visą šį nelengvą vyksmą sėkmingai aprėpti sugebėjo dirigentas Barkauskas bei jo vedami orkestrantai ir choristai. Gražiai buvo išpildyti ir atskirų tembrų deriniai (choras su trombonu, fleitos, obojaus reljefai, balakauskiškai subtilūs klavesininiai segmentai ir kiti). Jei dar labiau būtų juntamas tėkmės lengvumas, tolygumas – atlikimas priartėtų prie nepriekaištingo.

„Requiem“ visuma tarsi pamažu išaugo iš pradžioje jaučiamo šiokio tokio padrikumo, kol galiausiai susikristalizavo į tvirtą arkos formos monolitą, kai muzikine prasme finalas Agnus Dei tampa pirmosios dalies retroinversija ir kai publika, pamažu save pratinusi prie šiuolaikinio skambesio, galiausiai klausosi visiškai nuščiuvusi, kol visus nušviečia paskutinis skaidrus orkestro D-dur akordas... 

Balakausko pastatytas muzikinis paminklas Lozoraičiui – ypatingas reiškinys, ypač dabartiniame mūsų būvyje. Jis byloja ne tik apie pagarbą savo istorijai ir jos asmenybėms, bet ir apie vieną iš apsisprendimų, kada ir kur (ar) toks dvasinis paminklas gali vėl iškilti (suskambėti), žmonėms tam nuoširdžiai susitelkus. Jis ne skaldo – jis vienija. Toks paminklas kolektyvinėje sąmonėje ir istorijoje palieka kur kas svarbesnį įspaudą, nei galime įsivaizduoti.