7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Marcas-André Hamelinas: misija (ne)įmanoma

Fortepijoninio rečitalio Vilniaus festivalyje atgarsiai

Daiva Tamošaitytė
Nr. 24 (1516), 2024-06-14
Muzika
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.

Antrasis Vilniaus festivalio koncertas birželio 5 d. įeis į istoriją kaip neeilinis įvykis: pagaliau į Lietuvą atvyko seniai laukta pasaulinė įžymybė – kanadiečių pianistas ir kompozitorius Marcas-André Hamelinas, suteikęs neprilygstamų įspūdžių muzikos gurmanams. Padaręs stulbinamą karjerą dėl savo nepaprasto talento ir darbštumo, pianistas tęsia programos, metodikos ir interpretacijos požiūriu pasirinktą originalią liniją, kurią galima įvardyti pasitelkus taiklų festivalio pavadinimą – „Misija įmanoma“: plėsti virtuoziškumo ribas iki, regis, neįmanomų aukštumų. Jis yra gavęs 11 „Grammy“ apdovanojimų ir jau išleidęs 70 kompaktinių plokštelių, o jutube ir internete rasime nemažai įrašų, kurie supažindina su jo asmenybe bei kūrybiniais principais.

 

Tačiau sėdint salėje ir gyvai klausantis atlikimo visada vyksta nepakartojamas „kvantinis“ veiksmas, kai atlikėjo ir jį stebinčio klausytojo santykis sukuria visada naują ir netikėtą kokybę. Hamelinas yra kūrėjas ir aukščiausio lygmens virtuozas, ne tik nenaudojantis jokių gudrybių ir efektų, kad paveiktų publiką, bet ir mokantis ją įtikinti geležine ramybe bei valia, derinama su atida tekstui. Tokia dėmesio koncentracija prilygsta kone joginiam susitelkimui, ir be kokios nors disciplinos, kurios paslapčių nežinau, tokie milžiniški krūviai ir lengvumas, su kuriuo Hamelinas įveikia bet kokį pasirinktą uždavinį, veikiausiai būtų neįmanomi.

 

Jeigu lygintume fenomeną, žinomą kaip „Marcas-André Hamelinas“, su paskutiniu žodžiu neuro- ir kibertechnologijose bei žadamais ir dirbtinio intelekto atveriamais nebūtais smegenų pajėgumais, tik pasireiškiančiais mene, toks literatūrinis palyginimas būtų labai paviršutiniška žodinė ekvilibristika, nors ir madinga, ir šiuolaikiška. Paprastas, mandagus, jautrus ir kuklus, Hamelinas atitinka klasikinį demiurgo, kaip tarpininko tarp dangaus ir žemės, apibūdinimą, tik demokratiška forma. Aš jam suteikčiau XXI a. muzikos universalisto ir transcendentalisto titulą; o jei kalbėtume apie svarbą, jo teikiamą santykiui su klausytoju ir poveikį jam, pridurčiau ir „muzikos alchemiko“ epitetą. Toliau šias apibrėžtis mėginsiu paaiškinti.

 

Pirmiausia į akis krinta tai, kad jis vienodai įspūdingai atlieka bet kokios epochos kūrinius, ar tai būtų Bergas, ar Mozartas, ar Schubertas, ar bet kuris kitas pasirinktas kompozitorius. Lėtus, lyrinius opusus arba kūrinio dalis, romantines pjeses pianistas skambina brandžiai ir subtiliai. Antai koncerte girdėtame Roberto Schumanno cikle „Miško scenos“, op. 82, jis perteikė savo ypatingą melodikos supratimą; tarkim, „Vienišose gėlėse“ melodija perteikė nepaprastai išraiškingą kybojimą virš akompanimento ir tą gėlės vienatvę personifikavo. Panašiai giliai išjautė ir Ludwigo van Beethoveno Sonatos, op. 106, trečiąją dalį Adagio sostenuto, paskambino ją gražiu ištobulintu garsu; beje, pirmoje ir antroje sonatos dalyse net forte vietos buvo tarsi prislopintos, užvualiuotos. Paklaustas apie filosofinius interpretavimo principus, pianistas šių eilučių autorei po koncerto sakė, kad, jo nuomone, muzika kaip kalba gali pasakyti daugiau nei muzika kaip garsas, ir šiuo požiūriu jam artima semiotinė prieiga. Visa koncerto eiga parodė, kad ženklo ir prasmės sąsajos Hamelinui svarbios kaip visuma; galbūt todėl jam kaip kompozitoriui itin įdomi harmonija, polifonija ir kontrapunktas – tai, kas gaunama per kūrinio struktūrą. Prie Beethoveno dar grįšime, būtent prie finalo su modaline harmonija ir kitais galvosūkiais, o dabar – šiek tiek apie kitą Hamelino artistinės asmenybės pusę, galingai atsispindėjusią ir per šį rečitalį.

 

Geriausiai transcendentinę pagavą išreiškia pasirenkami paties sudėtingiausio techninio lygmens kūriniai ir jo paties kūryba. Užtenka pasiklausyti galbūt garsiausio Hamelino kūrinio, Variacijų Paganini tema (Kapriso Nr. 24 a-moll parafrazės), kad suvoktum, jog šiam pianistui neužtenka klaviatūros savo idėjoms išreikšti. Variacijose keliami sunkiausi uždaviniai: sudėtingiausia poliritmija abiejų rankų partijose; nutrūktgalviški šuoliai ir pasažai; pagaliau įvairių epochų sankirtos, perteikiamos polifoniškai, kai į vieną klodą įsiterpia kitas, reprezentuojamas aiškiai atpažįstamomis temomis. Mėginimą pratęsti pianistinės ekvilibristikos pasiekimus fortepijono literatūroje jis papildo pianistinės technikos tobulinimu, pavyzdžiui, pratimais kairei rankai savo išrastos simetrinės inversijos metodu, Hanono pratimų kaip meninio opuso suaktualinimu ir pan.

 

Hamelinas žavisi XIX a. virtuozu, Liszto bei Chopino amžininku ir kaimynu gyvenant Paryžiuje, paslaptinga uždarai gyvenusia asmenybe – Charlesu Valentinu Alkanu, kurio kūrybą nuolat skambina ir kurio įkvėptas parašė 12 etiudų minorinėmis tonacijomis. Kaip vulkanas prasiveržiantis Alkano hermetizmas pasireiškia neįtikima jėga, naujais sąskambiais, stulbinama virtuazerija, kuri labai artima pačiam Hamelinui. Tuo įsitikinti galime pasiklausę jo atliekamos Alkano kūrybos.

 

Taigi matematika, racionalus pradas Hamelinui labai svarbus, tačiau jis derinamas su spontaniškumu, suvokiamu kaip savotiška rizika, siekiant kaskart naujo ar tobulesnio rezultato. Ne veltui jo koncertinėse programose visada karaliauja patys „kiečiausi riešutėliai“. Vilniuje atlikta Beethoveno Sonata fortepijonui, op. 106, B-dur („Hammerklavier“) ir Maurice’o Ravelio „Nakties Gasparas“, M 55, šia prasme yra tarp Hamelino favoritų, lygiai kaip ir Ferrucio Busoni Koncertas fortepijonui su orkestru C-dur, op. 39, kurio Hamelinas vyko skambinti iškart po pasirodymo Lietuvoje. Kaip visada, Beethoveno sonatos finalas (Introduzione. Largo – Fuga: Allegro risoluto) sukėlė daugiausia diskusijų. Ilga fuga dar apsunkinama silpnų pirštų įtraukimu, todėl, pasak Hamelino, labai svarbu surasti sau tinkamą pirštuotę (tai buvo svarbiausias uždavinys, paminėtas mūsų pokalbio metu). Tiesa, man pasirodė, kad tempas buvo kraštutinis, o visas kūrinys kartu su pranešėjos įžangos žodžiu truko mažiau nei 40 minučių... Planingas ketvirtos dalies faktūros „suveržimas“ kaip kosminė raketa paliko tirštą uodegą, ir teksto suvokimas nežinančiajam partitūros, matyt, liko už aiškumo ribos, nors bet kuriuo atveju fugos inovatyvumas ir savitumas reikalauja nemaža pastangų. Šiuo požiūriu itin reikšminga man pasirodė Hamelino koncepcija apie „garso protą“ (mind of sound). Tokiais atvejais tenka pasikliauti intuicija ir to, kas išgirsta, įspūdžiu. O jis buvo išties nevienareikšmiškas.

 

Apskritai ši sonata atskleidžia Beethoveno asmenybės kvintesenciją: įprastų formų laužymą, revoliucingumą ir despotiškumą, socialinį „muzikos Napoleono“ vaidmenį, išgyventas asmenines dramas, stiprėjančią mizantropiją, nerimą, o galiausiai tai, kad ji buvo baigta 1818 m., kai kompozitorius jau buvo taip apkurtęs, kad su žmonėmis bendravo užrašais „pokalbių knygelėse“, kurias visada nešiojosi, rodo, jog sonatos turinys atspindi visiškai išlaisvintas vidines genijaus girdėjimo sferas, kurių jau nebevaržė išorės pasaulis. Ir kartu galima girdėti titanišką kovą su liga, su laiku, su noru pasakyti tiek daug ir pačiu savimi...

 

Ne ką mažesniais iššūkiais, tik kito plano, pasižymi antroje koncerto dalyje atliktas jau minėtas Ravelio ciklas „Nakties Gasparas“. Čia, Hamelino nuomone, literatūrinės Aloysiaus Bertrand’o sąsajos gerai perteikia struktūrines ir harmonines priemones ir už jų esamą jausmą. Bet ir pati garsų alchemija darė stiprų įspūdį. „Scarbo“ paskleista magiška banga, mistiškas glissando, garsinės plokštumos buvo dėliojamos lyg ore; „Kartuvėse“ vyravo gili, tamsi laukimo nuotaika, kybojimas ant ostinatinio tono; muzika pakerėjo, panardino į būseną, iš kurios nesinorėjo išeiti, net sulėtino širdies plakimą... „Undinė“ – nervingai pulsuojanti, kibirkščiuojanti, nuo greičio net „švilpiantys“ pasažai, paskui tykus murmesys, ir viskas atlikta labai sutelktai ir įelektrintai. Pasak Hamelino, pjesė kelia ypač didelius uždavinius, nes tuo pačiu metu turi matyti visą klaviatūrą. Šis Ravelio ciklas yra toks specifiškas turiniu ir forma, kad, regis, tik prancūzų kultūros žmogus, koks ir yra Marcas-André Hamelinas, gali iki galo iššifruoti jo prasminius kodus. Buvo įdomus pianisto prisilietimas prie klaviatūros, kai pirštų vikrumas pasiekė kone antgamtinį lygį, plaštakos plazdeno virš klavišų, rodės, bekaulės, juos glostė, ir tarsi iš garso ūkų, garso dulkių buvo audžiamas užburiantis klausą audinys.

 

Koncerto pabaigoje garsusis virtuozas paskambino Claude’o Debussy pjesę Nr. 6 „Generolas Lavine“ iš „Preliudų“ II tomo. Ji suskambo kaip šmaikštus, atpalaiduojantis epilogas po titaniško ir stulbinančio pasirodymo, kuris dar ilgai vibruos atmintyje.

Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.
Marc-André Hamelin. D. Matvejevo nuotr.