Herojiškasis skambesys

Birželio 7-osios vakarą Vilniaus festivalio scenoje su Nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas Modestas Pitrėnas) drauge grojo pianistas Yoavas Levanonas (Izraeilis), dirigavo Victorienas Vanoostenas (Prancūzija). Paskelbta ir naujiena: šis dirigentas nuo ateinančio koncertų sezono trejiems metams taps pagrindiniu kviestiniu orkestro dirigentu. Ar jis tik padiriguos numatytus kūrinius, o gal sukurs epochos muzikos kultūrą atliepiantį orkestro „aukso fondą“, gal įrašys naujų kūrinių plokšteles, gal parengs reprezentacines programas? Sužinosime rudenį.

Pirmą kartą šį dirigentą ir pianistą išvydau 2021 m., Mūzai Rubackytei pakvietus Vanoosteną diriguoti vieno iš VII Vilniaus fortepijono festivalio „Paryžietiški vakarai Vilniuje“ koncertų. Po to jis parengė dar kelias programas. Viena jų – 2023-iųjų Vilniaus festivalyje. 

Kol kas matyti, kad dirigento veikla labai aktyvi. Jo pilna visur – Berlyne, Marselyje, Vienos „Musikverein“ salėje, Monrealio „Orchestre Métropolitain“, Briuselio filharmonijoje. Jis koncertavo su Frakfurto, Ciuricho, Lenkijos nacionalinio radijo simfoniniais ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestrais. Vanoostenas diriguoja, koncertuoja kaip pianistas solistas. 2015 m. išleido pirmąją kompaktinę plokštelę – įgrojo savo parengtas Debussy, Stravinskio, Duruflé, Saint-Saënso ir Ravelio kūrinių orkestrui fortepijono transkripcijas. Bendradarbiauja su Prancūzijos nacionaline televizija ir „Radio France“.

Lilyje užaugęs Vanoostenas fortepijono studijas baigė Paryžiaus konservatorijoje, pas Michelį Béroffą. Dirigavimo pedagogų būryje ir Esa-Pekka Salonenas, ir moderniosios mokyklos mentoriai Peteris Eötvösas, Pierre’as Boulezas. Jaunas dirigentas pelnė įvairių apdovanojimų, tarp kurių – Prancūzijos Respublikos ordinas už nuopelnus Prancūzijos kultūrai.

„Trijų herojų“ koncerto programoje – Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ uvertiūra, Ferenco Liszto Pirmasis koncertas fortepijonui ir orkestrui Es-dur bei Richardo Strausso simfoninė poema „Didvyrio gyvenimas“ („Ein Heldenleben“), op. 40.

Šį vakarą Wagnerio operos-misterijos „Parsifalis“ charakteris, nuotaikos, temos uvertiūroje skleidėsi nuo pirmųjų garsų. Nepriekaištingas orkestro unisonas paruošė erdvę, tarsi sklindančią į nebūtį, į virpesių sklidiną ramybę. Dirigento pasiūlytos prasmingos ilgos pauzės leido klausytojui tą ramybės būseną išlaikyti. Trimitai priminė kitus operos tematinius pradus, sudrumstė mąslią būseną. Liejosi gražūs orkestro instrumentų dialogai. Jeigu kažkada dirigento Arthuro Nikischo būtų kas paprašęs ką nors padiriguoti be garso, tai jau dešimtame takte būtų buvę aišku, kokį kūrinį diriguoja, – toks tikslus buvo jo mostas. Vanoosteno manualinė technika rodė jį nesant „prigimtinį“ dirigentą (jis yra pianistas-dirigentas), tačiau orkestrą jis vedė įkvepiančiai ir puikiai jausdamas muziką.

Lisztas savo Koncertą fortepijonui rašė beveik 30 metų, dar po dvejų įvyko premjera: dirigavo Hectoras Berliozas, solistas buvo pats Lisztas. Legendinis kompozitoriaus-pianisto temperamentas, audringa romantiko prigimtis leidžia įsivaizduoti, koks tai galėjo būti šėlsmas prie fortepijono. Tarp bravūriškų oktavų girliandų spėja įsiterpti klarnetų, fleitų, fagotų soliniai išdainavimai. Talentingas jaunas pianistas Levanonas nesiblaškydamas rado kiekvienai oktavų girliandai savitą spalvą. Ilgi arpeggio taip pat paskambinti ne mechaniškai, bet labai protingai naudojant pedalą ir tikslias artikuliacijas, pavyzdžiui, frazes non legato, kurios tikrai teikė quasi arpa koloritą. Pedalu solistas neužtemdė ir kitokių faktūrų, tarkim, antroje dalyje gražaus, lengvai skriejančio oktavų capricioso.

Publikos negalėjo nesužavėti bisui paskambinta Paganini–Liszto „La Campanella“. Levanonas grojo gėrėdamasis garsu, muzikaliai, būdamas dėmesingas spalvai, protingu tempu, džiugindamas tiksliais, lengvai bėgliais pasažais. Siurprizu tapo antras bisas: prie fortepijono sėdo ne tik solistas, bet ir... dirigentas! Graži pianistų išmonė.

Pagrindinis programos kūrinys – beveik valandą trunkanti Strausso simfoninė poema „Didvyrio gyvenimas“. Dirigentui čia svarbios savybės – intelektas ir įkvėpimas.

Šešių programinių dalių (beveik visos attacca) simfoninės poemos pradžioje pristatomas kūrinio „herojus“. Sėlina „didvyrio priešai“. Visus sugeba nuraminti didvyrio kompanionas smuiko solo pavidalu. O gal tai paties kompozitoriaus balsas?.. Šis bendražygis pirmiausia nori būti pamalonintas ir kurį laiką pasirodo esąs nepaklusnus, kol herojus galiausiai jį sutramdo. Naivokai skamba Strausso muzikai priskiriama programa. Tačiau jis sukūrė ir absoliučiosios, ir programinės muzikos kūrinių.

Daugelio tyrinėtojų poema traktuota kaip Strausso autoportretas. „Kalbant apie mano herojišką gyvenimą tenka priminti, kad aš, žinoma, nedalyvavau jokiuose mūšiuose, bet taikiuose kūriniuose galėjau išreikšti įvairias temas. Aš nesu didvyris. Nesu sukurtas mūšiui, man labiau patinka atsiriboti nuo minios, mėgautis ramybe ir tyla...“ – rašė kompozitorius. Tačiau jo gyvenime būta kitokių kovų. Viešumoje Straussas buvo įsitraukęs į to meto muzikinius bei estetinius debatus, o savo vizionieriškuose kūriniuose orkestrinę muziką, vėliau ir muzikinį teatrą, pakreipė naujomis, neįprastomis kryptimis. Strausso drąsa atsiskleidė su atsidavimu siekiant meninės savirealizacijos.

Norint poemoje galima įžvelgti susidūrimų, pergalės fanfarų, kovos azarto ir didvyrio maišto. Tačiau geriau jos klausytis kaip grynosios muzikos, išgirsti jos temas ir potemius, harmonijas, melodijų skrydžius, aistringus pokylius ir širdį glostančią sąskambių poetiką.

Svarbiausias uždavinys visiems atlikėjams – pateikti kūrinį tokį, kokį įsivaizdavo autorius. Šiam tikslui jis paliko daug pagalbininkų – nuorodų, ženklų. „Siekite garso spalvos, pustonių kaitos“, – nevengė priminti autorius. Vos viename partitūros puslapyje prie instrumentų grojamų frazių galima rasti daugybę paaiškinimų: ramiau, accelerando, aštriau, gyvastingai, vėl ramiai... Vanoosteno vedamas orkestras siekė autoriaus pastabas išpildyti. Puikūs buvo unisonai, medinių pučiamųjų ansambliai. Fleitos tarsi iš tolo į salės erdvę atkako stacatto-legato deriniu. Viskas skambėjo ekspresyviai, bet neforsuotai. Tarsi įsiklausyta į Strausso mintį: „Muzikoje svarbu garsas, jo spalva. Neforsuokite, grokite tiksliai tai, kas parašyta.“ Aišku, įtampos netrūko varinių instrumentų grupių atlikėjams, kurie čia labai svarbūs.

Ypač pagirtina orkestro koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė. Jos smuiko solo virto ekspresyviu, spalvingu monologu, kuriame išgirdome įvairių emocijų: ir sentimentalių, ir gyvybingų, ir meilių pajutimų.

Dirigentas Vanoostenas, Strausso partitūrą mokėdamas mintinai, stengėsi orkestrui suteikti muzikavimo impulsų. Sėkmingai pasiekta neforsuota, plati dinaminė skalė, solistų susiklausymas, muzikinės minties gyvybingumas ir epizodų išbaigtumas.