Akimirkos tarp garsų ir vaizdų

Birželio 9-ąją, staiga prapliupusį lietų keičiant kaitriai šviečiančiai saulei, publika rinkosi į pamėgtąjį Paliesiaus dvarą pasiklausyti nuolat čia koncertuoti iš JAV atvykstančio savito pianisto Andriaus Žlabio. Konkrečiai net nežinojome, ką jis šį kartą skambins (internete buvo paskelbtos tik kompozitorių pavardės). Pro langą už fortepijono ryškiai šviečiant saulei, tarsi šešėlių teatre pasirodė svečias ir paskelbė, kad bus lyg ir dvejų dalių koncertas: ne tik skambės muzika, bet ir bus galima pasigrožėti fotografijomis, eksponuojamomis perėjime už scenos. Prieš kiekvieną kūrinį Žlabys pasakydavo, ką skambins.

Nustebino ne tik programos pasirinkimas, bet ir jos traktuotės. Po 2023 m. liepą šioje salėje labai efektingai, ryškiai virtuoziškai ir įkvėptai jo atliktų modernia muzikos kalba parašytų Žibuoklės Martinaitytės „Būties polifonijų“ bei paties sukurto „Echoes of Light“ premjerinio pateikimo, šį kartą programos pasirinkimo požiūriu tarsi sugrįžta į studijų laikus. Kuo kitaip atsiskleidė pianisto noras išreikšti savo požiūrį į Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto, Roberto Schumanno bei Johanneso Brahmso opusų interpretavimą?

Kaip ir visada, pirmas skambėjo Bachas, kurio Tokatą d-moll, kaip man pasirodė, Andrius atliko kitaip nei anksčiau. Patiko ryškesnė energija, rafinuotumas, griežta ritmika. Mozarto trijų dalių Sonatą a-moll pianistas traktavo dramatiškai, įtemptai, skambiai, tai kėlė asociacijų su Beethoveno muzika. Tik lėtoji dalis buvo meditacinė. Nustebino Schumanno Arabeskos C-dur gana paprastai, be didesnės romantinės šilumos ar polėkio atliekami epizodai, iš kurių išsiskyrė herojinis, labai ryžtingas, bei tylūs lėtieji, kurie tarsi ramiai pleveno erdvėje.

Labiausiai nustebino Brahmso šešių Intermezzo, op. 118, traktuotės, tarsi girdėtume šiuolaikinių kūrinių skambesius. Anksčiau atrodė, kad Žlabys Brahmsą skambina šiltai, laisvai plaukiant garsams. Šį kartą veržlūs Intermezzo puslapiai netikėtai tapo itin audringi, itin akcentuoti, aštrūs, o ramios tėkmės – mąslūs, sustingę, šviesūs. Ar tai galėtų būti puikiai jo atliekamų naujosios muzikinės kalbos opusų įtaka, noras priartinti senųjų autorių muziką prie šių dienų klausytojų? Ar tai pianisto dienos nusiteikimo, nuotaikos padarinys? Faktas, kad buvo įdomu klausytis, ką pianistas stengiasi pasakyti.

Po biso (Bachas) Žlabys pakvietė į sceną eksponuojamų fotografijų meistrą Borisą Taskovą pristatyti savo darbų. Šis pirmiausia pagyrė Žlabį už puikų muzikavimą, po to trumpai lietuviškai (!) pristatė savo fotografijų parodą „Įtrūkusio varpo pasakojimai“. Menininkas apie tai yra rašęs: „Pasirinktos nuotraukos, atspindinčios vienišiaus gyvenimą Sicilijoje, yra iliustruotos eilėmis, menininkui siekiant papasakoti istorijas ir sužadinti vaizduotę. Gal net išgirsite dainą įskilusių varpų bažnyčioje, kuri stūkso virš čerpėmis dengtų namų stogų ir žvelgia žemyn į pavydžią jūrą...“

Borisas Taskovas gimė Sofijoje, Bulgarijoje. Studijavo Sofijos technikos universitete, kino režisūros mokėsi Budapešto dramos ir kino akademijoje Vengrijoje. Yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Paliesiuje eksponuojamos jo nuotraukos nedidelio formato, rafinuotos, kokybiškos, nespalvotos.

Muzikos ir fotografijos popietė gražiai atliepė naujų renginio formų paiešką Paliesiaus lankytojams.