7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vilties prarasti nevalia

28-asis Vilniaus festivalis pradėtas koncertu „Credo in Pace“ – „Tikiu taika“

Živilė Ramoškaitė
Nr. 23 (1515), 2024-06-07
Muzika
Sheku Kanneh-Mason, Robertas Šervenikas, LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Sheku Kanneh-Mason, Robertas Šervenikas, LNSO. D. Matvejevo nuotr.

Taigi, tai kreipimasis į mus visus – muzikantus ir muzikos mėgėjus, kultūrą puoselėjančius ir jai prijaučiančius, jaunus ir senus, turtingus ir vargšus, visus visus, dažniau ar rečiau apsilankančius klasikinės muzikos koncertuose: nieku gyvu nepraraskime vilties, tikėkime, kad karai ir kariniai konfliktai baigsis teisingumo pergale. Būtent tai birželio 2 d. Nacionalinėje filharmonijoje skelbė skambanti muzika ir ją atliekantis didelis būrys muzikų: Roberto Šerveniko diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), jaunosios kartos žymiausias britų violončelininkas Sheku Kanneh-Masonas ir ukrainiečių kilmės Kanados pianistas Dmitri Levkovichius. Jų atliekamos programos muzika tiesiogiai ar simboliškai bylojo apie krizes, traumas ir siaubą išgyvenantį žmogų, kuris nepasiduoda nevilčiai, žvelgia į šviesą, tiki pergale ir jos džiaugsmu, kaip koncertą vainikavusioje Ludwigo van Beethoveno „Chorinėje fantazijoje“.

 

Koncertas prasidėjo orkestro stygininkų atlikta Krzysztofo Pendereckio „Čakona“ iš „Lenkiškojo Requiem“. Tikrai simboliška, kad festivalis pradėtas būtent šio kompozitoriaus muzika. Pendereckis Vilniaus festivalyje dalyvavo ne kartą, yra dirigavęs klasikinius ir savo kūrinius. Paskutinį kartą Vilniuje lankėsi 2013 m., kai per festivalį birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Operos ir baleto teatre buvo atliekamas visas „Lenkiškasis Requiem“. Pamenu, kokias karštas ovacijas jam su žmona Elžbieta, sėdintiems centrinėje teatro ložėje, sukėlė publika. Dabar puikiai atlikta melodinga ir graudi „Čakonos“ muzika sukėlė šiuos ryškius prisiminimus apie Pendereckį, taip pat popiežių Joną Paulių II, kuriam ji dedikuota.

 

Sunkaus likimo žydų kilmės lenkų kompozitoriaus Mieczysławo Weinbergo muzika ilgą laiką buvo nutylima, tačiau pastarąjį dešimtmetį ji vis dažniau suskamba ne tik pasaulio, bet ir mūsų salėse. Kartais pagalvoju, ar tik Weinbergas nenukonkuruos Dmitrijaus Šostakovičiaus, su kuriuo gyvendamas Maskvoje labai artimai bendravo. Apie tai pamąstyti leidžia vis pasirodančios kompaktinės plokštelės su Weinbergo simfonijomis (jų sukūrė net dvidešimt dvi!) ir greta Gidono Kremerio bei Mirgos Gražinytės-Tylos gausėjantis jo muzikos atlikėjų, ypač jaunų, ratas. Vienas jų – pirmąsyk pas mus atvykęs jaunas britų violončelininkas Sheku Kanneh-Masonas. Šis violončelės žvaigžde tituluojamas muzikantas itin aktyviai propaguoja Weinbergo parašytą muziką violončelei ir šiame koncerte skambėjusį Koncertą violončelei ir orkestrui c-moll, op. 43. Kūrinys Vilniuje buvo atliekamas pirmą kartą. Tai sudėtingas, didelio meistriškumo ir patirties reikalaujantis veikalas, kurį vien išmokti mintinai – didžiulė užduotis, o ką kalbėti apie kai kuriuos techninius viražus. Keturios koncerto dalys persunktos niūrios slegiančios nuotaikos, svyruojančios tarp juodo pesimizmo ir išsiveržiančių tragiškų aimanų. Judrioje trečioje dalyje greta ryškių nuorodų į klezmerių muziką, ypač jos spalvingoje instrumentuotėje, eksponuojami energingi lenkiškos muzikos ritmai. Gana didelė virtuoziška ir kartu mąsli solinė kadencija – tarsi praskambėjusių temų reminiscencijos ir veržlus plėtojimas, leidžiantis atlikėjui visapusiškai atsiskleisti. Kadencija atveda į paskutinę finalinę koncerto dalį, grįžtančią prie pirmosios nuotaikų, kurios šiek tiek nušvinta tik pačioje pabaigoje, o kalbant konkrečiai – suskamba mažorinis C-dur akordas.

 

Violončelininkas Koncertą atliko su brandaus meistro užmoju ir didžiule įgimto muzikalumo doze, apie kurią paprastai sakoma: Dievo dovana. Vietomis galėjai pamanyti, kad solistas improvizuoja, o muzika sklinda tiesiog iš jo sielos gelmių. Nepasakyčiau, kad orkestrui buvo lengva jį sekti, ypač trečioje ir ketvirtoje dalyse, tačiau savo užduotį jis, galima sakyti, vykdė garbingai. Publika plojo ilgai ir karštai, tad biso sulaukė: solistas pagrojo Weinbergo Preliudą Nr. 18 iš „24 preliudų violončelei solo“, op. 100.

 

Dar vienas dažnai Vilniuje atliekamas autorius – estas Arvo Pärtas – šįsyk buvo pristatytas ankstyvojo laikotarpio kūriniu „Credo“ fortepijonui, chorui ir orkestrui (1968). Mūsų salėse dažniausiai skambėjo ir tebeskamba vėlesnio, vadinamojo tintinnabuli stiliaus kūriniai, tad „Credo“ atlikimas iš tiesų intrigavo. Dirigentas kūrinį interpretavo kaip itin pagavių vaizdų seką, sudėliotą į emocingą, kvapą gniaužiantį pasakojimą, kuriame fortepijonas ir orkestras atlieka, sakytum, akompaniatoriaus funkciją, o choras tampa pagrindiniu veikėju. Sukūrimo data leidžia spėti, kad tai kūrėjo reakcija į tragiškus įvykius Čekoslovakijoje, kai sovietų tankai triuškino tautos ryžtą būti laisviems. Kita vertus, tai viešas Pärto pareiškimas apie savo pasirinktą tikėjimo kelią. Kūrinyje skamba malda „Tikiu Jėzumi Kristumi“ ir fragmentas iš Kalno pamokslo. Neatsitiktinai po pirmojo atlikimo Taline kūrinys buvo uždraustas. Grynai muzikiniu požiūriu ir kur kas vėliau paties kompozitoriaus pasakytais žodžiais, tai atsisveikinimas su ankstyvąja kūryba, kurioje autorius rėmėsi dvylikatone technika. Iš tiesų kūrinyje gausu dodekafonijos ir ypač ryškios aleatorikos, kai kulminacijoje choras laisvai pasirenkamame aukštyje šaukia (gal tiesiog staugia), o paskui staiga šnabžda, tarsi desperatiškai kreipdamasis į Dievą. Fortepijono partijoje, kurią juvelyriškai tiksliai skambino Dmitri Levkovichius kartu su jautriai dainuojančiu choru, girdime nuostabius Johanno Sebastiano Bacho pirmojo preliudo iš „Gerai temperuoto klavyro“ garsus, nukeliančius į dangiškas aukštybes, pasak autoriaus anotacijos – grožio ir tiesos simbolį.

 

Paskutinė programoje buvo minėta Ludwigo van Beethoveno „Chorinė fantazija“ fortepijonui, chorui ir orkestrui, op. 80. Pirma dalis Adagio prasidėjo patetiškais akordais, gausiais arpeggio ir veržliomis oktavomis prisodrinta efektinga fortepijono soline improvizacija, kurią itin stilingai su bethovenišku polėkiu atliko Levkovichius. Tai buvo tarsi iškilmingas įvadas į netrukus prasidėsiantį muzikinį vyksmą. Jį pradėjo kontrabosai su violončelėmis, pravesdami ramiai pulsuojančią melodiją, kurią pamažu perėmė altai, paskui smuikai ir kiti instrumentai. Sekti šį vyksmą buvo labai įdomu, o mintyse sukosi kad ir netiesioginės, bet aiškios paralelės su būsimos Devintosios simfonijos garsine palete. O kai įstojo choras, dėmesys dar labiau krypo į būsimos „Odės džiaugsmui“ nuotaiką. Ką ir besakyti, šis Beethoveno opusas suteikė galimybę sublizgėti ne tik pianistui ir orkestrui, bet ir Kauno valstybiniam chorui, kuriam nuo 2021 m. vadovauja koncertą dirigavęs Robertas Šervenikas. Sužavėjo bene pirmą kartą šiame kūrinyje pagal partitūros nurodymus išskirtas solistų sekstetas (anksčiau esu girdėjusi viską dainuojant pilnam chorui). Tai choro artistai Gintarė Ramanauskaitė, Patricija Baužaitė, Neringa Navikauskaitė, Mykolas Stanevičius, Klaudijus Zajančkauskas ir Deimantas Braukyla, puikiai atlikę savo partiją. Maestro Šervenikas meistriškai valdė didžiulį atlikėjų būrį, sutelkęs dėmesį į visus atlikimo komponentus nuo turtingos dinamikos iki subalansuoto orkestro bei choro skambesio ir užtikrintai visus vesdamas į džiaugsmingą finalą.

 

Taigi, nuo ko pradėjau, tuo ir užbaigsiu: teisingumas nugalės ir triumfuos!

Sheku Kanneh-Mason, Robertas Šervenikas, LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Sheku Kanneh-Mason, Robertas Šervenikas, LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Sheku Kanneh-Mason, Robertas Šervenikas, LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Sheku Kanneh-Mason, Robertas Šervenikas, LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Sheku Kanneh-Mason. D. Matvejevo nuotr.
Sheku Kanneh-Mason. D. Matvejevo nuotr.
Sheku Kanneh-Mason, Robertas Šervenikas, LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Sheku Kanneh-Mason, Robertas Šervenikas, LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Dmitri Levkovichius. D. Matvejevo nuotr.
Dmitri Levkovichius. D. Matvejevo nuotr.
Dmitri Levkovichius, Robertas Šervenikas, LNSO, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Dmitri Levkovichius, Robertas Šervenikas, LNSO, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Dmitri Levkovichius ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Dmitri Levkovichius ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Dmitri Levkovichius, Robertas Šervenikas, LNSO, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Dmitri Levkovichius, Robertas Šervenikas, LNSO, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Dmitri Levkovichius, Robertas Šervenikas, LNSO, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Dmitri Levkovichius, Robertas Šervenikas, LNSO, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.