7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prasideda Tarptautinis Marijampolės Šv. Jurgio meno sezonas

Dalia Musteikytė
Nr. 23 (1515), 2024-06-07
Muzika Anonsai
Edmundas Seilius. Organizatorių nuotr.
Edmundas Seilius. Organizatorių nuotr.

Marijampolėje visą birželį (5–28 dienomis) tradiciškai vyks Tarptautinis Šv. Jurgio meno sezonas, kurį šįmet jau dešimtą kartą rengia iš šio miesto kilęs žinomas operos solistas Edmundas Seilius. Publikos gausiai lankomame festivalyje, jau jubiliejiniame, numatytos aštuonios skirtingos programos nuo klasikos iki šiuolaikinių autorių kūrybos. Laukiama ir premjerų, o renginių maratoną vainikuos kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus 80-mečiui skirtas koncertas, kuriame išgirsime dar niekad negrotos, autoriaus stalčiuose gulėjusios muzikos.

Artėjant birželio 5-ajai, Šv. Jurgio meno sezono pradžios koncertui, apie festivalį kalbamės su jo sumanytoju, rengėju, prodiuseriu ir nuolatiniu dalyviu, tenoru E. Seiliumi.

Edmundai, vasarą nemažai koncertuojate pats, reikia ir pailsėti, o jūs, nepaisydamas to, jau dešimtus metus gimtajai Marijampolei dovanojate festivalį. Kam jums tai?

Ši idėja man kirbėjo jau seniai. Įvairius festivalius matydavau visame pasaulyje, o Lietuvoje jie buvo truputėlį kitokie nei svetur. Mano galva, festivalis – ne šiaip koncertų rinkinys, repertuarinė laužavietė. Jis turėtų užpildyti spragas, ko trūksta konkrečiai vietovei, regionui. Tą ir stengiuosi daryti.

Prieš dešimtmetį sveikinimus su nauja pradžia kartais lydėdavo užuojauta: „Po trejų ketverių metų salės bus pilnesnės, o dabar susitaikyk, kad jos bus ir tuščios.“ Pas mus salės buvo pilnos nuo pat pirmo festivalio. Žmonių ateidavo tiek, kad griebdavomės už galvos, kur juos padėsime. Jei salėje 150 vietų, o ateina 200 klausytojų, išeina jau tokia šprotų skardinė. Sūduvos regionas tarsi turėjo įvaizdį, jog čia svarbi tik popmuzikėlė, daugiau nieko žmonėms nereikia. Bet nuo pat pirmojo festivalio supratau, kad čia yra labai daug žmonių, kuriems reikia kitko – kitokios muzikos, kitokio meno. Pamenu, rengėme šviesaus atminimo Anatolijaus Šenderovo kūrybos vakarą, iš anksto spėliojome, kaip pavyks, – suėjo pilnutėlė salė. Pats kompozitorius sakė, kad Vilniuje tiek publikos nesusirinko. Per festivalį matau kultūros vartotojus – šviesų, įdomų, menišką visuomenės sluoksnį, kurį sudaro ne tik garbaus amžiaus senjorai, bet ir mano bendraamžiai ar jaunesni. Labai džiaugiuosi, galėdamas jiems, visam miestui, įteikti šią dovaną – festivalį. Mūsų koncertai nebūna vien tik beprotiškai aukšto profesionalumo, ne visiems suprantami. (Nors būna ir tokių.) Mes pratinam prie muzikos ir tuos, kurie galbūt nėra gyvai girdėję klasikos, jiems rengiame populiaresnius koncertus. Nenusivylę pirmu bandymu, jie susidomi, ką dar gali pamatyti. Dažnai būnu koncertuose pats – juos vedu, o po visko kalbuosi su žmonėmis. Taip geriausiai sužinau, ko jie nori, laukia, paraginu nebijoti ateiti į vieną ar kitą renginį.

Kokios krypties laikotės formuodamas programą?

Dažnas galvoja: „Jeigu Seilius daro festivalį, bus vien vokalinė muzika.“ Bet taip nėra. Aš visą laiką ieškau kažko naujo. Festivalis turi būti novatoriškas. Juk gauname finansavimą iš valstybės, o tai įpareigoja publikai pateikti naujų programų. Man patinka inicijuoti premjeras, naujus kūrinius. Šįmet gerai išėjo su 80-metį mininčio kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzikos koncertu. Paprašiau: „Maestro, noriu to, kas nugulę giliai giliai jūsų stalčiuje.“ Išties jis, tikras idėjų generatorius, visko prikaupęs net ne vienam festivaliui.

Stengiamės nepabėgti ir nuo tradicijų. Norisi maišyti kokteilį iš lengviau suprantamos klasikos ir šiuolaikinių autorių kūrybos. Jau keleri metai iš eilės renkamės kuo daugiau mūsų, lietuvių kompozitorių, muzikos. Mano nuomone, festivalis turėtų būti startinė vieta kažkam naujam – naujai idėjai, išraiškai. Gal ne viskas pavyksta iki galo, bet per dešimt metų nė karto nepatyriau nusivylimo. Kartais bijodamas, užsidengęs akis ryžtuosi drąsiems dalykams, nes mūsų publika – ne sostinės, modernios muzikos jie čia negirdi, bet visada stengiuosi į programą įtraukti kažką, kas žmones sukrėstų. Tik paskui turime juos grąžinti atgal, kad klausytojai neišsibarstytų.

Ką klausytojams pasiūlysite šįmet?

Iš viso – aštuonis koncertus. Tradiciškai iš pradžių pakviesime žmones į Marijonų vienuolyno sodą, kur birželio 5-ąją vyks jubiliejinio festivalio koncertas „10 metų skrydis“. Panevėžio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir žinomi solistai – sopranai Aistė Pilibavičiūtė, Kristina Zmailaitė, baritonas Eugenijus Chrebtovas, bosas Egidijus Dauskurdis, aš, jaunos dainininkės – atliks gražiausius kūrinius iš lietuvių ir užsienio kompozitorių repertuaro: skambės operų, miuziklų ištraukos ir lengvoji muzika. Evangelikų liuteronų bažnyčioje labai gera akustika. Joje birželio 8-ąją vyks tarpdisciplininis pasirodymas „Išnyrantys sapnai“, kur gros arfininkė Liucilė U. Vilimaitė, jauni Lietuvos ir Nyderlandų menininkai pristatys vaizdo projekcijas. Birželio 10-ąją toje pat evangelikų liuteronų bažnyčioje specialiai festivaliui parengtą programą „Solissimo ir netikėti muzikos perlai orkestrui“ pristatys Klaipėdos kamerinis orkestras. Koncerte skambės pasaulinę šlovę pelnę muzikos šedevrai orkestrui ir solistams bei mažiau unikalūs, specialiai orkestrui sukurti kūriniai.

Vienas neįprasčiausių koncertų, kuriame suderės balsas, smuikas ir vargonai, birželio 13-ąją vyks Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje. Čia skambės M. K. Čiurlionio ir Juozo Naujalio klasika, šių dienų kompozitorių, Zitos Bružaitės, Giedriaus Kuprevičiaus, Vytauto Miškinio, Marijampolėje reziduojančio Gracijaus Sakalausko bei kitų kūriniai, kai kurie jų, parašyti būtent mūsų festivaliui, bus atlikti pirmąsyk. Atlikėjai – žinoma vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur, Lietuvos kamerinio orkestro ir „Kremerata Baltica“ koncertmeisteris Džeraldas Bidva ir aš. Bažnyčioje žmonės laukia gražios muzikos, o ten bus ir raudų, ir tautosakos. Skambės moderniai, bet – labai gražiai. Dabar repetuojam, „laužom“, galvojam, kaip per save visus tuos kūrinius perleist.

Kadangi gražiai bendradarbiaujame su Nacionaline filharmonija, artimai bendraujame ir su jos artistais, o to rezultatas: smuikininkė Ramunė Grakauskaitė bei pianistė Aušrinė Garsonaitė-Šiškienė ir dainininkė Kristina Zmailaitė birželio 17-ąją pristatys programą „Richardo moterys“. Romantizmo bei ankstyvo modernizmo laikotarpiu kūrė du Richardai – Straussas ir Wagneris.

Birželio 20-ąją pakviesime klausyti gipsy jazz kvarteto iš Vokietijos „Bistro Manouche“. Jie užpildys tradiciškai festivalio programoje esantį atsipūtimui, padžiazavimui skirtą vakarą. Šis kvartetas – įdomus, svinguojantis, jame groja vien styginiai instrumentai – dvi gitaros, kontrabosas ir smuikas.

Į Šv. arkangelo Mykolo baziliką birželio 25-osios vakarą pakvies Valstybinis choras „Vilnius“, ten vyks sakralinės muzikos koncertas: skambės įvairios didžiųjų klasikų ir šiandien kuriančių Baltijos, Skandinavijos šalių autorių chorinės kompozicijos.

Visi Šv. Jurgio meno sezono koncertai – skirtingi, įdomūs. Pradėję festivalį su Panevėžio orkestru, jį pabaigsime su kitu – Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, jam diriguos Modestas Barkauskas. Kadangi šis koncertas skirtas G. Kuprevičiaus 80-mečiui, jo programą sudarė pats kompozitorius. Klausytojai išgirs biblinės operos „Jobo teismas“ fragmentus ir galingus vokalinius ciklus „Melancholiškos dainos“ ir „Amžinojo keliautojo dainos“. Juos atliksiu aš, K. Zmailaitė ir bosas-baritonas Žygimantas Galinis. Atliekant „Amžinojo keliautojo dainas“ orkestre skambės ir indiška citra – jos ir orkestro sintezė tiesiog fantastiška. Tekstai šiam ciklui rašyti pagal indų filosofo veikalą. Iš pradžių norėjome atlikti visą operą „Jobo teismas“, bet ji labai didelė, be to, kol kas festivaliui fiziškai neįkandama, nes reikia nemažos dainininkų sudėties.

Ar Marijampolėje randate pakankamai erdvių tokioms skirtingoms programoms?

Erdvių tikrai daug, kiekviena jų turi savo specifiką. Pavyzdžiui, džiazo koncertas vyks „Kačių kiemelyje“ – dideliame vidiniame senamiesčio kieme. Ten renginiuose paprastai apsilanko apie tūkstantį žmonių. Į vienuolyno sodą, kur vyks pradžios koncertas, pagal įsitvirtinusią tradiciją dauguma klausytojų sueina su savo kėdėmis. Apie 300 kėdžių paruošiame mes, o kiek iš viso sueis žmonių, nenumanome. Tad smagiausia, kai klausytojai atsineša savas, pasiima pintinėles – juk čia ne tik koncertas, bet ir piknikas. Kas be kėdės, pleduką pievoje pasitiesia. Įprastai į šį sodą maloniai praleisti laiko susirenka keli tūkstančiai žmonių.

Šv. arkangelo Mykolo bazilikos vargonai – itin aukšto lygio. Kai kas nors pirmąsyk užlipa jais pagroti, grįžta drebančiomis rankomis nuo patirto katarsio. Koncertai vyksta ir Marijampolės kultūros centre, kuriam Nacionalinė filharmonija perleido vieną restauruotą koncertinį fortepijoną. Iki tol negalėjome į festivalio programą įtraukti fortepijono koncertų, nes ten tebuvo baldas, kuris skleidžia garsą, ne instrumentas. Dar mieste yra dramos teatras, graži choralinė sinagoga – ateinančiais metais panaudosime ir šias erdves. Be to, jau ne vienus metus knieti grįžti į cukraus fabriko erdvę, nes ten surinkdavome daugiau nei pusantro tūkstančio žiūrovų.  

Tradiciškai visi Šv. Jurgio meno sezono koncertai – nemokami?

Taip. Turime nemažą ratą rėmėjų ir, pažvelgę į jų kiekį, galite kaip norite vadinti Sūduvos kraštą, tačiau tikrai ne šykštuolių. Didžiuojuosi, kad verslo atstovai vertina mano darbus. Gauname vertingą paramą iš Lietuvos kultūros tarybos. Savivaldybė festivalį svariai paremia finansiškai su sąlyga, kad jame nebus parduodami bilietai. Ne visada man tai patinka, nes perpildytos salės dažnai palieka nusivylusią publiką už durų, o organizatoriams administruoti salę būna labai keblu, tačiau, kita vertus, laisvai prieinama aukštos prabos kultūra daro teigiamus pokyčius visam regionui. Visada bus teigiamų ir neigiamų veiksnių, tačiau svarbiausia – nešti šviesą.

 

Edmundas Seilius. Organizatorių nuotr.
Edmundas Seilius. Organizatorių nuotr.