Drugelio efektas

„Pirmiausia pasitikiu savo menine intuicija ir skoniu“, – prieš kūrybinės veiklos 25-mečiui skirtą koncertą organizatorių kalbinamas sakė dainininkas Edgaras Montvidas. Kad jo intuicija ir skonis yra aukščiausios prabos, įrodė gegužės 30 d. LVSO koncertų salėje įvykęs kamerinės vokalinės muzikos rečitalis, kuriame Montvidas su vienu žymiausių britų pianistų koncertmeisterių Simonu Lepperiu atliko labai solidžią programą: pirmoje dalyje Roberto Schumanno ciklą „Poeto meilė“ („Dichterliebe“), antroje – specialiai Montvidui sukurtą Žibuoklės Martinaitytės ciklą „Gijos“, Samuelio Barberio ir Ivoro Novello dainas.

Kai sėdi europinius standartus atitinkančioje naujoje koncertų salėje, klausaisi aukščiausio lygio profesionalų, kai suintriguotas seki logišką koncerto dramaturgiją, dar ir su pasauline premjera, kai gali gėrėtis nepriekaištingu, klausytojus gerbiančiu įvaizdžiu, o rankose laikai koncerto bukletą ne tik su informacija ir programa, bet ir su visų kūrinių originaliais žodžiais bei vertimais į lietuvių kalbą (Antano Saulyno, Giedriaus Prunskaus, Laūros Karnavičiūtės) – pajunti, kad tokia sąvoka kaip pagarba (sau, publikai, muzikai) yra itin svarbus dėmuo atlikėjų sceniniame gyvenime, ir jis dar, laimei, neišnyko! O iš organizatorių (LVSO vasaros festivalis) tai graži paraiška kelti kartelę vis aukščiau.

Vakarą pradėję nuo romantizmo Lied perlo – Schumanno 16 dainų ciklo „Poeto meilė“ (Heinricho Heine’s eilės), Montvidas ir Lepperis iškart „sulipdė“ balso ir fortepijono partijas į vienį, kas ir yra Lied esmė, kai, vienas kitą papildydami, mažytį spektaklį abu lygiareikšmiai atlikėjai kuria kartu. Montvido balso grožis ir meistriškas valdymas su tobula Lepperio dinamikos ir stiliaus pajauta leido ne tik pasinerti į įtaigiai pasakojamą romantiškų meilės išgyvenimų istoriją, bet ir pajusti germaniškosios Lied autentiką, niuansus, muzikinės kalbos raišką. Beje, kitais metais duetas „Dichterliebe“ atliks Berlyno koncertų salėje. Sėkmės!

Ypatingo dėmesio nusipelno pirmą kartą skambėjęs ciklas „Gijos“, kurio idėja, kaip sakė Montvidas, kilo besišnekučiuojant dviem 2022-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams po įteikimo ceremonijos. Į pagarbos vertą Montvido norą plėsti lietuvišką repertuarą ir jau galvojant apie šį rečitalį sureagavusi kompozitorė Martinaitytė pateikė daugeliu aspektų unikalų kūrinį. Pirmiausia – pasirinktos eilės. Poetė – neįtikėtinai stiprios dvasios ir ryškaus talento asmenybė Elvina Baužaitė – literatė, Vytauto Didžiojo universiteto absolventė, išleidusi keturis poezijos rinkinius, grožinės literatūros kūrinių, publikavusi daugybę kultūrinių straipsnių, tarp kurių ir nuolatiniai šio savaitraščio pokalbiai. Muzikai pasitelktos jos eilės – itin talpiõs simbolikos, jautriai asmeniškos, bet kartu lakoniškos, kai žodyje glūdi ne viena prasmė, akimirkos būsena, dargi rezonuojanti su skaitančiojo ir girdinčiojo jautrumu. Tad buvo labai įdomu išgirsti ir muzikinę jų pusę. Be to, sakyčiau, tai bene rizikingiausias kūrybos žingsnis, kai šiandien pasiryžtama rašyti balsui ir fortepijonui. O kai tą žingsnį žengia Žibuoklė Martinaitytė, visame pasaulyje vertinama kaip sodrių simfoninių drobių autorė, sėkmingai plėtojanti savo unikalų „vibruojančios muzikos“ braižą, pasireiškiantį meistrišku monolitinių orkestro tembrinių sluoksnių valdymu, jų mirgėjimu ir tiesiog fiziškai veikiančia garsine galia, – įvykis tikrai neeilinis.   

Išties, ir dainose buvo juntamas autorės savitumas: ypač fortepijono partijoje netrūko ir „mirgėjimo“, ir žaismės faktūromis, bet kaip viskas skoningai redukuota, neperkrauta, subtilu! O trumpiausia ir trapiausia ciklo miniatiūra „Drugelio efektas“ – tiesiog geniali. Vienuolikos trumpų dainų visumą dramaturgiškai ir emociškai atlikėjai sugebėjo aprėpti, sulig kiekviena daina keitėsi Montvido perteikiamos būsenos, balso spalva, o žodžiai atrodė jo giliai suvokti ir išgyventi. Lepperis, vėlgi, kūrė neatskiriamą sluoksnį, spalvą, savitą foną, šydą, vedė skausmingos vokalizės giją, tylutėliai plazdeno drugelio sparnais, galbūt suvirpindamas ir užkietėjusio skeptiko širdį... Tikra tiesa, kad aukštas atlikėjų profesionalumas parodomas ne tobula technika, natų tikslumu ar akivaizdžiu pasitikėjimu savimi, o tuo, kaip pasiaukojamai dirbama prieš tai, kai scenoje besąlygiškai atsiduodi tai meninei paslapčiai ir joje išnyksti. Publika dainų klausėsi sulaikiusi kvapą. Pirmą kartą atliktas ciklas turi potencialo gludintis, vertis vis kitais rakursais ir, tikiuosi, skambės dar ne kartą. Talentingų kūrėjų ir atlikėjų tandemas sukūrė neabejotinai unikalų ir svarbų įvykį lietuviškos šiuolaikinės vokalinės muzikos srityje.  

Dar viena įdomi rečitalio dedamoji – retai mūsų scenose skambanti JAV kompozitoriaus Samuelio Barberio vokalinė kūryba (daugeliui autorius geriausiai žinomas iš savo užburiančio Adagio styginiams). Emocingumo netrūksta ir jo raiškiose dainose „A green lowland of pianos“, op. 45, Nr. 2 (Jerzy Harasymowicziaus ž., Czesławo Miłoszo vertimas į anglų k.), „Sure on this shinning night“, op. 13, Nr. 3 (Jameso Agee ž.), „Solitary hotel“, op. 41, Nr. 4, „I hear an army“, op.10, Nr. 3 (Jameso Joyce’o ž.). Jas dainininko ir pianisto duetas atliko kiek labiau atsipalaidavęs, charakteringai atliepdamas žodžiams. Buvo justi, kad Montvidui Barberio muzika artima, solistas yra dainavęs ir jo operoje „Vanesa“. 

Jaukus koncertas baigėsi desertu gurmanams: vieno populiariausių XX a. pirmosios pusės Velso estrados atlikėjų ir miuziklų autoriaus Ivoro Novello melodingomis, nostalgiškomis dainomis „Waltz of my heart“ ir „My dearest dear“. Koks stilingumas ir elegancija sklido nuo scenos! Įsivaizduoju, tarsi būtume susitikę smetoniško Kauno Laisvės alėjoje ir man būtų nukėlę skrybėles.

Publika labai šiltai dėkojo atlikėjams, tad dviem bisams Montvidas pasirinko savo pastarojo meto sėkmingo operinio vaidmens priminimą – Chose ariją iš Georges’o Bizet operos „Karmen“, kurią padainavo su didžiule emocine jėga, ir melodingą itališką dainą.

Jau 25-erius metus brandos keliu einantis Montvidas su scenos partneriu Lepperiu dovanojo aukščiausios kultūros koncertą, kuriuo mėgavosi pilnutėlė talpi LVSO salė. Kas byloja ir apie tai, kad siekiant pritraukti ir užburti „plačiąją“ publiką nereikia jokių šou – tik kokybės. Neabejoju, kad ir birželio 4 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje (jau Pažaislio festivalio kontekste) pakartotas koncertas publikai suteikė tokią pačią dvasinę atgaivą ir taip pat sukėlė savotišką kultūrinį „drugelio efektą“.