Nebuvo nieko, tik vanduo...

Gegužės 23 d. LVSO koncertų salėje pirmą kartą pristatytas Laimučio Vilkončiaus operos „Pasaulio sutvėrimas“ koncertinis atlikimas. Kartu su Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru dainavo Ieva Prudnikovaitė, Jeronimas Milius, Egidijus Bavikinas, Steponas Zonys, Ona Kolobovaitė ir Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas).

Valstybinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius visuomet geba solidžiai, reikšmingomis programomis pradėti ir baigti koncertų sezoną. Lietuvos kultūros ministras pasveikino orkestrą su „medžiagiškai ir dvasiškai sėkmingai įvykusiu sezonu“ ir premjeros autorių, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatą Laimutį Vilkončių, kuris „atvėrė naują puslapį Lietuvos kultūroje“. Tiesą sakant, jo neatvėrė, o tęsė savo neoromantizmo tradicijų su populiariosios muzikos dvelksmu kūrybos istoriją. „Pasaulio sutvėrimas“ – pagyrų vertas darbas. Įdomus sumanymas, pozityvi autoriaus koncepcija, motyvuotas libretas, didelis kompozitoriaus triūsas ties partitūra. Sumanymo ir įgyvendinimo prasme kūrinys vertas operos žanro: yra idėja, siužetas, personažai, charakteriai, konfliktas (-ai), apoteozė ir net leitmotyvas. Labai efektingai juo ir prasideda veiksmas.

Visai neseniai Vilkončius paskelbė, kad sėkminga roko opera „Eglė“ – „mano gyvenimo kūrinys“, tačiau vėl ėmėsi naujos idėjos realizavimo. Uždavinys iškilo neeilinis: operą pateikti koncertiniu atlikimu. Vadinasi, sumanymas bus perteikiamas tik muzika, be sceninio makiažo.

Senosios muzikos teatro autoriams, ypač Florencijos „Cameratos“ menininkų grupei, svarbus atskaitos taškas buvo senovės graikų tragedijos. Manoma, kad jų tekstas buvo ritmiškai deklamuojamas arba dainuojamas. „Pasaulio sutvėrimo“ libreto autorė Daiva Čepauskaitė remiasi kosmogoniniu baltų pasaulio sukūrimo mitu. Pirmykštės apeigos išties suteikia pagrindus teatrui rastis. Mitų ritualai atkuria paslaptį atskleidžiančius įvykius, pasaulio likimo paslaptis. Tai ir žmogaus egzistencijos paslaptis. Ir šio mito esmė – žmogaus, žmogiškumo atvėrimas. Taip muzikinio teatro kalba mitologizuojama žmogaus egzistencija.

Vokiečių režisierius Götzas Friedrichas sarkastiškai rašė: „Šiuolaikinės operos pabrėžia naują požiūrį į repertuarą ir būtinybę kritiškai kvestionuoti meno formą. Muzikinis teatras reiškia ir nutolimą nuo operos (...). Muzikinis teatras nuo šnekamojo teatro skiriasi tuo, kad jame dainuojama, o nuo operos – klausimu: kodėl [dainuojama].“ Tai išryškina uždavinius dainininkams: jie privalo būti ir aktoriai. Šiandien muzikinis teatras taip pat gyvuoja eksperimentiniais formatais. Girdima muzika yra kaip instaliacija, net ir triukšmas – kaip lygiavertė garso medžiaga. Tokių kūrinių įvairovė pasaulyje neišsemiama, tačiau juos visus sieja bendras noras išreikšti ką nors artimo mūsų šiuolaikinei kultūrai ir rūpesčiams.

Vilkončius publikuotame pokalbyje yra sakęs: „Norėjosi mito, kai paliekant siužetą galima panardyti po žmonių santykius, po jų emocijas, kurios nekinta per amžius. Tai meilė ir neapykanta, ištikimybė ir išdavystė. Tokio lygio, tokios apimties, tokio dramatiškumo lietuviško mito nelabai žinome. Tada ir kilo mintis pasamprotauti apie žmogaus sutvėrimą. Tik ne bibliniu siužetu, o kaip pasaulį tvėrė senovės lietuvių pagonių dievai.“

„Žemyna suvokia, kad grožis gali atsirasti tik sukūrus žemę, gamtą, žmogų. Todėl Deivė paragina du savo sūnus, Praamžių ir Veliną, sukurti Žemę. Vyresnysis sūnus Praamžius greit perpranta motinos troškimą ir ima kurti. Tačiau jaunesnysis jo brolis Velinas nemano, kad dar ko nors reikia, kai jie yra nemirtingi – viską valdantys dievai. Jis dėl visko ginčijasi, prieštarauja, niekina brolio pasiryžimą. Praamžius sukuria gražią, panašią į motiną Žemyną, žemę. Norėdamas įrodyti, jog taip pat gali sukurti grožį, Velinas sukuria nepaprasto grožio mergelę Aušrinę ir nori vienas ja grožėtis. Supyksta, kai Aušrinė atsisako jam priklausyti. Tuo tarpu Praamžius sukuria Žmogų. Žmogus pasijunta ne tik Žemės, bet viso pasaulio valdovu ir ima ginčytis su Praamžiumi, kuris iš jų yra kūrėjas“, – toks autorių pateiktas operos siužetas. Kaip ir kitų indoeuropiečių, pasaulėkūros mite pasaulis, žemė randasi iš vandens. Etnologė Nijolė Laurinkienė teigė, kad Dzūkijoje užrašyti variantai patyrė didesnę krikščionybės įtaką nei kitur Lietuvoje. Šiame regione tikėta, kad pradžioje „buvo tik vanduo“. Taigi libretas atspindi mūsų krašto mitus.

Labai efektingai tyloje krinta didelis vandens lašas. Vienas, kitas... Lėtai jie nuskamba beribiuose toliuose. Įvairiai transformuodamasis orkestre šio pirminio elemento motyvas klausytojo nepalieka. Tai vienoje, tai kitoje orkestro grupėje jis, kaip leitmotyvas, primena, apie ką visa tai. „Nebuvo nieko. Tik vanduo“, – skamba Žemynos frazė.

Operos personažai mikrofonizuoti. Taip, jiems būtų sunku atsilaikyti prieš didelį ir nuolat gaudžiantį orkestrą. Manyčiau, kad orkestruotė perkrauta, nuolat dubliuojami instrumentai, jie groja labiau kitokiai stilistikai tinkamas faktūras. Vyksmo dinamikoje liko neišnaudotas solinių instrumentų skambesio grožis. Girdėti tik trumpas trimito solo epizodėlis. Bet efektingai skamba elektronika perteikiamas griaustinis.

Veiksmas konstruojamas jungiant dramatizuotus epizodus. Kiekvienas su raiškia kulminacija. Gal geriau epizodus išplėtoti ir siekti tik kelių, bet reikšmingų kulminacijų?  

Operą galiu vertinti tik kaip pirmą kartą veikalą išgirdusi klausytoja. Dėmesį prikausto aktyvūs, dramatiški Jeronimo Miliaus ir Egidijaus Bavikino dialogai. Atlikėjams sudėtingi, be pasigailėjimo: ribinė tesitūra, aukštas registras. Rokeriškas Miliaus dainavimas kontrastavo su kitų solistų operiniu, vokaliai tvarkingu. Gal norėta įtraukti kitokį herojų, tačiau iš ansamblio jis „iškrito“. Visi solistai gerai valdė žodį, emocijas, bendravo tarpusavy. Fiksuotos arijų formos jau pasenusios, tačiau nesureikšminta melodika reikalinga. Gal ir librete norėjosi užbaigtesnių Žemynos ir Aušrinės charakteristikų, kurios būtų suteikusios galimybių kompozitoriui parašyti erdvesnius, su aktyviu dialogu kontrastuojančius kantilenos (kodėl gi neatsiverti kompozitoriui melodistui?) epizodus.

Ryškūs Ievos Prudnikovaitės-Žemynos, Egidijaus Bavikino-Velino charakteriai. Steponas Zonys ir Ona Kolobovaitė buvo statiškesni veikėjai. Klausytojų dėmesį traukė gražiai skambantys chorai. Tačiau šie epizodai trumpučiai, kažkodėl neišplėtojami. Gaila.

Gausūs aplodismentai vainikavo solidų autoriaus, orkestro, solistų darbą. Ir vėl pastebėjau, kaip akylai klausytojai stebi vienas kitą: ar neatsirado rankose koks lankstinukas? Deja. O turėtų būti kas nors spausdinto: apie autorių, kūrėjus, pagerbiant solistus, pateikiant libreto santrauką. Tai tam tikros kultūros teigimas ir elementari klausytojo edukacija. Tiesa, informacija, girdėjau, buvo pateikta elektronine versija.

„Pasaulio sutvėrimas“ – ne roko opera, tačiau ji puikiai tiktų šiuolaikinėje scenoje. Ši, o gal kiek patobulinta Vilkončiaus muzika teatro scenoje žiūrovui gali sukurti prasmingą ir patrauklų muzikinį įvykį – kaip savitą tikrovę, kaip įdomią teatrinę patirtį. Tiesa, informacija, girdėjau, buvo pateikta elektronine versija.