7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nuspalvinta muzika

LNSO 83-iojo sezono uždarymo koncertas su Benjaminu Applu Nacionalinėje filharmonijoje

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 21 (1513), 2024-05-24
Muzika
Benjaminas Applas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas M. Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Benjaminas Applas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas M. Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas ir diriguojamas Modesto Pitrėno, baigė 83-iąjį sezoną vėl sėkmingai kopdamas meninėn įkalnėn, parengęs įspūdingų programų, padaręs svarbių įrašų, džiuginęs brandžiu muzikavimu. Su šiuo orkestru mielai grįžta dirbti ir žinomi užsienio dirigentai bei solistai, randantys čia aukščiausią profesionalumo lygį. Tarsi apibendrindamas darbus, o kartu ir vėl pristatydamas dar negirdėtą turinį, finaliniam sezono akcentui orkestras pasirinko romantikų muzikos programą, į kurią prasmingai įsiliejo ir kažkada „naujuoju romantiku“ vadintas šviesaus atminimo Vidmantas Bartulis, kurio 70-osios gimimo metinės neseniai paminėtos ne vienoje Lietuvos salėje.

 

Pirmoje koncerto dalyje karaliavo Franzas Schubertas. Į jo pasaulį pirmiausia palydėjo Bartulis su genialiu kūriniu „I like Schubert“ smuikui ir styginiams (1998), dažnai scenose interpretuojamu įvairių kolektyvų.

 

„I like Schubert“ šįkart griežė orkestro styginių grupė, solavo primarija Rasa Vosyliūtė. Skambėjimas paveikus, sodrus, nors jautėsi, kad atlikėjams įprastus didžiulio simfoninio orkestro užmojus sunku suderinti su iš esmės kamerine kūrinio prigimtimi: vietomis šmėstelėdavo bethoveniško dramatiškumo šešėlių, pasitaikė aštrokų klasikinių dinamikos kontrastų, lyg paviršiumi pralėkdavo greito tempo viražai. Kiekvienąkart klausydamasi Bartulio (kaip ir Schuberto) ieškau to artimumo, detalių, būsenos, kiekvienos frazės prasmės, kuri turi būti „išsakyta“, kad ir kokia būtų atlikimo interpretacija. Orkestras ilgainiui pasiekė skaidraus, šubertiško lengvumo, jaudino solistės griežimo nuoširdumas, styginių tiesiog tobulai išgaunami tembriniai šuorai, tarsi neramios širdies plakimas. Iš nuotrupų „išauginta“ ir pačioje kūrinio pabaigoje įstabiai suskambėjusi Schuberto Adagio iš Kvinteto C-dur, op. 163, citata klausančiuosius visiškai panardino į emocines gelmes, o kartu ir gražiai sujungė Bartulio „I like“ su Schuberto Lied programa.  

 

Pradžioje užsiminusi, kad orkestras pateikė naują turinį, turėjau omeny bene pirmą kartą Lietuvoje atliktas Schuberto dainas, kurias įvairūs autoriai (Johannesas Brahmsas, Maxas Regeris, Alexanderis Schmalczas, Antonas Webernas ir Felixas Mottlas) instrumentavo simfoniniam orkestrui, taip pat pirmą kartą Nacionalinėje filharmonijoje pasirodžiusį talentingą jauną dainininką Benjaminą Applą (Vokietija, Didžioji Britanija). Nors su Nacionaliniu simfoniniu orkestru Applas dar nebuvo dainavęs, Lietuvoje jis koncertuoja jau trečią kartą. Atrastas Thomo Manno festivalio muzikos programų vadovės Vytautės Markeliūnienės, 2021 m. jis su pianistu Simonu Lepperiu įspūdingai pasirodė Nidoje (apie tai rašiau šio laikraščio puslapiuose, nr. 26 (1391), 2021-09-03), po metų abu buvo pakviesti į Pažaislio festivalį ir, kaip patys minėjo, nuoširdžiai pamilo Lietuvą.

 

Žinia, Schuberto išpuoselėta Lied yra ankstyvojo Europos romantizmo kultūros atšvaitas, kai daina, išaugusi iš germanų kraštų liaudiškos muzikos, tapo pagrindiniu muzikinės saviraiškos būdu, be to, naujoviškai pavertusiu dainininką ir pianistą lygiaverčiais interpretatoriais, kada abu dalijasi ne tik muzikiniais, bet netgi psichologiniais sluoksniais, kvėpuoja kaip vienas, nes muzikinė dainų sandara susijusi su natūraliu žmogaus kvėpavimu, laisva tartimi. Visa tai tiesiog tobulai demonstravo Applo ir Lepperio duetas koncerte Nidoje.

 

Tad smalsu buvo gyvai išgirsti Applo traktuojamas Schuberto dainas ne su fortepijonu, o su simfoniniu orkestru. Beje, tarp jau gana gausios savo diskografijos (bendradarbiavęs su „Sony Classical“, „Alpha Classics“, „Gramophone“ klasikinės muzikos apdovanojimuose įvertintas Metų jaunojo menininko prizu) Applas pernai spalį išleido Schuberto dainų su orkestru albumą (kompanija „BR-Klassik“, groja „Münchner Rundfunkorchester“, dirigentas Oscaras Jockelis), kurio repertuaro dalį ir pademonstravo su mūsų Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno.

 

Pripažinsiu, orkestruotos Schuberto dainos – keistokas reiškinys. Antai vėlyvojo romantiko Gustavo Mahlerio Lied koncepcija yra būtent balsui ir orkestrui, kai ypač organiškai ir įtaigiai koreliuoja dainininko ir sodraus orkestro vaidmenys (ką, beje, gražiai pademonstravo ir pernykštis bendras LNSO ir baritono Thomo Hampsono muzikavimas). Tačiau Schuberto dainos, kurtos išskirtinai balso ir fortepijono duetui, apvilktos prabangia, bet ne savo suknele, praranda kažkiek unikalumo. Kaip pokalbyje su Giedriumi Prunskumi yra sakęs Applas, „Lied – tai mažytis paveikslas su smulkiomis detalėmis, kurias dailininkas tapo plonu teptuku, akvarele ar guašu“. Orkestruotos (kad ir labai talentingai) Schuberto dainos kuria kiek kitokį paveikslą, kuriame ne plonu teptuku, o stambiais tembriniais potėpiais ir plačia faktūra, sakyčiau, užtapomas tas išskirtinis juvelyriškai graviruojamas sluoksnis, glūdintis fortepijono partijoje.

 

Applas vėl sužavėjo ne tik nuostabaus minkšto tembro balsu, plačia amplitude, bet ir natūraliai skleidžiama savo – Lied tėvynės, germaniškų kraštų – prigimtimi: dainavimo lengvumu, neforsavimu, laisvumu. Tiesiog tuo gyvenama. Įvairių nuotaikų devynių dainų pynėje dainininkas įtaigiai perteikė ir dramatišką spektaklį („Prometėjas“), ir tyrą grakštumą („Silvijai“), ir užburiantį pianissimo („Mirtis ir mergelė“), ir aštrų, baime persmelktą psichologinį paveikslą („Girių karalius“), ką jau kalbėti apie malonius fluidus skleidusias populiariąsias „Muzikai“ arba „Tu mano ramybė“.

 

Orkestras, atvėręs tembrinių spalvų šaltinį, nepamiršo ir svarbiausio šio „paveikslo“ dėmens – jautrumo kameriniam (ne operiniam) balsui, tempo ir dinamikos darnos su dainininku. Ne visada pavyko jo neužgožti, tačiau nuoširdžios pastangos buvo vainikuotos publikos meile ir šiltais aplodismentais. Bisui Applas su orkestru padovanojo tiesiog tobulą „Forelių“ skambesį.

 

Sezono pabaigos koncertą užbaigė Nacionalinio simfoninio orkestro, vedamo Modesto Pitrėno, pakiliai, stilingai ir šarmingai atlikta Roberto Schumanno penkių dalių Simfonija Nr. 3 Es-dur, kurioje ausį džiugino visų orkestro grupių (ypač pučiamųjų) skambėjimo švara, raiškios linijos ir bendras alsavimas. Gražus meninis pažadas ir kitą sezoną toliau kopti aukštyn!

Benjaminas Applas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas M. Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Benjaminas Applas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas M. Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Benjaminas Applas, Modestas Pitrėnas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Benjaminas Applas, Modestas Pitrėnas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Benjaminas Applas, Modestas Pitrėnas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Benjaminas Applas, Modestas Pitrėnas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Benjaminas Applas, Modestas Pitrėnas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Benjaminas Applas, Modestas Pitrėnas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, pirmasis smuikas Rasa Vosyliūtė. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, pirmasis smuikas Rasa Vosyliūtė. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.