Lietuvių išeivijos muzikos gaivintojai

Išeivijos kompozitorių muzikos koncertai – nieko nestebinantis reiškinys, bet tuo pačiu metu ir stulbinantis. Daugiau nei trisdešimt metų esame nepriklausomi, todėl girdėti koncertuose išeivių muziką turėtų būti natūralu. Bet taip nėra. Net vietiniai autoriai į koncertines programas dažniausiai patenka savo jubiliejų proga, tad kaip gali patekti išeiviai, ypač jeigu jų interesams niekas neatstovauja? Būtų natūralu jų muzikos natų ir įrašų rasti bibliotekose ar prekybos vietose, tačiau ir čia padėtis liūdna.

Būtent todėl japonų pianisto ir muzikologo Yusuke Ishii veikla Lietuvoje yra išskirtinė, prikelianti išeivių muziką. Dviejuose koncertuose, kuriuose Andrius Vasiliauskas (fortepijonas), Monika Vasiliauskaitė (smuikas) ir koncertų iniciatorius Yusuke Ishii (fortepijonas) atliko Vlado Jakubėno (1904–1976), Bruno Markaičio (1922–1998) ir Jono Švedo (1927–1981, kurio nereikėtų painioti su Lietuvoje gyvenusiu kitu Jonu Švedu) kamerinius kūrinius, Markaičio ir Švedo opusai Lietuvoje skambėjo pirmą kartą! Balandžio 28 d. koncertas vyko M.K. Čiurlionio namuose Vilniuje, jį vedė muzikologas dr. Darius Kučinskas, gegužės 15 d. koncertas surengtas Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose, jį vedė šių eilučių autorė. Koncerte Vilniuje dalyvavo Švedo posūnis Linas Stempužis su žmona.

Lietuvoje ir lietuvių išeivijoje savo tyrimais ir koncertais garsėjantis Ishii Lietuvoje gyvena jau keletą metų. Po studijų Japonijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje jis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo muzikologijos magistro laipsnį, o nuo 2022 m. tęsia menotyros doktorantūros studijas Kauno technologijos universitete, rašo disertaciją „Lietuvos muzikos modernizmo raida išeivijoje“ (darbo vadovas doc. dr. Darius Kučinskas). 2020 m. jam paskirta George’o Mikellio (Jurgio Mikelaičio) vardinė stipendija projektui „Lietuvių tarpukario avangardisto Vytauto Bacevičiaus fortepijoninių etiudų rankraščių peržvalga ir redakcija, pilno rinkinio leidyba ir muzikinis pristatymas“ įgyvendinti. 2022–2023 m. Ishii stažavosi Lituanistikos tyrimo centre Lemonte, JAV Ilinojaus valstijoje, 2023 m. įrašė vinilinę plokštelę „Vytautas Bacevičius. Selected Piano Works“ (Lietuvos muzikos informacijos centras).

Pianistas, menininkas ir švietėjas Andrius Vasiliauskas nuolat atlieka Lietuvoje neskambėjusius ir mažai žinomus autorius, yra padaręs daugybę fondinių įrašų Lietuvos radijuje. Atlikėjas groja Lietuvos ir išeivijos kompozitorių muziką, taip pabrėždamas lietuvių muzikos vientisumo ir nedalumo idėją. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro smuikininkė Monika Vasiliauskaitė su orkestrais ir kamerinių ansamblių sudėtyje koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje.

Koncertų programose skambėjo Roko Zubovo keturioms rankoms aranžuoti „Trys vaizdeliai“ iš Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ (1944), Vasiliauskas paskambino Jakubėno Rapsodiją Nr. 2 (1940) ir Markaičio „Mirage“ (1962, premjera Lietuvoje), Vasiliauskas ir Vasiliauskaitė – Markaičio Sonatą smuikui ir fortepijonui (1959, premjera Lietuvoje). Ishii pagrojo Švedo „Four Unsingular pieces“ fortepijonui (1968–1971, Ishii revizuota versija, premjera Lietuvoje).

Programos kūrinių laikotarpis apima tris dešimtmečius, Pirmąją Lietuvos Respubliką ir JAV, tris skirtingų patirčių ir likimų kompozitorius. Pianistas, kompozitorius ir muzikos publicistas Vladas Jakubėnas studijavo Kauno muzikos mokykloje, Rygos konservatorijoje ir Berlyno aukštojoje mokykloje, dėstė Kauno muzikos mokykloje ir vėliau Kauno konservatorijoje, buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ muzikos apžvalgininkas. 1937 m. jis kartu su Vytautu Bacevičiumi ir Jeronimu Kačinsku įkūrė Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos sekciją. Jakubėnas koncertavo kaip pianistas, akompaniatorius, kamerinių ansamblių narys, jį grojant galima išgirsti klausantis išeivijoje įrašytų plokštelių. Nemaža dalis jo kūrybos yra publikuota ir įrašyta, randama bibliotekose ir atminties institucijose. Koncerte skambėjusią Rapsodiją Nr. 2 1997 m. išleido J. Petronis.

Kitokia yra Bruno Markaičio ir Jono Švedo kūrybos padėtis. Vilniaus krašte gimęs jėzuitas Markaitis muzikinį išsilavinimą gavo Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Lietuvoje jis iki šiol mažai žinomas ir visai neatliekamas autorius. Jo archyvai išsibarstę keliose šalyse – dalis archyvo, saugoto pas Eleną Bradūnaitę-Aglinskas, perduota į Lituanistikos tyrimų centrą. Markaičio kūryba beveik netyrinėta ir nepublikuota. Vis dėlto jis buvo vienas ryškiausių lietuvių kompozitorių JAV, sukūręs daugiau kaip šimtą kūrinių, tarp kurių – oratorija „100 saulių“. Paminėtina jo filosofinė knyga „Širdies gelmė“ (1957), o lietuviškai su juo susipažinti galima per Roberto Varno parengtą knygą „Nomen Nescio“ (2007). Koncerte skambėjusią pjesę „Miražas“ leidybai parengė Ishii, išleido Darius Kučinskas („Muzikos grafika“). Dar vienas išleistas Markaičio kūrinys – Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1. Koncerte skambėjusi jo Sonata smuikui ir fortepijonui priskiriama prie brandžiausių kūrinių. Ją į vinilinę plokštelę 1961 m. yra įgroję Fransua d’Albert’as ir George’as Lawneris.

Jonas Švedas gimė Vilkaviškyje. Trumpai studijavęs Vilniaus konservatorijoje, pasitraukė į Vakarus. Baigęs Liubeko lietuvių gimnaziją, studijavo lituanistiką Baltijos universitete. Jo muzikos studijos – Detmoldo muzikos akademijoje ir Amerikos konservatorijoje Čikagoje. Švedo kūryba nėra gausi, bet įspūdinga. Paminėtini vokalinis ciklas „Maras“ (Kazio Bradūno ž.), kantatos pobūdžio daina „Pokalbis su mirusiais vaikais“ (Algimanto Mackaus ž.). Koncerte skambėjęs kūrinys „Four Unsingular Pieces“ simboliškai įamžina 1971 m. Kento valstijos universitete per studentų protestą žuvusius keturis studentus. Pasak kūrinį revizavusio Ishii, tai vienintelis politiškai angažuotas lietuvių išeivijos autoriaus kūrinys, kai aktualizuojamos vietos, o ne Lietuvos problemos. Švedo pasiekiamumas taip pat nedidelis: Lietuvos bibliotekose yra jo Sonata smuikui ir fortepijonui, „Pokalbis su mirusiais vaikais“ ir kompozicijos fortepijonui – visi išleisti 1982 metais. Susipažinti su kompozitoriumi padės knyga „Jonas Švedas – egzodo kompozitorius“ (2012, sudarė Dana Palionytė) ir Ishii straipsniai. Be abejo – tiek Švedo, tiek Jakubėno kūrinių publikacijos priklausomos nuo neišspręstų autorių teisių.

Dalyvavau abiejuose koncertuose, bet nenorėčiau, o ir negalėčiau komentuoti girdėtų kūrinių interpretacijų. Man šie koncertai pirmiausia buvo svarbūs įvykiai – visi kūriniai suskambo naujai ir aktualiai. Klausydamasi melodijų ieškojau lietuviškų intonacijų, „ragavau“ harmonijas, tembrus, galvojau apie jų sukūrimo aplinkybes, autorių gyvenimą. Galėjau tik lyginti artimus ryšius su išeivijoje gyvenusiais muzikais turinčio Vasiliausko, atliekančio daugelio išeivijos kompozitorių muziką, bei ją atradusio ir naujai interpretuojančio Ishii skambinimo manierą, kuri taip pat nėra lygintina, nes pianistai atliko skirtingų autorių kūrinius. Koncerte skambėję fortepijoniniai opusai bei Vasiliausko ir Vasiliauskaitės atlikta Markaičio Sonata smuikui ir fortepijonui – ryškūs ir profesionalumo reikalaujantys kūriniai, kurie, tikiuosi, įsilies į mūsų koncertinį repertuarą.

Kaip teigia Ishii, lietuvių išeivijos muzika neprigijo atlikėjų sąmonėje nei JAV, nei Lietuvoje, o po kompozitorių mirties pamažu užmirštama ir lieka tik faktu archyvuose. Tikiuosi, kad Ishii tyrimai bei veikla paskatins publikos ir atlikėjų domėjimąsi lietuvių išeivijos muzika. O prisidėti prie lietuvių muzikinės kultūros tvarumo ir išsaugojimo turėtume visi.