7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Druskomanja“ – ne tik šiuolaikinės muzikos festivalis, bet ir mitas

Rengėjų inf.
Nr. 21 (1513), 2024-05-24
Muzika Anonsai

„Druskomanija“ yra ko gero seniausias šiuolaikinės muzikos festivalis Lietuvoje, šiemet švenčiantis brandų jubiliejų – vyksta jau 40-tą kartą, todėl pasirinkta labai šventiška „Kompozitorių šokių“ tema. Nors sykį apsilankius jo renginiuose negalima paneigti – jis pagal savo amžių labai energingas ir jaunas, nuolatos eksperimentuojantis ir ieškantis savo ribų. Pirmieji renginiai prasidės jau gegužės 24 d., o po to nusimato galybė premjerų, performansų, futbolo, pokalbių ir daug daug šokių. Prieš atidarymo ceremonijas (kuriose vyks iškilmingas medalių teikimas) apie festivalio tradicijas ir dvasią bei ko tikėtis scenoje pasikalbėjau su šių metų festivalio meno vadove kompozitore Gintare Valionyte.

Kaip kilo mintis rinktis būtent tokią – „Kompozitorių šokių“ temą?

Kompozitorių šokių tema festivalio kontekste sukasi jau ne vienerius metus. Ši idėja kilo iš to paties pavadinimo renginio, pirmąkart vykusio prieš beveik tris dešimtmečius. Išgirdusi tada Lino Paulauskio remiksuotą Ričardo Kabelio kūrinį, galėjau lengvai įsivaizduoti, kaip senieji šiuolaikinės muzikos scenos atstovai linksminasi šokdami pagal netikėtus akademinės muzikos kūrinių remiksus. Amžinai jaunas festivalis „Druskomanija“ man asocijuojasi su nenuilstama energija, veržlumu ir pasiutimu, keistai persipynusiu su sudėtingais šiuolaikinės muzikos mąstymo būdais. Tai labai specifinis jausmas ir išskirtinė atmosfera, kuria nuo vieno renginio idėjos užsikrėtė visas keturiasdešimtasis festivalis. 

Su kokiais šokiais susidursime festivalyje? Ar galėsime ir patys pašokti?

Šiemet festivalio tikslas – kad pašokti galėtų visi! Pirmiausia, žinoma, turėsime „Kompozitorių šokių“ programą, kur skambės Monikazes remiksuota paskutinio dešimtmečio lietuvių akademinė muzika. Po to laukia Marios Paskevic techno muzikos šokiai „Tech-No?“, kuriuose taip pat tikiuosi pamatyti daug plaukus pasileidusių klausytojų. Šalia turėsime ir porą renginių, kuriuose bus „šokama“ santūriau – tai fortepijoninio dueto Martos Finkelštein ir Julijos Bagdonavičiūtės programa „PIANOS [modified, prepared, extended, amplified]“, kur nuskambės Johno Cage‘o „Trys šokiai“ ir trys atviro kvietimo metu atrinktos Manuel Velazquez, Ollie Heron ir Justina Šikšnelytės kompozicijos. Ir galiausiai nemažai judesio išvysime performansų programoje „Sound / Body / Ritual“, kurioje tarptautinės performanso menininkų komandos pristatys net keturis pasirodymus, susijusius su judesiu, ritualu ir šokiu.

Taip, žvelgiant į visus renginius, performansų programa patraukia akį. Tarpdiciplininio meno pasirodymai festivalyje pasitaikydavo ir anksčiau, tačiau jų būta ne tiek ir ne tokių įvairių. Kuo šie metai ypatingi?

Jau keletą metų festivalis vasarą skelbia atvirą kvietimą kitų metų „Druskomanijos“ renginiams. Šiemet pastebėjome, kad daugelis idėjų ir buvo performansai ar tarpdiciplininio meno pasirodymai. Esame ilgos tradicijos dalis, kuri visada koncentravosi į tai, kas gyva, kas aktualu čia ir dabar, todėl man, kaip meno vadovei, svarbu atliepti „Druskomanijos“ bendruomenės poreikius. Žmonės norėjo performansų – „Druskomanija“ duoda performansų. Ši programa pasižymi savo tarptautiškumu – joje pasirodys duetas „Noise under the Umbrella“ (Agota Tamelytė ir Xico Ribas, Nyderlandai), Jeremi Biziuk (Lenkija / Nyderlandai), Jena Jang  (Čekija / Korėja) bei Stefanija Nosovaitė ir Gediminas Stepanavičius (Lietuva). Asmeniškai labai laukiu šito renginio ir nekantrauju artimiau susipažinti su šių menininkų kūrybinėmis praktikomis.

Šiemet festivalyje daug nekoncertų – vyks diskusija, futbolo varžybos, filmo peržiūra ir t. t. Kuo reikšmingi šie renginiai? Ko čia galima tikėtis?

Diskusijoje, kurią kuruos kompozitorius Kristupas Bubnelis, susitiks ir festivalį aptarinės skirtingų kartų druskomanai; atgis ir futbolo varžybos – per daugelį metų vis pasirodanti tradicija; bus rodomas filmas „Steamboat“ – tai nuostabiai linksma ir nostalgiška kompozitoriaus Gintaro Sodeikos juosta iš archyvinės medžiagos, filmuota skirtingų „Druskomanijų“ metu. Šie renginiai – tai bandymas atsigręžti į festivalio istoriją, apžvelgti, kur „Druskomanija“ nuėjo per keturiasdešimt gyvavimo metų (techniškai trisdešimt devynerius, bet apie tai daugiau galite paskaityti L. Paulauskio straipsnyje festivalio žurnale) ir dar labiau branginti šį išskirtinį fenomeną. 

Ko šįmet labiausiai lauki pati?

Kaip jau minėjau, laukiu performansų programos. Taip pat knieti išgirsti Monikazes „Kompozitorių šokių“ pasirodymą – nekantrauju po visų festivalio organizavimo darbų pagaliau pasiklausyti to, apie ką tiek metų kalbėjome, pasileisti plaukus ir iš širdies pašokti. Taip pat labai tikiuosi, kad pavyks plaukti šilumlaiviu į Liškiavą. Nors tai nėra renginys (ten niekas negros ir, matyt, nešoks), šis plaukimas – išskirtinai svarbi festivalio dalis: ramybė, kuria alsuoja Nemunas, atpalaiduoja įsiaudrinusias muzikantų širdis ir leidžia trumpam pamiršti visą nerimą, nuoskaudas ir nesusikalbėjimus.  

Lietuvoje vyksta nemažai šiuolaikinės muzikos festivalių, kurie stengiasi užpildyti įvairias nišas. Dalis jų įsitvirtina, tačiau daugelis greitai pranyksta. Kokia, tavo manymu, yra „Druskomanijos“ ilgaamžiškumo paslaptis? Ar 40-tą kartą ji tebėra aktuali?

Jei ji būtų nebeaktuali, jos tikrai jau nebebūtų. Festivalis kasmet paruošia daug premjerų, kurias prisišaukia atvirų kvietimų metu. Pastarieji tikrai yra labai svarbūs, nes leidžia tiek pradedantiems, tiek ir labiau patyrusiems kompozitoriams savo kūrinius išgirsti patiems ir parodyti juos bendruomenės nariams. „Druskomanija“ yra puiki vieta prisistatyti ir įsilieti į šiuolaikinės muzikos sceną, susipažinti su šia išskirtine bendruomene ir pradėti ar tęsti savo muzikinį kelią. Panašu, kad atviri kvietimai ir nuolatinis bendro pulso pajautimas yra esminiai faktoriai, leidžiantys festivaliui išlikti aktualiam ir reikalingam.

Viena iš festivalio tradicijų yra vis besikeičiantys meno vadovai. Taigi pirmiausia – kaip pati tapai druskomane ir vadove?

Mano kelias į „Druskomaniją“ prasidėjo mokykloje, kai dar neketinau nei būti kompozitore, nei, juo labiau, kokia nors meno vadove. 2019 m. netikėtai užmačiau tų metų festivalio kvietimą rašyti kūrinius mokiniams ir nė pati nepastebėjau, kaip atsidūriau Vilniuje, Kompozitorių namuose, o galiausiai savo kūrinį išgirdau atliekamą ansamblio „Synasthesis“ narių Druskininkuose. Ta patirtis man buvo itin reikšminga ir ilgainiui nuvedė prie kompozicijos studijų.

Taip susiklostė likimas, kad studijų metais apsigyvenau viename baisiausių bendrabučio kambarių su viena nuostabiausių kambariokių – Dainora Aleksaite. Tais metais Juta Pranulytė Dainorai į ausį pakuždėjo, kad dabar jos eilė vesti „Druskomaniją“, ir Dainora į komandą prigriebė ir mane. Po poros metų Dainora jau man kuždėjo į ausį tą patį, taip šiandien esu čia. Kas žino, kam į ausį lemtingus žodžius šiemet pakuždėsiu aš. „Druskomanija“ yra ne tik festivalis, bet ir savotiškas mitas. Jis keliauja iš rankų į rankas ir kiekvienąkart apsipina naujomis istorijomis, pergalėmis ir pralaimėjimais, naujais džiaugsmais ir vargais.

Kiekvienas meno vadovas į festivalį atneša kažką naujo. Kokią viziją festivaliui turėjai tu? Ar pavyksta tą viziją išlaikyti?

Mano viziją tiksliausiai apibūdina pernai metų festivalio šūkis – „Verstis per galvą“. Tikėjausi į festivalį atnešti kuo daugiau jaunatviškos energijos, drąsos, nutrūktgalviškumo, plaukų pasileidimo ir visokių panašių dalykų. Kuo daugiau domėjausi festivalio istorija, tuo labiau supratau, kad toks jis buvo nuo pirmų savo dienų, tad nieko labai naujo neišradau, tiesiog istorija apsisuko. Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko įgyvendinti daug renginių, apie kuriuos girdėjau legendas. Visa tai tik įrodo, kad festivalis visada buvo ir toliau ketina išlikti jaunatviškas ir nesuvaržytas.

Labai svarbi ir dažnai nematoma festivalio dalis – tai komanda. Pati esi vadove jau antrus metus, tai ar pavyko čia atrasti balansą? Kokia geros komandos paslaptis?

Panašu, kad pavyko! Abiejų mano vadovautų festivalių komandos yra nuostabios ir labai palengvino mano gyvenimą. Man atrodo, kad geroje komandoje svarbiausia yra pasitikėjimas vienas kitu – jei vadovas prisikviečia žmonių, kuriais nepasitiki ir vėliau juos nuolatos tikrina, iš to nieko gero neišeis. Taip pat, stengiausi sutelkti žmones, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su šiuolaikine muzika, „Druskomanija“, Druskininkais ar menu apskritai, kad turėtume ne šiaip vadybininkus ar kuratorius, o menui jautrius žmones, galinčius susitapatinti su atlikėjais ir kompozitoriais. Tik suprasdami vieni kitus galime sukurti smagų festivalį, kuriame visi jaustų laisvę išreikšti ir įgyvendinti drąsiausias idėjas. Linkėjimai festivalio komandai, visus jus labai myliu ir branginu!

Pabaigai – kaip pakviestumei į festivalį pirmą kartą „Druskomanijoje“ besilankančius nemuzikantą muzikos mėgėją, muzikantą, nesidomintį šiuolaikine muzika ir šiuolaikinės muzikos faną? 

Pakviesčiau visus tiesiog ateiti, atvira širdimi ir atviromis ausimis ir nebijoti susipažinti! Mano mėgstamiausia „Druskomanijos“ dalis – tai ilgi pokalbiai tarp koncertų, kuriuose užsimezga netikėčiausios pažintys, aptariamos plačiausios temos ir sukuriama išskirtinė atmosfera, iš kurios po festivalio būna labai sunku išeiti. Visi, muzikantai ir nemuzikantai, yra kviečiami prisijungti ir linksmai pašokti koncertuose, po koncertų ir aplink koncertus – tik taip mes galime tapti šios nepakartojamos bendruomenės nariais. 

Žymos:
Rengėjų inf.,
Gintarė Valionytė. D. Aleksaitės nuotr.
Gintarė Valionytė. D. Aleksaitės nuotr.