Bendrauti prie fortepijonų

Gegužės 13–18 dienomis atgijo Šiaulių kraštas: čia vyko IX Tarptautinis fortepijonų duetų festivalis „Fort duo fest“, skaičiuojantis pradžią nuo 1993-iųjų, kai jį sumanė pianistas Romualdas Lukošius. Tam dirvą paruošė ir Šiauliuose savo karjeros pradžioje dirbusi žymi pianistė profesorė Veronika Vitaitė, grojusi duetu su Andriumi Povilaičiu. Jų duetas buvo vienas pirmųjų (greta Liudos ir Kęstučio Grybauskų) Lietuvoje. Nutrūkusią festivalio tradiciją 2018 m. atgaivino pianistas Rimantas Vingras.

Šiemet festivalio kontekste po visą Lietuvą koncertavo ir meistriškumo pamokas vedė žinomi pianistai, vyko konferencija „Regioninė kultūros politika: praktikos, problemos, perspektyvos“. Festivalio meno vadovas Rimantas Vingras tris koncertus surengė ir Vilniuje – festivalio rėmėjo, fortepijonų salono „Organum“ salėje, turėdamas tikslą sostinės melomanams parodyti ryškiausius Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių bei svečių fortepijonų duetus. Vilniuje koncertavo Emilija Rožukaitė ir Simona Zajančauskaitė bei Gabrielė Sutkutė ir Rimantas Vingras, taip pat festivalį vainikavę Rokas ir Sonata Zubovai bei jaunųjų fortepijoninių duetų konkurso laureatai. Tarp šių įsimintinų koncertų atidesnį žvilgsnį skirkime antrajam, vykusiam gegužės 16 d., kuriame skambino Lauryna Šablevičiūtė ir Nicholas Ashtonas (Didžioji Britanija) bei Guoda Gedvilaitė ir Simonas Poška, atvykę iš Vokietijos.

Šablevičiūtės ir Ashtono dueto programos supažindina su šiandienos Didžiosios Britanijos fortepijoninės kūrybos pulsu. Pianistai koncerte atliko penkias dainas iš Grahamo Lyncho ciklo dviem fortepijonams „Meilės ir mirties dainos“. Tai muzikos, siekiančios XVI a., aranžuotė, išlaikanti regionui būdingas dermes, ritmines figūras. Trumpų kontrastingų dainų ciklas vertingas kaip pažintinis opusas, nors yra gana kuklus ir mažai išradingas. Toliau skambėjo Stepheno Pratto „Judėjimas pirmyn“, galima sakyti, premjera, nes tai – antrasis atlikimas po Šiaulių. Septintoji šio opuso dalis parašyta būtent šiam duetui. Tai visai kitoks – efektingas, žaižaruojantis kūrinys. Labai įdomus, išradingas Dianos Čemerytės kūrinys „Trys perspektyvos“, gyvai atliktas dar 1995 metais. Sulaukęs prikėlimo iš užmaršties opusas dar sykį paliudijo, kaip svarbu gerą kūrybą groti nuolatos. Duetas pasirodymą užbaigė Benjamino Britteno „Įžanga ir Rondo alla Burlesca“. Mėgstamas pianistų, šis kūrinys nuskambėjo raiškiai ir galingai, su puikia kulminacija.

Duetas labai darniai susigrojęs, akademiškas, stiprus; Šablevičiūtė ir Ashtonas gerai žino repertuarą, yra įsigilinę į grojamos muzikos laikotarpį ir stilistiką, todėl jų skambinimas daro tvirto, rimto, profesionalaus darbo įspūdį. Tiesa, šiek tiek blaškė žaismingas brito įprotis pagrotų kūrinių natas dėti ant žemės.

Kitas tą vakarą pasirodęs duetas kūrė kitokį – lengvą ir prancūziškai šarmingą įvaizdį. Pirmiausia Guoda Gedvilaitė ir Simonas Poška perstatė fortepijonus, kad jie stovėtų vienas priešais kitą, o ne šalia, kaip buvo prieš tai grojusio dueto programoje. Vis dėlto pirmas jų paskambintas kūrinys buvo skirtas atlikti vienu instrumentu keturiomis rankomis – Georges’o Bizet „Vaikų žaidimai“, op. 22 („Jeux d’enfants“). Pasak Guodos, jie su Simonu buvo nusiteikę „šiandien ne groti, bet žaisti“. Pianistė sąmojingai ir nuotaikingai pristatė kūrinio dalis. Kiekvienos iš dvylikos atliktų pjesių pavadinimai, kaip antai „Suvenyrai“, „Ratelis“, „Lėlytė“, „Karuselė“, „Badmintonas“, „Trimitininkas ir būgnininkas“, „Muilo burbulai“ ir kt., rodo vaikų užsiėmimus, vaizdingai perteikiamus muzikine kalba. Nors pjesės ir „vaikiškos“, spalvingos, čia tikrai yra ką pagroti. Ciklas buvo atliktas labai žaismingai, su įkarščiu ir puikiai perteikė turinį. Ir kuris pianistas neprisimena džiugaus skambinimo keturiomis rankomis? Jis suteikia neprilygstamą malonumą! Duetas sužadino norą atsidurti jų vietoje, uždegė, sukūrė ir reginį, ir „žaidimą“, ir garsų šventę. Apskritai tradicija groti keturiomis rankomis natūraliai kilo iš pedagoginių impulsų, kada mamos, buvusios fortepijono mokytojos, ar tėvai kompozitoriai savo atžaloms suteikė neprilygstamą bendravimą muzikos garsais. Pagirtina tradicija!

Franciso Poulenco „Elegija“ („Élégie“, FP 175) dviem fortepijonams, pasak Gedvilaitės, atskleidžia bohemiškosios Prancūzijos nuotaiką. Ji skambėjo kaip maloniai relaksuojantis miestelėnų laisvalaikio atspindys. Dar kitoks, bet taip pat žadinantis norą muzikuoti drauge, buvo Camille’io Saint-Saënso „Danse macabre“, op. 40. „Man šis kūrinys, nors ir vadinasi „Mirties šokis“, yra pašėlęs ir nuotaikingas, – sakė Guoda. – Simfoninis opusas turėjo didelį pasisekimą, todėl buvo perdarytas dviem fortepijonams, kad žmonės galėtų skambinti jį namuose.“ Klausytojams prašant vakarą užbaigė epizodas iš Maurice’o Ravelio siuitos „Mano mama žąsis“ („Ma mère l’Oye“) keturioms rankoms, kurią kompozitorius parašė vaikams, vėliau perdarė į penkių dalių simfoninę siuitą, dažniausiai atliekamą būtent šiuo pavidalu. Kūrinyje autorius stengėsi perteikti savo įsivaizduojamą Japoniją, kurioje niekada nebuvo.

Girdėjome labai įdomią programą, pristatytą puošniai, stilingai, energingai ir linksmai. Gedvilaitės ir Poškos duetas taip pat gerai susigrojęs, virtuoziškas, artistiškas, jų atliekama muzika skamba erdviškai, subalansuotai, formuojamas minkštas tušė. Nuo ankstesnio savo sumanyto projekto „Claros Schumann salonas“ Guoda atrado labai jai tinkantį koncertinį formatą, jungiantį atlikimą, dizainą (drabužį) ir režisūrinius sprendimus. Tad girdėjome anglų ir prancūzų kūrybos panoramą su žavingu vakaro finalu.

Fortepijoninių duetų žanras ypatingas tuo, kad galime išgirsti žinomų kompozitorių parašytą naują, nenugrotą ir kitokiais principais nei solinė kuriamą fortepijono literatūrą. Todėl ši sritis yra labai pageidaujama ir pedagoginiu, ir pažintiniu požiūriu. Malonu, kad tokia iniciatyva sulaukia paramos ir kad į šį darbą įsitraukia įvairių profesijų atstovai, o šiauliečiai įneša ryškų, didelį įnašą.