Asmik yra operos jėga

Gegužę žiūrovų antplūdis prie kasų paskatino „Forum Cinemas“ kino teatre surengti papildomus seansus. Įvairių kartų žmonės veržėsi žiūrėti Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ („Madama Butterfly“). Transliacija iš Niujorko „Metropolitan“ operos (MET) šį kartą buvo ypatinga: pačiame reikšmingiausiame dainininkams pasaulio operos teatre debiutavo Asmik Grigorian – Lietuvos dainininkė, seniai peržengusi nacionalinės vertybės barjerą, tapusi geidžiama kiekvieno pasaulio teatro viešnia. Spektaklį ryte rijau ausimis ir akimis, siekdama neuronų knibždėlyne užfiksuoti reginį.

„Madam Baterflai“ ypatinga tuo, kad tai puiki Britanijos (2005), Lietuvos (2006) nacionalinių operos teatrų ir MET (2006) koprodukcija. Daug apie tai rašyta. Režisavo italų emigrantų sūnus, Didžiosios Britanijos scenaristas, rašytojas, režisierius Anthony Minghella (1954–2008), režisierė choreografė Carolyn Choa (Minghellos žmona, direktorė ir choreografė), scenografas Michaelas Levine’as (Kanada), kostiumų dailininkė Han Feng (Kinija), šviesų dailininkas Peteris Mumfordas (Didžioji Britanija). Lėlės sukurtos „Blind Summit Theatre“. Pagrindiniai dirigentai Davidas Parry (Didžioji Britanija), Lietuvoje – Martynas Staškus.

Britų nacionalinė opera naują „Madam Baterflai“ pastatymą pristatė taip: „Tai kvapą gniaužianti kinematografinių įvaizdžių ir tradicinio japonų teatro jungtis, praturtinta kostiumų spalvų šėlsmo, stulbinamos scenografijos ir genialiai įvestų lėlių teatro elementų.“ Pasak „The Independent“, šis pastatymas „yra pats paprasčiausias ir drauge pats prabangiausias spektaklis, kokį galima išvysti teatro scenoje“. Už šios operos režisūrą Didžiojoje Britanijoje Minghella pelnė Laurence’o Olivier premiją.

„Būk mylintis, būk savimi, drąsus ir tikras. Visada su meile...“ – palikti aštuonių „Oskarų“ laureato Minghellos žodžiai. Su tokia nuostata jis kūrė ir vieną nuostabiausių pastatymų – operą „Madam Baterflai“. Saikingos dekoracijos, horizonto linija, iš kurios ir kur link ateina–nueina žmogaus gyveniman įsibraunantys veikėjai, įvykiai. Ir atradimai: juodai užsimaskavę mimai, apšvietus sceną beveik tampantys nematomi, virstantys staleliu, gėlių „sodininkais“. Iš tiksliai pagal muziką stumdomų sienelių jie formuoja scenos erdvę, įveda heroję į prisiminimų lauką prieš antrą veiksmą. Taigi, veiksmą formuoja įsiklausydami į muziką, kruopščiai sekdami partitūrą, muzikinių frazių baigtį. Režisieriai, norintys nuginčyti muzikos primatą statant operą, žiūrėkite ir žiūrėkite, kaip tiksliai pagal muziką pirmojoje scenoje mimai vynioja raudoną Čio Čio San diržą. Kaip muzikos dinamika veikia bambukinių lazdų valdomų paukščių skrydį, kaip tiksliai vizualizuojama laimės būsena pirmo veikslo finale, kokia duetui atveriama begalinė, fantastiškais šviesuliais praturtinta garso ir vaizdo erdvė! Tokia juk sukurta muzika!

Didžiulis dėmesys skirtas apšvietimui, prasminiams akcentams, Rytų koloritui ir kontrastams, kurie sklinda iš orkestro, o muzikos atgarsiai atkartojami plastikoje, drabužyje.

Asmik Grigorian sukūrė mūsų amžių atitinkančios jaunos moters paveikslą. Ji ne melodramatiška, ne sentimentali, bet realistiškai poetiška herojė, besitikinti ištrūkti iš slegiančios religinės bendruomenės. Atkakli, tikinti mylimojo padorumu, ištikima, ori ir ryžtinga spręsdama žūtbūtinius iššūkius. Asmik žiūrovui pateikia įtikinantį transformacijos kelią nuo neperdėtai naivios mergaitės pirmame veiksme iki lemiamų moters apsisprendimų. Taip įtaigiai dainininkė įsijaučia į vaidmenį. Svarbiausia tai, kad tai ne „japonų moters“ elgsenos, manierų, plastikos klišės, bet realios moters, patiriančios tokias būsenas, emocijos.

Ypač ryškus antrasis veiksmas. Koks spalvingas šio pusvalandžio jos gyvenimas operoje! Gyvastingomis ir įprasmintomis vokalinėmis linijomis ji kuria savųjų aistringų emocijų labirintus, vesdama mus iki dramatinių kulminacijų, paremtų labai taisyklingu vokalizavimu. Visos dramatiškos frazės baigiamos kokybiškai išdainuojant ir išlaikant visavertiškai skambančias la, si bemol.

„Un bel dì, vedremo“ – tai garsiausia „Madam Baterflai“ arija ir vienas populiariausių viso soprano repertuaro kūrinių. Asmik-Baterflai bando įtikinti Suzuki Pinkertono ištikimybe. Tai ji įgarsina kaip savo regėjimą: lėtai, tarsi užvaldančią viziją. Ne gestikuliuodama, o viską palikdama veide, ašaroje... Muzikoje girdėti pirmo veiksmo dueto su Pinkertonu būsena. Pateisinama kompozitoriaus nuoroda Come da lontano. Ji vis dar ten toli, su juo... Dainuoja: „Ir baltas laivas įplaukia į uostą, riaumoja savo sveikinimu.“ Energija, ekspresija ir vidinė tiesa – tai dainavimo ir artistiškumo vienis, nepaliekantis žiūrovo abejingo. Asmik Grigorian norėčiau vadinti Lietuvoje gimusia naujųjų laikų Maria Callas.

Gražūs, nuoširdūs Grigorian santykiai su partneriais. Suzuki išties įprasminama kaip artima draugė. Ypač jautrus santykis su sūneliu. Koks meistriškas turi būti jo, lėlės, valdymas, paklūstantis net aistringiems Baterflai glėbesčiavimams.

„Gailiuosi tik to, kad nepakviečiau jos anksčiau, – interviu sakė MET generalinis direktorius Peteris Gelbas. – Asmik yra operos jėga, vienas ryškiausių ir išbaigčiausių vokalinės ir aktorinės dermės pavyzdžių pastarųjų metų operos istorijoje.“

Pinkertono vaidmenį sukūrė amerikietis dainininkas Jonathanas Tetelmanas. Žavus, stebėtinai aukšto ūgio tenoras, elegantiškas, sodraus, lygiai skambančio balso. Jis 2023–2024 m. sezoną taip pat debiutavo „Metropolitan“ operoje.

Įdomi Suzuki – tamsaus tembro mecosopranas Elizabeth DeShong, Curtis muzikos instituto Filadelfijoje absolventė, profesinę karjerą pradėjusi Čikagos „Lyric Opera“ jaunųjų menininkų programoje, pasirodžiusi prestižinėse operos teatrų scenose.

„Grammy“ apdovanojimą pelnęs baritonas Lucas Meachemas, „Opera Pulse“ pramintas „operos roko žvaigžde“, ir toliau žavi pasaulio publiką savo „nuoširdžiu, patraukliu baritonu“ („The New York Times“). Meachemas, kuriantis Šarpleso vaidmenį, pasižymi nepakartojama šiluma ir nuoširdžiu bendravimu, gražiu balso tembru ir raiškiu dainavimu.

Ypač jautriai solistams talkino dirigentė Xian Zhang. Retas dirigentas operos teatre taip subtiliai jaučia solistus. Muzikinėse įžangose juos „įveiklina“, sufleruoja muzikos charakterį, bet pradėjus dainuoti leidžia patiems kurti personažo emociją.

Ši transliacija – puikus mūsų kultūros integravimosi pavyzdys, laisvės ir galimybių siekti savo talento įprasminimo pasaulio kultūroje faktas.