Europos diena Nacionalinėje filharmonijoje

Gegužės 9 d. koncertas Nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dvidešimtmečiui. Lietuvos kameriniam orkestrui (meno vadovas Sergejus Krylovas) dirigavo Andreas Speringas iš Vokietijos. Greta lietuvių atlikėjų koncerte dalyvavo solistas iš Latvijos – pianistas Reinis Zariņis.

Iškiliai progai paminėti suformuotas logiškas koncerto programos derinys: Baltijos kraštų ir Vokietijos atlikėjai, lietuviška ir senosios Europos muzika. Pirmiausia skambėjo Algirdo Martinaičio koncerto „Muzikinė auka“ (sukurto 2000 m., skirto Johanno Sebastiano Bacho jubiliejiniams metams) pirmoji dalis „Koncertas. Kova danguje“ (tekstas iš Apreiškimo Jonui). Solistas – Edgaras Davidovičius, kaip solistų grupė išskirti instrumentininkai Valentinas Gelgotas (fleita), Eugenijus Paškevičius (obojus), Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas).

Martinaičio kūriniuose ne kartą girdėjome aliuzijų į „mentaliai giminingų kompozitorių“ muziką. Pasak kompozitoriaus, jam svarbios muziką susiejančios retoriškai raiškios priemonės, galinčios įtaigiai perteikti apmąstymus, poetinį vaizdinių grožį ir savo santykį su jais. „Manyčiau, svarbu, kad vis dar bręstanti mūsų visuomenė, kuriai ši muzika ir buvo skirta, iš anksto jos neatmestų, vertintų kaip savasties dalį ir būtų pajėgi pajusti visą jos tikrumą, aktualumą, modernumą ir kontekstus.“ 

Šį kartą atliktas Bachui skirto kūrinio fragmentas, kuriame sintezuojami jo kūrybiniai impulsai. „Pagarbiai nusilenkdamas Bachui, Martinaitis muziką pripildo sodraus rapsodiškumo, tirštų kontrapunktinių pasažų“, – yra rašęs Simonas Cummingsas; šis „kūrinys, sujungiantis religinius bei pasaulietinius, baroko ir dabarties ženklus, turi dar vieną prasmę. Tai simboliška mažos tautos akistata su didinguoju Europos baroku, savotiškas revanšas – jei ne Bacho epochoje, tai bent dabar“, – 2017-aisiais taikliai apibūdino Laimutė Ligeikaitė.

Tinkamą muzikos charakterį plėtojęs dirigentas pučiamųjų ansamblio grojamų epizodų nesureikšmino, jie liko šešėlyje. Tenoras Davidovičius gražaus tembro balsu prasmingai padainavo nelengvą savo partiją, ir netgi pagirtina vokiečių kalbos tarsena.

Reinis Zariņis tą vakarą puikiai atstovavo latvių pianistinei kultūrai. Su Lietuvos kameriniu orkestru jis atliko Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui d-moll Nr. 20 (K 466).  

Pianistas studijavo Latvijoje, JAV (Jeilyje), Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, jau yra pelnęs garbingiausius savo šalies apdovanojimus, daug koncertuoja užsienio šalių scenose, bendradarbiauja su Latvijos ir Baltijos šalių kompozitoriais, yra išleidęs Pēterio Vasko plokštelę, kurioje įkūnija „šiuolaikinį latvišką skambesį“.

Plačiame Zariņio atliekamos klasikinės, romantinės ir XX a. muzikos kontekste Mozarto muzika neužima ypatingos vietos. Tačiau mūsų scenoje Mozarto interpretacija buvo išskirtinė. 

Mozartas – Švietimo epochos produktas, savo muzika skleidęs požiūrį į to laikotarpio idėjas. Jo kūriniai persmelkti humanizmo, žmogaus esybės pažinimo geismo. Kūryboje vyrauja šviesios, mažorinės tonacijos, tačiau reikšmingai išsiskiria ir minorinėmis (c-moll, d-moll) grįsti kūriniai. Tai gilūs pamąstymai apie gyvenimą, kuriame net mirtis yra tik vienas kelio Amžinybėn etapų.

Vilniuje Zariņio atliktas Mozarto Koncertas d-moll tikriausiai būtų tenkinęs ir patį autorių. Kūrinyje, prasidėjusiame tarsi operos „Don Žuanas“ gąsdinančios muzikos užuominomis, skleidėsi spinduliuojanti Žmogaus aura.

Mozartas nebuvo greito tempo šalininkas, tad atlikėjų traktuotėje visos trys Koncerto dalys atrodė subalansuotos, pianistas logiškai vedė muzikinę mintį, rišliai jungdamas ir provokuodamas žavius kontrastus, klausančiuosius apglėbdamas ausį glostančių ilgų muzikinių sakinių šiluma. Dinamika Mozarto partitūroje pateikta tik kaip užuomina. Visi pasirenkami atspalviai priklauso nuo atlikėjų. Šį sykį dirigentas ir pianistas skoningai, supratingai formavo skambėjimo intensyvumą. Niekas neforsavo, muzika laisvai skleidėsi erdvėje. Pianistas, labai sumaniai naudodamas pedalą, kūrė prasmingai artikuliuojamų tekstūrų ir dinamikos spektrą. Solistas ir dirigentas buvo dėmesingi stilingai staccato ir non staccato (spiccato) vartosenai. Rondo dalyje prasmingai skambėjo solisto ir orkestro dialogai.

Būtina pažymėti apgalvotą kairės rankos grojamų akordų traktuotę. Jie lengvi, tik palaikantys besiliejančią melodiją (šiuo požiūriu žavi antroji dalis – Romance). Tačiau joje bei pirmojoje dalyje skambėjo ir ryškiai artikuliuotų kaire ranka grojamų oktavinių eilėgarsių. Tai suteikė muzikai dramatiškumo. Verta priminti istorinį faktą, kad Mozartas pirmą kartą šį Koncertą skambino instrumentu su pedalu-lenta. Ji buvo naudojama kaip vargonų kojų pedalas, kad sustiprintų dar labai netobulo klavišinio instrumento skambesį.

Klausėmės visose amplitudėse skambančio puikaus Zariņio garso, logiškos minties sekos, paveikių kontrastų. Jokio manieringumo, kaip ir atliekant bisą – klausytojus interpretacija nustebinusį Mozarto Menuetą.

Nepamiršdami vakaro dedikacijos – Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą sukakties – ir bendro Baltijos valstybių kelio į Europos šeimą, galime prisiminti pianisto Zariņio žodžius, kuriuos jis yra parašęs po savo rečitalio, skirto Latvijos valstybės šimtmečiui: „Buvau per jaunas stovėti Baltijos kelyje. Šis rečitalis pažadino labai asmenišką jauseną. Akimirkos, kurios priminė ir vis primena mano šaknis ir „misiją“ būti latviu.“

Vakaro pabaigoje Lietuvos kamerinis orkestras atliko Josepho Haydno Simfoniją Nr. 98 B-dur. Tai viena iš Londono simfonijų, kuri, manoma, skirta Mozarto garbei. Iš šiuolaikinių pasakojimų aišku, kad Mozartas ir Haydnas žavėjosi vienas kitu ir kad greitai užmezgė nuoširdžią draugystę, Vienoje netgi kartu grojo improvizuotuose kvartetuose: Haydnas smuiku, Mozartas – altu. Jų draugystė dar labiau sustiprėjo 1785 m., kai Mozartas savo vyresniam draugui paskyrė šešis „Haydno kvartetus“.  

Simfoniją Nr. 98 Haydnas sukūrė, manoma, išgirdęs žinią apie Mozarto mirtį. Simfonijoje Mozartas primenamas beveik tikslia citata iš „Agnus Dei“ (Mozarto „Karūnavimo mišios“), nuotrupa iš 41-osios simfonijos („Jupiteris“).

Dirigento Andreaso Speringo aistra – Georgo Friedricho Händelio, Vienos klasikų kūryba, ypač Haydno muzika. Ne vienus metus maestro vadovavo Karlsrūhėje vykusiai „Händelfestspiele“ šventei, įsteigė Haydno kūrybai propaguoti skirtą festivalį.

Tą vakarą Haydno Simfonija skambėjo vedama logiškos muzikinės minties, tikslingai artikuliuojant frazes, leidžiant muzikai „kvėpuoti“, įvertinant visas raiškiai pateiktas prasmingas pauzes. Gražiai skambėjo pučiamųjų solo, skoningai prasminiais akcentais išryškėjo mušamieji. Stilingai perteiktų Adagio cantabile ir Menuetto dalių muzikoje buvo juntamas specifinis, sakyčiau, rustico muzikavimo dvelksmas. Visada malonu matyti prieš orkestrą ir su orkestru kuriantį, o ne save demonstruojantį dirigentą.