Lietuvos ir Lenkijos muzikų susitikimas Gegužės 3-iąją

Koncertas įvyko gegužės 3 d. ir buvo skirtas kaip tik šią 1791 metų dieną Abiejų Tautų Respublikos seimo priimtai Konstitucijai. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šią istorijai svarbią datą labiau minėjo Lenkijos visuomenė, pastaraisiais dešimtmečiais apie Gegužės 3-iosios Konstituciją vis garsiau imta kalbėti ir Lietuvoje. Tai Lietuvos istorikų nuopelnas, jie įvairiais būdais – nuo mokslinių studijų iki populiarių straipsnių ir laidų žiniasklaidos priemonėse – skleidė žinią apie šios Konstitucijos istorinę reikšmę. Dabar tikriausiai ir praprusęs moksleivis žino, kad ši Konstitucija yra pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje po Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos. Tai Lenkijos ir Lietuvos piliečiams kelia pasididžiavimą, nors ji veikė tik šiek tiek ilgiau nei metus ir buvo priešiškų jėgų panaikinta.

Šiai datai paminėti surengtame koncerte Nacionalinė filharmonija sujungė Lietuvos ir Lenkijos muziką bei muzikus, patvirtindama glaudžius mūsų šalių kultūrinius ryšius. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo vienas žymiausių lenkų dirigentų Antonis Witas, solistė – Lietuvos kultūrą garsinanti smuikininkė, tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė. Patrauklią programą sudarė dviejų lenkų kompozitorių kūriniai: Mieczysławo Karłowicziaus „Lietuviška rapsodija“ ir Karolio Szymanowskio Pirmasis koncertas smuikui. Koncertas užbaigtas Roberto Schumanno Ketvirtąja simfonija.

Pradėti norisi nuo dirigento, kurio asmenybės įtaiga, aiškus mostas ir gilus muzikos pažinimas leido atsiskleisti geriausioms mūsų orkestro savybėms. Orkestro nariai susivienijo, tapo jautriu muzikuojančiu instrumentu, maksimaliai įsitraukusiu į atliekamą muziką. Ypač ausį glostė minkštas orkestro skambesys, nesuniveliuojantis dinamikos bangavimo ir pakilių kulminacijų. Dėmesį traukė darnus skirtingų grupių garso balansas, jautriai niuansuotos paskirų instrumentų melodijos, reikšmingos replikos. Tikriausiai Nacionalinio simfoninio orkestro galimybes maestro žinojo iš anksto, nes yra jam dirigavęs. Kaip sakė viename seniau publikuotame interviu, Vilniuje jis lankėsi penkis kartus, triskart dirigavo mūsiškiam ir du kartus – gastroliuojančiam Vilniuje lenkų orkestrui. Prisimenu, 2007 m. švenčiant 125-ąsias Szymanowskio gimimo metines su maestro buvo atvykęs Varšuvos filharmonijos simfoninis orkestras. Taigi šis maestro vizitas – jau šeštasis.

Wito biografijoje mirga žymiausių orkestrų vardai, nesuskaičiuojami koncertai svarbiausiose pasaulio salėse. Garsios įrašų kompanijos yra išleidusios apie 200 plokštelių, o ypatingas maestro dėmesys lenkų muzikai įamžintas „Naxos“ išleistame 30 kompaktinių plokštelių rinkinyje su garsių ir mažiau žinomų kompozitorių kūriniais. Šių metų vasario 7 d. dirigentas minėjo aštuoniasdešimtmetį. Ta proga Lenkijos radijo antroji programa („Dwójka“) parengė su juo pokalbį, kurį galima susirasti internete ir iš pirmų lūpų išgirsti apie nuveiktus darbus, mintis apie dirigavimą, orkestrus ir asmeniškus pomėgius. Pasirodo, Lenkijos radijo archyve sukaupta 1200 įrašų, kuriuose įvairiems kolektyvams diriguoja Witas. Tai specialūs, koncertų transliacijų ir vadinamieji vienkartiniai įrašai. Maestro yra parašęs knygą „Dyrygowanie. Sprawa życia i śmierci“ („Dirigavimas. Gyvenimo ir mirties reikalas“), kurioje apmąsto dirigento darbą. Atsakant į klausimus stebino nepaprasta jo atmintis. Beje, jis veda specialius užrašus, kuriuose pažymi, su kokiu orkestru ir ką grojo. Taigi, yra užfiksuoti visi koncertai, kurių skaičius artėja prie 2500! Daugiausia, du šimtus kartų, yra dirigavęs Fryderyko Chopino Fortepijoninį koncertą e-moll, 150 kartų – f-moll. Dar vienas įdomus maestro biografijos faktas – pomėgis važinėti dviračiu, tą jis daro daug metų. Paklaustas, ar tebevažinėja ir dabar, energingai patvirtino.

Suskambėjus pirmiesiems žemo registro niūriems Karłowicziaus „Lietuviškos rapsodijos“ garsams mintys nukėlė į sunkius carinės priespaudos laikus, slėgusius pavergtas imperijos tautas, tarp jų ir lietuvius bei baltarusius. Kurdamas rapsodiją kompozitorius galvojo kaip tik apie tai. Kūrė ją Varšuvoje, Zakopanėje, o 1906 m. užbaigė Leipcige, taigi toli nuo gimtinės Vyšniavos (prie Rimšės) Vilniaus gubernijoje. Jo atmintyje išliko vaikystėje auklės dainuotos dainos, kurių melodijas panaudojo šiame opuse. Kokia kalba jos buvo dainuojamos, šiandien pasakyti sunku. Mat tame Lietuvos pakraštyje melodijų, atliekamų dviem kalbomis – lietuvių ir baltarusių, – esama iki šiol. Nenuostabu, kad įvairūs autoriai apie kompozitoriaus panaudotą folklorą rašo skirtingai: vieni sako, kad melodijos baltarusiškos, kiti – kad lietuviškos. Mūsų etnomuzikologai, išgirdę pirmąją liūdną mažosios tercijos atramomis grįstą, fleitos grojamą melodiją, pasakytų, kad ji labai artima archajiškoms dzūkiškoms, ką jau kalbėti apie tolesnėse padalose labai aiškiai artikuliuotas panašias melodijas ir ypač lopšinę, pasigirstančią trečioje rapsodijos padaloje. Kompozitorius kūrinį pavadino „Lietuviška rapsodija“, tad sprendimą, kam tos melodijos priklauso, palikime jam.

Minėjau, kad orkestras grojo itin darniai, tiesiog išdainuodamas tas gražias ir graudžias, aimanomis apgaubtas melodijas, palydimas alteruotų harmonijos akordų ir polifoniškos faktūros, kurioje neliko nenuskambėjęs svarbus balsas ar pobalsis. Vienintelis muzikoje šviesos spindulys yra ketvirtoji mažorinė gyvo tempo padala, kurioje užauginama spalvinga žėrinti kūrinio kulminacija.

Ši Karłowicziaus poema yra viena iš šešių (paskutinė nebuvo jo paties užbaigta), kurias autorius sukūrė iki tragiškos žūties 1909 m. vasario 8 d. Tatrų kalnuose Zakopanėje, kur gyveno paskutiniu gyvenimo laikotarpiu. Jose atsispindi XIX a. antrosios pusės muzikos tendencijos. Ilgai studijavęs Europoje, žavėjosi Richardo Wagnerio, Ferenco Liszto, Richardo Strausso, Piotro Čaikovskio muzika. Grįžęs į Varšuvą suartėjo su „Jaunosios Lenkijos“ („Młoda Polska“) kompozitorių grupe ir ėmėsi koncertų organizavimo. Tuo tikslu buvo išvykęs į Leipcigą studijuoti dirigavimo pas žymųjį Arthurą Nikischą. Buvo aistringas kalnų slidinėtojas ir fotografas, kaupęs įspūdingus kalnų vaizdus. Išsiruošęs į vieną iš tokių ekspedicijų tragiškai žuvo nuo sniego nuošliaužos. Jam tebuvo trisdešimt treji metai.

Pastaruoju metu Vilniuje vėl juntamas susidomėjimas Karolio Szymanowskio muzika. Greta dažniau skambančių smulkesnių formų kūrinių neseniai filharmonijos scenoje pirmąsyk buvo atlikta jo opera „Karalius Rogeris“. Recenzavau operos atlikimą, tad nekartosiu to, ką savaitraštyje jau rašiau apie Szymanowskį. Šiame koncerte suskambėjo Dalios Kuznecovaitės su orkestru atliekamas šio autoriaus Pirmasis koncertas smuikui, op. 35. Šis, kaip ir daugelis kitų smuiko opusų, gimė ne be kompozitoriaus bičiulio smuikininko virtuozo Paweło Kochańskio pagalbos. Su šiuo smuikininku Szymanowskis surengė ne vieną koncertinę turnė, bičiulis konsultavo kompozitorių smuiko technikos klausimais. (Nesupratau, kodėl šis lenkų, kaip rašo visi žinynai, enciklopedijos ir knygos, smuikininkas filharmonijos programėlėje staiga pavadintas rusų kilmės…)

Smuiko koncertas priskiriamas antrajam kompozitoriaus kūrybos laikotarpiui. Pirmuoju kūrybos laikotarpiu (1900–1914) juntami ryšiai su Chopino epocha, Aleksandru Skriabinu, taip pat vokiečių neoromantizmu, o antrasis (1914–1923) pasižymi naujų inspiracijos šaltinių, tokių kaip orientalistikos ir naujos muzikinės kalbos, paieška. Szymanowskis, kaip ir kiti to laikmečio kompozitoriai, nusigręžia nuo tiršto vagneriško orkestrinio skambesio ir gręžiasi į impresionistiškai turtingą spalvingumą. Tai akivaizdu klausantis smuiko koncerto, kuriame solisto ir orkestro pasakojimas prilygsta paslaptingai sekamai pasakai. Į tai kreipia jau pirmieji švelnaus spalvingo cypsėjimo – tarsi rojaus paukščių – orkestro garsai. Smuikas prabyla aukštoje tesitūroje ir nuo šios minutės, nepaisant ekspresyvesnių momentų, spinduliuoja nuostabų ekstazišką jausmingumą, banguojantį tarp ilgesio ir aistros. Orkestras žaižaruoja spalvomis, mirguliuoja instrumentų tembriniais atspalviais, girdime įdomius fortepijono pasažus, užburiančius arfų arpeggio. Viena už kitą gražesnės melodijos suspindi tarsi žvaigždės dangaus skliaute, viena jų kelis kartus pakartota, himniškai pravedama orkestro tutti, artėjant link kūrinio pabaigos. Didžiulę kulminaciją sustiprina timpanų tremolo ir lėkštės. Staiga viskas nutyla, pasigirsta kūrinio pradžioje skambėję paslaptingi čirenimai, sapnas baigiasi, smuiko garsai pianissimo kyla aukštyn.

Pabandžiau atkurti įspūdį, kurį sukėlė Dalios Kuznecovaitės koncerto interpretacija. Nėra ko slėpti, ji buvo nepaprastai stipri, paveiki, jaudinanti. Sužavėjo dvasinis atlikėjos susitapatinimas su šia muzika, meistriškai valdomas garsas ir jo atspalviai, intensyvus vibrato, suteikiantis skambesiui tinkamos aistros, nepriekaištinga techninė švara. Šįsyk išties pagirtinas buvo ir santykis su orkestru. Kad taip būtų visada, orkestrui grojant su soluojančiais smuikininkais! Maestro Witas orkestrą iškeldavo ten, kur jam skyrė kompozitorius, tutti ir kitose reikšmingose vietose. Todėl smuiko balsas niekur nebuvo užgožtas, girdėjome kiekvieną raiškią frazę. Tikiuosi, Kuznecovaitė turės dar ne vieną progą šį koncertą pakartoti.

Po lenkiškosios iškilmingo vakaro dalies koncertą užbaigė Roberto Schumanno Ketvirtoji simfonija d-moll, op. 120. Sugrįžus į vokiškojo romantizmo epochą, džiugino stilistiškai tikslus ir pagavus Nacionalinio simfoninio orkestro grojimas. Witas simfoniją dirigavo mintinai ir su tokiu pakilimu, kad orkestrui beliko sekti dirigentą ir kartu su juo skrieti nuostabiais Schumanno muzikos garsais.