Brahmso gelmėse

Kovo 28 d. LVSO koncertų salėje skambėjo vien Johanneso Brahmso muzika: pirmoje koncerto dalyje girdėjome Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 B-dur, op. 83, kurį su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliko pianistas Petras Geniušas, antroje – Simfoniją Nr. 1 c-moll, op. 68. Orkestrui dirigavo italų maestra Gianna Fratta.

Man Brahmso muzika atrodo ypač gili, intelektuali, reikalaujanti ypatingo panirimo į jo mąstymą garsais. Puikus kontrapunkto meistras, savitą ritminę, melodinę ir harmoninę kalbą praturtinęs vokiečių ir vengrų liaudies muzikos lobyno ištekliais, Brahmsas tiek kameriniais, tiek simfoniniais opusais kviečia į spalvingą odisėją, ir tuo pat metu jo kūryba pasižymi savitu filosofiniu braižu, atskleidžiančiu ir nuostabią lyriką, ir veržlų minties polėkį akorduose, šuoliuose, arpedžiniuose pasažuose, specifiniame staccato ir dvigubose natose. Tik fiziškai ir psichologiškai pasinėrus į faktūros giluminius vandenis galima išgauti tą sodrumą, kuris sukuria jam vienam būdingą rimtį, neskubų ir kilnų muzikinį potėpį.

Abu kompozitoriaus koncertai fortepijonui – tai aukso kasyklos saviraiškai, tačiau ekstravertiškos prigimties atlikėjo juose laukia ne viena povandeninė uola, nes netyčia išėjus iš vidinės orbitos galima pamesti vientisą srautą. Ir priešingai – įsimylėjus šią muziką, ji veda pati.

Koncertas B-dur, kurį Petras Geniušas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliko po ilgos pertraukos, – vienas mylimiausių pianisto kūrinių nuo jaunystės, kurį svajojęs kada nors paskambinti. „Šis koncertas man itin svarbus, – sakė prieš koncertą skelbtame pokalbyje Geniušas. – Pianistui tai vienas iš centrinių kūrinių. Visi, kurie groja Antrąjį Brahmso koncertą, supranta vienas kitą – tai yra ne šiaip kūrinys, o visą asmenybę pajungiantis projektas. Pajutau naują brandą ir galimybę pasakyti kažką naujo šiame kūrinyje.“

Keturios koncerto dalys ne tik yra didelės apimties, bet ir perteikia didelę raiškos skalę nuo plataus užmojo, dramatiškos taškuotų ritmų prisotintos pirmos dalies Allegro non troppo, charakteringos, ekspresyvios antros dalies Allegro appasionato temos ir jos plėtojimo, pasakiškų dvasinių atovėrų trečios dalies Andante ir žėrinčių, žaismingų kaskadų aukštame registre finaliniame Allegretto grazioso. Geniušas, užuot pateikęs aistromis ir kontrastais verdančią drobę, panaudojo kitą, šiuolaikiniam klausytojui artimesnę prieigą, santūrią, lengvą, prancūziškai šarmingą tušė, greitose dalyse (ypač finale) sužibėdamas virtuozine technika. Toks skaidrus žvilgsnis derėjo su konservatyvia orkestro palyda. Tad išgirdome kitokį, jau XXI amžiaus Brahmsą – be didesnių išplėtotų rubato, galingų atsikvėpimų perėjimuose ir prasminėse sandūrose (tiesa, tokio sumanymo išpildymas reikalautų kur kas daugiau repeticijų ir darbo su dirigentu derinant švelnybes, ir tai begalinis procesas), tačiau racionalų, ištemptą it ažūrinis lynas per didelę jausmų bedugnę ir kartu su labai taupia lyrika (ypač trečioje dalyje), nestokojančia grakštaus minties žavesio. Andante iškilo kaip brandus ir pasigėrėtinas solisto darbas, gražiai išryškintas prasminis kūrinio centras. Jam subtiliai antrino ir orkestras.

Pianistas bisui skambino katalono Frederico Mompou „Cancion y Danza“ Nr. 1, mielą atlikėjo širdžiai improvizacinio pobūdžio kūrinėlį, keletui minučių nukėlusį į visai kitą stilistiką ir šiuolaikinio pasaulio idėjų terpę.

Pasaulyje gastroliuojanti dirigentė Gianna Fratta turi net kelis aukštojo mokslo diplomus: ji yra baigusi teisę, fortepijoną, kompoziciją, chorinį ir simfoninį dirigavimą. Talentingas žmogus gali suderinti daugelį interesų sričių, tačiau tapti dirigente ji svajojo nuo devynerių. Fratta įnešė didelį muzikos indėlį į Seulo (Pietų Korėja) muzikinį gyvenimą (ten dėstė universitete ir dirigavo operai Seulo meno centre), o šiuo metu yra Kompozicijos katedros vedėja Fodžoje, Italijoje. Ji vienodai profesionaliai diriguoja ir simfoninį romantinį bei šiuolaikinį repertuarą, ir operinę muziką, o šių metų koncertiniame sezone tarp jos darbų – nauji operų pastatymai Trieste ir Veronoje. Taip pat ji daro įrašus su septyniomis žinomomis garso įrašų kompanijomis, tarp jų „Brilliant classics“ ir „Amadeus“.

Tad išgirsti šios talentingos dirigentės vadovaujamą orkestrą buvo itin malonu, ir rezultatas nenuvylė. Pirmąją simfoniją Brahmsas rašė, pasak jo paties, dvidešimt vienus metus, o antrąją dalį Andante sostenuto kruopščiai perrašinėjo. Tai lėmė ir paties kompozitoriaus perfekcionizmas, ir dideli visuomenės lūkesčiai. Galiausiai ilga, iki 50 minučių trunkanti keturių dalių simfonija dienos šviesą išvydo 1876 m. ir buvo labai palankiai sutikta. Nemėgęs programinių aliuzijų, Brahmsas šiame kūrinyje sekė Ludwigo van Beethoveno Penktosios simfonijos modeliu ir sukūrė išties didingą, impozantišką paveikslą. Dirigentės Frattos, kuriai kūrinys regimai teikė didelį džiaugsmą ir yra puikiai įvaldytas, vedamas Valstybinis simfoninis orkestras išpildė jos nurodymus tiksliai iki paskutinių darnių akordų: girdėjome nuostabius valtornų tembrus, kitų pučiamųjų nepriekaištingą darbą, taip pat meistriškus solinių instrumentų intarpus nuosekliai plėtojamoje kūrinio dramaturgijoje (pastaroji pastaba tinka ir kalbant apie fortepijoninį koncertą). Taigi bendras įspūdis – tikrai geras.

Belieka tik pasidžiaugti puošnia, įspūdingai dekoruota LVSO sale ir pagerinta akustika, prie kurios orkestrui, po ilgo laiko vėl grįžusiam į namus, norėtųsi palinkėti pamažu prisitaikyti ir atrasti garso skalės aukso vidurį, nes tiek pastangų, kurių reikėjo anksčiau, kad būtų pasiektas už neregimos akustinės širmos esąs klausytojas, dabar jau tikrai nebereikia. Viskas gražiai skamba ir gaudžia, pusiau amfiteatrinis išdėstymas sukuria intymią atmosferą su centru scenoje, ir kas jau kas, bet tiesiog tobula vėdinimo sistema (anksčiau juk dusti pradėdavome jau į pirmos dalies pabaigą...) koncertą paverčia iš tikrųjų malonia ir prabangia švente.