Suvienijusi Lietuvos kultūrą

Kovo 4 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir kovo 14 d. Kaune, VDU Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (organizavo VDU Lietuvių išeivijos institutas) buvo pristatyta nauja Danutės Petrauskaitės knyga „Juozas Žilevičius ir jo epocha“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2023). Tai jau penktoji mokslininkės knyga, skirta mūsų išeivijos muzikinės kultūros studijoms. Anksčiau dr. Danutė Petrauskaitė yra parašiusi monografijas apie kompozitorių Jeronimą Kačinską, dainininkę Prudenciją Bičkienę, violončelininką Petrą Armoną ir daugiau nei šimtmetį aprėpiančią įspūdingos apimties (tiek temų platumu, tiek puslapių skaičiumi ir net knygos svoriu) monografiją „Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai“. Kiekviena profesorės knyga yra tarsi durys į naują mūsų atminties kambarį, grąžinantį tai, ką turėtume žinoti ir vertinti, puoselėti ir branginti.  

Nauja Danutės Petrauskaitės monografija yra reikšmingas mūsų kultūrinio gyvenimo įvykis. Knygą puošia unikali istorinė fotografija, kurioje pagrindinis knygos herojus – Juozas Žilevičius – stovi greta savo motinos ir, manoma, įtėvio. Įdomu ir tai, kad monografija dedikuota Matui Šavirai, autorės proseneliui, Žilevičiaus amžininkui ir Rusijos imperijos karinio orkestro muzikantui. Taip autorė liudija savo asmeninį santykį su aprašomuoju laikotarpiu ir visa epocha.

Knyga yra didelės apimties, gausiai iliustruota istorinėmis, daugeliu atvejų pirmą kartą skelbiamomis nuotraukomis. Monografijos pasirodymas dar plačiau atveria duris į ilgus dešimtmečius ribotą, ignoruotą ir sovietmečiu net draustą lietuvių tautos istorijos pusę, tą kultūrinės raidos dalį, kuri natūraliai susiformavo ir netrikdomai plėtojosi už Atlanto, kuri rėmėsi tarpukario nepriklausomos Lietuvos dvasia ir ją pratęsė.

Juozo Žilevičiaus (1891–1985) vardas Lietuvoje iki šiol nėra gerai žinomas ir, tiesą sakant, Lietuvos muzikos istorijoje nepakankamai įvertintas. Sovietmečiu jis ignoruotas dėl pasitraukimo į Vakarus, po 1990-ųjų likęs tyrėjų nuošalėje, nes nebuvo nei ryškus muzikos atlikėjas, nei labai modernus kompozitorius. Primiršta ir tai, kad Žilevičius yra pirmosios lietuviškos simfonijos, pirmojo noneto autorius, pirmasis muzikos teorijos profesorius (profesoriaus vardas suteiktas dar 1919 m. užsienyje, nes Lietuvoje dar nebuvo jokios aukštosios muzikos mokyklos). Jo pastangomis į Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas įvestos muzikos pamokos, jis yra Lietuvos muzikos archyvistikos pradininkas, didžiausio muzikologijos archyvo (dabar saugomo Čikagoje) steigėjas, dainų švenčių organizatorius ir dirigentas, enciklopedininkas, kurio straipsniai žymiausiose pasaulio enciklopedijose supažindino su vėliau už geležinės uždangos patekusia Lietuva ir lietuviška muzika.

Per knygos pristatymą buvo primintas ir faktas, kad prieš šimtą metų vykusios pirmosios dainų šventės Lietuvoje pagrindinis organizatorius taip pat buvo Juozas Žilevičius. Ne Juozas Naujalis, kaip esame įpratę manyti, bet būtent Žilevičius (visi pirmosios dainų šventės pasirengimo darbai išsamiai aprašomi skyriuje „Inicijuojant ir rengiant dainų dieną“, p. 349). Šį faktą reikėtų dažniau priminti ne tik muzikos profesionalams, bet ir plačiajai žiniasklaidai, kuri rašys apie artėjančią jubiliejinę, 100-mečio dainų šventę, kad klaidingų mitų nebekartotume.    

Pristatant knygą taip pat dalyvavo ir pasisakė kompozitorius, muzikologas dr. Gabrielius Simas Sapiega bei istorikas prof. Juozas Skirius. Pastarasis atkreipė dėmesį į ypač gausų autorės naudotų šaltinių bei archyvų sąrašą ir gebėjimą juose „nepaskęsti“, suvaldyti medžiagą ir ją struktūruoti. Išties, rengdama knygą Danutė Petrauskaitė aplankė ir patikrino 25 muziejus, penkias bibliotekas ir vienuolika archyvų (institucinių ir asmeninių), esančių skirtingose šalyse ir net žemynuose (Čikaga, Sankt Peterburgas, Vitebskas, Varšuva). Ir tai leido padaryti nemažai atradimų, patikslinti ir pakoreguoti nusistovėjusį mūsų muzikos istorijos naratyvą. O pačios knygos rašymui, pasak autorės, ji rengėsi beveik 30 metų – nuo pirmojo apsilankymo Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje 1991-aisiais.

Naujoji Danutės Petrauskaitės knyga neabejotinai yra vienas ryškiausių pastarųjų metų lietuvių muzikologijos darbų. Kartu su ankstesniais autorės darbais ji dar labiau priartina ir sugrąžina į mūsų gyvenimą ir tą „antrąją“ Lietuvos pusę, natūraliai susiformavusią ir iki šiol gyvybingą už Atlanto. Be jos neįmanoma iki galo suprasti ir suvokti pačios Lietuvos. Džiugu, kad dabar galime šioje knygoje matyti ir skaityti suvienytą Lietuvą. Ir tai, kad monografija parašyta valstybine kalba (pastaruoju metu mūsų mokslo institucijos tiesiog verčia autorius neberašyti lietuviškai), kad išleista tarptautiniu mastu „nepripažintoje“ (pagal Lietuvos mokslo tarybos vertinimą ir klasifikaciją) leidykloje, niekaip nesumenkina jos reikšmės, o tik patvirtina suvokimą, kad lietuvišką kultūrą mes patys pirmiausia turime formuoti savo kalba, savo pastangomis ir savo žemėje.