Įspūdingas atidarymas

„Ewig-Weibliche“ – Johanno Wolfgango von Goethe’s ir Gustavo Mahlerio Simfonijoje Nr. 8 išaukštintas himnas „amžinajam moteriškumui“ – pakiliai ir jaudinančiai vainikavo Valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) koncertų salės atidarymą. Išties ne kasdien Lietuvoje atidaroma nauja koncertų salė, o pritaikyta simfoninei muzikai atlikti – bene pirmą kartą! Ir nors tai nebuvo naujos salės statyba, o tik senos rekonstrukcija, pastaroji buvo esminė, sukuriant visai kito lygio akustiką, tad šiuo požiūriu – tai naujos erdvės gimimas.

Lygiai taip pat nedažnai skamba Mahlerio Aštuntoji simfonija Es-dur, vadinama „Tūkstančio simfonija“, nes ilgiau nei valandą trunkantį opusą atlieka maždaug tiek atlikėjų, o tai yra trys chorai, aštuoni solistai ir visas išplėstos sudėties simfoninis orkestras. Beje, ir žiūrovų naujojoje salėje telpa maždaug tiek pat (984). Taigi LVSO koncertų salės atidarymas kovo 16 d. tapo be jokių išlygų svarbiu ir neeiliniu Lietuvos muzikinės kultūros įvykiu daugeliu požiūrių.

Žinoma, rekonstruotoji salė – didelis džiaugsmas Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui bei jo meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui Gintarui Rinkevičiui, nes buvę Kongresų rūmai – šių atlikėjų scena. Bet dar labiau – didelė dovana sostinės ir visos Lietuvos klasikinės muzikos gerbėjams, kurie pagaliau, toli užsieniuose neieškodami, gali apsilankyti modernioje puikios akustikos, simfoninei muzikai pritaikytoje erdvėje. Akustiką kūrė, kaip teigiama, vieno garsiausių pasaulyje šios srities specialistų iš Vokietijos prof. dr. Wolfgango Ahnerto komanda kartu su lietuviais „Akustika Plius“, o įspūdingą interjerą suprojektavo dizaineriai Marius Mateika ir Indrė Ankudavičienė. Be abejo, Vilniuje turime jaukią istorinę Nacionalinės filharmonijos salę, tačiau stambioms simfoninėms drobėms, tokioms kaip Mahlerio Aštuntoji simfonija, ir didelei daliai XIX a. bei vėlesnio simfoninio repertuaro reikia didesnės erdvės.

Prasminga buvo pakeisti salės pavadinimą, atsisakant Kongresų rūmų vardo, mat iš tiesų, kaip prieš atidarymą išplatintame pokalbyje sako maestro Rinkevičius, šiuose rūmuose nėra vykę jokių kongresų, tačiau virte virė intensyvus koncertinis gyvenimas. O pavadinti salę joje reziduojančio orkestro vardu – puiki pasaulinė tradicija. Beje, pagal scenos ir žiūrovų išdėstymo principą LVSO koncertų salė primena Berlyno filharmonijos salę, kuri buvo atidaryta 1963 m., kai Berlyno filharmonijos orkestrui vadovavo Herbertas von Karajanas. Neįprastas išdėstymas, kai scena atsiduria žiūrovinės dalies apsupty, tuo metu daugelį šokiravo neįprastumu, tad salė ironiškai vadinta „Karajano cirku“, tačiau ji davė pradžią vėlesnei panašių salių tendencijai visame pasaulyje. Šiandien toks ar panašus išdėstymas jau nieko nestebina. Tačiau prisiminus, kad dirigento Rinkevičiaus karjerai svarbų postūmį 1985 m. suteikė pergalė būtent Herberto von Karajano fondo konkurse Berlyne, salių panašumas įgauna ir simbolinę reikšmę.

Vis dėlto atidarymas – tai ne tik šventė, bet ir išbandymas. Daugelis susirinkusiųjų smalsiai laukė pirmųjų Mahlerio Aštuntosios simfonijos garsų: koks gi bus skambesys. Ši simfonija – dviejų dalių. Pirmoji sukurta pagal viduramžių himno „Veni creator spiritus“ tekstą, tačiau iš IX a. pirmavaizdžio rimties ir kuklumo – vienbalsio grigališkojo himno – čia nelikę nė pėdsako. Mahlerio „Veni creator spiritus“ – tai viso „tūkstančio“ atlikėjų forte fortissimo, galima sakyti, net grėsmingai, atliekama odė Šventajai Dvasiai („Veni creator spiritus“ – „O Dieve, Viešpatie, nuženk“ – yra Sekminių, Šventosios dvasios nužengimo į žemę, himnas). Kauno valstybinis choras (meno vadovas Robertas Šervenikas), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) bei šiek tiek vėliau įsijungiantis berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (meno vadovas Vytautas Miškinis) su visu LVSO, energingai vedami Rinkevičiaus batutos, sakyčiau, pribloškė garso banga. Galbūt balkonuose publikai įspūdis buvo kitoks, tačiau klausantis iš parterio garso buvo net per daug. Gal kiek pernelyg energingą pradžią lėmė atlikėjus apėmęs salės atidarymo „nervas“, o gal naujoje erdvėje dar reikia apsiprasti (be to, kaip minėjau, įvairiose vietose garsinis įspūdis gali skirtis).

Kita vertus, toks yra kompozicinis, o gal ir dirigento interpretacinis sumanymas: pirmoji dalis – didinga, prisodrinta monumentalaus skambesio, ir nors nemažos trukmės, taip pat ir dėl savo kone fizinio garsinio poveikio neprailgstanti. O antroji dalis, sukurta pagal Goethe’s „Fausto“ finalinę sceną, savo beveik kamerišku skambesiu iš tiesų klausytojo ausiai po pirmosios dalies garsinės lavinos prilygsta palaimai, kuri galėtų dar skambėti ir skambėti... Beje, į didingą pradžios skambesį sugrįžtantis simfonijos finalas, kurį taip pat atliko visi trys chorai ir solistai, pasižymėjo maloniu sodrumu, nekalbant apie pačią muzikinę medžiagą – vieną nuostabiausių Mahlerio, o ir turbūt visos romantinės muzikos epizodų „Alles Vergängliche“ („Visa, ką laikas išdildo, – simbolis vien...“).

Atliekant kūrinį dalyvavo ir aštuoni solistai. Ksenijos Bachritdinovos-Kravčuk stiprus sopranas atlaikė visų trijų chorų simfonijos pirmoje dalyje garsines bangas, bet sykiu antroje dalyje ji pademonstravo ir gebėjimą jautriai interpretuoti muzikinę medžiagą, išgauti subtilias viršūnes. Galėjome pasimėgauti ir gražaus, lygaus skambesio Kamilės Bontė sopranu. Trečiasis solistų ansamblio sopranas Austėja Zinkevičiūtė vėl pradžiugino nuostabiu dainavimu. Abu mecosopranai – Lietuvos operos divos Justina Gringytė ir Ieva Prudnikovaitė – pademonstravo puikią vokalinę formą, jų atliekami solo epizodai leido mėgautis unikaliu kiekvienos solistės tembru. Jaunosios kartos tenoras Karolis Kašiuba, regis, tampa neatskiriamu didžiųjų Lietuvos koncertinių scenų dalyviu, ką jau kalbėti apie operą: jį teko girdėti per Naujuosius Nacionalinėje filharmonijoje, netrukus ir „Hofmano istorijų“ premjeroje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o dabar štai – LVSO koncertų salės atidarymo koncerte. Dainininkas puikiausiai atlaiko nemenką kūrybinį tempą: jo balsas, atliekant Mahlerio Aštuntąją, skambėjo puikiai. Baritonas Raimundas Juzuitis jau ne pirmą kartą žavi ypatingu muzikalumu: nuostabi Pater Ecstaticus arija „Meilės kaitri liepsna“ („Ewiger Wonnebrand“) antroje simfonijos dalyje atlikta demonstruojant nepriekaištingą kantileną ir gražų melodinį vedimą. Tadas Girininkas įtikinamai interpretavo boso epizodus.

Kaip minėjau straipsnio pradžioje, kūrinys labai tiko įvykiui paminėti. Mahlerio Aštuntoji simfonija, kurioje panaudoti tekstai veda link dvasingumo temų apmąstymo, yra lyg muzikos garsais pastatyta šventovė – sekuliarioje aplinkoje kuriamas savotiškas sakralumas. Šią didingą Mahlerio 1906 m. sukurtą muzikinę drobę galima laikyti visos XIX a. simfonizmo raidos kulminacija, o bendriau – tobulu romantizmo idėjos apie meno sudievinimą, meno ypatingumą įkūnijimu. Šiuolaikinis simfoninis orkestras taip pat yra vaisius tos epochos, kurioje ir speciali koncertų salė arba teatras buvo laikomi sakralia erdve, mat joje gimsta aukštasis menas. Šios idėjos gyvybingos iki šiol – naujų koncertų salių atidarymai tą tik įrodo. Sykiu tai labai europietiškos idėjos, gimusios Europos kultūros kontekste. Tad LVSO koncertų salės atidarymas – tai ir mūsų civilizacinių pasirinkimų, europietiškumo simbolis.