Muzika galingesnė už žodžius

Pianistas Gintaras Januševičius sėkmingai plėtoja savo muzikinį talentą ir turi kūrybinę gyslelę rengti rečitalius kaip muzikos teatrą: unikaliai įkūnija ir savitai perteikia skirtingų kūrėjų pajautas, pristatydamas tai savo koncertinėse programose „Sapnų gaudyklė“(2014), „Visi Frederiko Šopeno valsai“ (2015), „Advento kalendorius: 24 bisai“ (2016), „Naujasis Kolosas“ (2019), „Venecijos pirklio istorijos“ (2022). Naujausias atlikėjo rečitalis – „Mažasis princas“, kuriame Antoineʼo de Saint-Exupéry novelė atgyja dvidešimt septyniose prancūzų kompozitorių miniatiūrose. Pianistas dalijosi asmeniniu santykiu, savuoju šios knygos perskaitymu 2023-iųjų pabaigoje Lietuvoje surengtuose koncertuose; be to, padovanojo galimybę „YouTube“ platformoje kiekvienam išvysti „Mažojo princo“ vaizdo ir garso įrašą, atliktą 2023 m. spalio 1–3 dienomis Einbeke (Vokietija), Stukenbroko viloje bei koncertų salėje „TangoBrücke“.

Netrukus „Mažasis princas“ vėl skambės Lietuvoje: kovo 6 d. – Klaipėdos koncertų salėje, kovo 7 d. – Šiaulių kamerinėje salėje „Polifonija“, kovo 8 d. – Birštono kurhauze, kovo 9 d. – Paliesiaus dvare, kovo 10 d. – Užutrakio dvare. „Mažojo princo“ kontekste su Gintaru Januševičiumi kalbamės apie jo idėją kviesti klausytojus patirti šią unikalią bendrystę.

Kaip prisimenate save vaikystėje? Koks buvo berniukas vardu Gintaras, gimęs muzikų šeimoje ir jau ketverių pradėjęs skambinti fortepijonu?

Tokio amžiaus save atsimenu labai miglotai, tik tiek, kad labai mėgau muziką – klausydavausi plokštelių ir kasečių, o jų namuose turėjome begalę. Dar labai džiaugiausi, kai tėtis mane pasiimdavo į darbą Klaipėdos muzikiniame teatre ir galėdavau dūkti už scenos. Fortepijonu pradėjau groti ketverių, bet pirmi prisilietimai buvo tolimi nuo rimtų fortepijono pamokų. Pamenu, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje palįsdavau po fortepijonu ar perbėgdavau į kitą klasės pusę, kol mokytoja stengdavosi mane sudominti grojimu. Mokytoja Valentina Potejenko man skambindavo vieną kūrinėlį po kito, laukdama, kol mano akys užsidegs ir panorėsiu išbandyti pats. Esu jai labai dėkingas už kantrybę ir galimybę pirmuosius žingsnius prie fortepijono patirti „neišlipant“ iš vaikystės fantazijų.   

„Bet aš buvau nupiešęs ne skrybėlę, o smauglį, kuris virškina dramblį. Tada nupiešiau vidų, kad suaugusieji galėtų suprasti. Jiems visada reikia paaiškinti“ (čia ir toliau cituojama iš: Antoine de Saint-Exupéry, Mažasis princas; iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. „Alma littera“, 2023). Neretai girdime: „nesuprantu muzikos“, „nesuprantu, ką autorius norėjo pasakyti šiuo kūriniu“... Dažnai prašoma paaiškinti muziką. Bet ji juk kal̃ba pati. Kokios jūsų mintys apie muzikos pajautą ir jos priėmimą? Ar verta muziką bandyti apsakyti žodžiais?

Būna labai įvairiai. Kai kurie kūriniai kuria tam tikrą nuotaiką, tad reikėtų tiesiog leisti klausytoją pasiekti muzikos garsams, o ne informacijai apie tai, ką girdime. Kiti kūriniai – anaiptol! Kaip tik labai padeda, jei klausytojas iš anksto žino, kokiomis aplinkybėmis kurta, apie ką pasakojama ar kaip kūrinys „veikia“. Galiausiai viskas priklauso ir nuo paties klausytojo. Muziką netgi galime lyginti, pavyzdžiui, su maistu: paklauskite savęs, ar jums mieliau valgyti patiekalą, apie kurio atsiradimą bei gyvavimo istoriją ką nors žinote, ar norite tiesiog leisti nuspręsti gomuriui – patinka ar ne. Neabejoju, kad atsakytumėte – kartais taip, kartais kitaip. Manau, atlikėjas turi paklausti savęs, kokioje aplinkoje tam tikras kūrinys geriausiai atsiskleis, ir tą aplinką bandyti sukurti. O žodinis tekstas yra vienas iš tos aplinkos kūrimo elementų.

„Tad turėjau rinktis kitą profesiją ir išmokau vairuoti lėktuvus. Apskridau jais beveik visą pasaulį“ (p. 9). Jūs su savo koncertinėmis programomis jau, rodos, taip pat apskridote visą pasaulį, taigi pasidalinkite patirtimis, sukėlusiomis nuostabą, o galbūt leidusiomis pajusti bendrystės su publika artumą, kuriam neturi įtakos nuotolis.

Išties, koncertinis mentalitetas kiekvienoje šalyje vis kitoks. Pavyzdžiui, vieną sėkmingiausių savo programų „Sapnų gaudyklė“ kadaise skambinau Rio de Žaneire. Vienam kritikui užkliuvo tai, jog paprašiau publikos tarp kūrinių neploti, o pats tarp kūrinių neatsistodavau, nenusilenkdavau ir neišeidavau iš scenos; jis net pasijuto įžeistas, kad tokie „šventi“ rečitalio atributai, kaip plojimai tarp kūrinių, iš klausytojų buvo „pavogti“. Ten įprasti kitokio pobūdžio koncertai, ir aš puikiai suprantu, kad publikai atrodžiau lyg ateivis iš kitos planetos. Galbūt kam nors tai trukdo užmegzti bendrystę. Vis dėlto pačioje karjeros pradžioje panašių reakcijų į savąsias scenines idėjas sulaukdavau ir Lietuvoje.

Didžiausią kultūrinį šoką patyriau Kinijoje. Įdomu stebėti ten vykstantį muzikos virsmą, panašų į tą, kokį XX a. pirmoje pusėje išgyvenome Vakaruose. Atrodytų, Kinijos publika tiesiog pamišusi dėl klasikinės muzikos ir visko, kas su ja susiję. Kartą po vieno pasirodymo dvi valandas dalinau autografus. Jiems klasikinės muzikos pasaulis – vis dar nauja, atradimų kupina patirtis. Tai, žinoma, ir nuostabu, ir keista, bet, manau, kiekvienam atlikėjui kelionės Kinijoje įsimena ilgam.

Paprastai atvykdamas į naują šalį, naują vietą stengiuosi suprasti publikos lūkesčius, mentalitetą. Tačiau prioritetą teikiu koncerto idėjai – labai ja tikiu ir viliuosi, kad publika taip pat patikės. Didžiuojuosi, kad mano publika auga ne tik Lietuvoje, bet ir, pavyzdžiui, Šveicarijoje, kur mentalitetas ir kultūra yra visiškai kitokie. 

Ar jūs verčiau renkatės vienumą, individualų gyvenimą muzikoje, ar noriai leidžiatės žmogiškojo šurmulio sūkurin?

Esu paradoksų žmogus – introvertas, kuriam labiausiai patinka Niujorkas. Pianistas, kurio sceninės idėjos dažniausiai gimsta žaidžiant su vaikais. Scenoje dalinu save visiems, gatvėje vaikštau su ausinėmis ir ilsiuosi, klausydamasis istorijų. Mano pilnatvei reikalinga ir viena, ir kita.

Soliniame koncerte, viena vertus, jūsų klausosi daugybė žmonių, kita vertus, esate vienas su fortepijonu ir muzika. Jūsų kuriamos koncertų programos suponuoja prasminę auditorijos svarbą, tad išskleiskite savąją santykio su klausytojais pajautą.

Būdamas scenoje visada esu bendruomenės dalis. Mes visi susirenkame kartu įdomiai praleisti laiko, tiesiog mano vaidmuo yra kiek kitoks nei bilietą įsigijusio klausytojo. Koncertas man yra bendrystės ritualas, kuriame publikos reakcijos, šypsenos, nuostaba yra ir tam tikri atspirties taškai. Programas kuriu norėdamas sužadinti pojūčius, sukelti potyrius. Dialogas su klausytojais yra neabejotinas prioritetas. Klausytojų ryšys su mano atliekamais kūriniais tampa intensyvesnis, jeigu jie noriai įsitraukia į procesą.

Kas jums yra pradedamas mokytis kūrinys, pradedama rengti nauja koncertinė programa? Kas jums yra ruošiamas koncertas, dar jo belaukiant, jam vykstant ir jau įvykus?

Pačioje pradžioje būna koks nors kūrinys, kurį įsimyliu, arba koncerto idėja. Ji gali gimti tiek perskaičius kokią mintį knygoje, tiek pamačius tam tikrą vaizdą. Vienos idėjos gimė žiūrint filmus, kitos – kelionėse. Tada ieškau tinkamų kūrinių tai idėjai įgyvendinti, sprendžiu, kokios priemonės leistų publikai muziką patirti kuo intensyviau. Kūrinius renkuosi panašiai kaip režisieriai aktorius arba kaip treneriai – sportininkus komandai. Ieškau kūrinių, kompozitorių, istorijų, įprasminančių tam tikrą vaidmenį bendroje vizijoje. Labai džiaugiuosi, kai randu ir nauju rakursu atskleidžiu vieną ar kitą kūrinį, ypač plačiai žinomą. Pavyzdžiui, Claudeʼo Debussy „Džiaugsmo sala“ – kūrinys apie kelionę laivu į išsvajotą meilės ir malonumų salą. Programoje „Naujasis kolosas“ jis simbolizuoja kelionę į Manhataną – kaip naujos pradžios ir vilčių salą. Būna koncertų, kuriuose gimsta spontaniškos idėjos ir su publika apsikeičiame emocijomis.

„Mažasis princas mane apibėrė klausimais, bet manųjų, regis, negirdėjo. Viską pamažu sužinojau tik iš netyčia ištartų jo žodžių“ (p. 16). Muzikoje, kaip ir kalboje, reikšminga ne tik ištarti – (su)skambėti, bet ir išgirsti. Kokios jūsų patirtys, įžvalgos šiuo aspektu?

Be abejonės, muzikos klausymasis atlikėją formuoja nuo mažens. Muzika tarytum apgaubiame savo ausis ir pratiname jas prie tam tikrų idealų. Žmogus auga imituodamas, kol galiausiai įgauna vieną pagrindinių muzikos meno sąlygų – ausų jautrumą. Taip imame kurti savo pačių garsų pasaulį ir interpretuojame kūrinius.

Kadaise su muzika guldavau miegoti ir keldavausi. Į mokyklą eidavau prisisegęs kompaktinių plokštelių grotuvą – kartą dėl jo iš vieno mokytojo net gavau labai negražią pravardę, prilipusią iki pat mokyklos baigimo. Bet augančiam atlikėjui muzikos klausymasis – tiesiog būtinas.

Šiuo metu ruošdamasis koncertams kitų atlikėjų grojimo klausausi retai – nenoriu imti nevalingai kopijuoti, perimti svetimas mintis. Vis dėlto kitokia muzika, kiti kūriniai ausinėse skamba kasdien, taip padėdami toliau formuoti nuostabaus garso siekiamybę.

„Jeigu suaugusiems sakai: „Aš mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais ant palangių ir balandžiais ant stogo...“, jie niekaip negali įsivaizduoti to namo. Jiems reikia pasakyti: „Aš mačiau namą už šimtą tūkstančių frankų.“ Tada jie sušunka: „Ak, koks jis gražus!“ (p. 22). Muzikoje išties daug matematikos, giliau mąstant, viskas yra skaičiai, tačiau ar tikrai? Jeigu muzika būtų atliekama vien techniškai tiksliai, apskaičiuojant, kaip ji skambėtų?

Matematikos muzikoje išties yra daug ir ji turi teisę egzistuoti visomis savo formomis. Vis dėlto man patinka, kai matematika yra negirdima, arba, tiksliau sakant, matematika nėra pagrindinis kūrinio siekis. Kai matematika lieka ritmo, intervalų ir kitų muzikos elementų pavidalu, bet kūrinio esmė yra tam tikras pasakojimas, istorija ar emocija – viskas nuostabu. Tačiau yra nemažai kūrinių, pavadintų kaip nors įmantriai, pavyzdžiui, „Heptograma 19“, o jos idėja – septynios ketvirtinės takte su besikeičiančiais akcentais. Su tokiais kūriniais tiesiog neatrandu emocinio ryšio, o be jo ir skambinimas neteikia malonumo. Su klausomomis interpretacijomis – ta pati istorija. Tiesiog ritmiškai ir švariai atliktas tekstas, greiti pasažai sužavi labai trumpai, tačiau ausys ir širdis prašo ko nors gilesnio, įdomesnio.

„Žinai... kai tau labai liūdna, gera žiūrėti į saulėlydžius...“ (p. 32). Kas jums yra liūdesys? Saulėlydis savaime, žinoma, nėra liūdesio šaltinis, bet jis tarsi įprasmina dienos baigtį, atsisveikinimą. Kokia muzika jus labiausiai jaudina, paveikia?

Palytėti sielą gali bet koks kūrinys, kurio autorius bei interpretatorius pajaučia ir meistriškai perteikia emociją. Tada tereikia, kad klausytojo savijauta būtų tai emocijai pasiruošusi, ir įvyksta sprogimas. Kai kuriais atvejais man pačiam tai gali būti Johanno Sebastiano Bacho choralai, kai kuriais – Sergejaus Rachmaninovo simfoniniai kūriniai arba dažnai net ne klasikinio pasaulio atributai. Pamenu, studijų laikais niekas geriau neišvalydavo galvos už „Metallicos“ albumą „S&M“. Naujausias toks pojūtis – neseniai vėl atrasta 2022-ųjų švedų eurovizinė daina „Hold Me Closer“, kurioje tiesiog tobulai užgniaužtas ir išlaisvinamas visas platus emocijų spektras.

O kas jums įprasmina paguodą? Kokia ji muzikoje?

Niekad nepamiršiu dienos, kai mirė mano mylimas profesorius Lazaris Bermanas. Tą dieną Hanoveryje skambinau pirmą savo rečitalį. Po koncerto patikrinau telefoną ir radau žinutę, kad Profesoriaus nebėra. Koncerte buvę kurso draugai iškart pamatė visiškai pasikeitusią mano savijautą. Susirinkome pas vieną draugą ir tiesiog kalbėjomės. Staiga jis, pasirausęs savo kompaktinių plokštelių kolekcijoje, įjungė Ferenco Liszto aranžuotą Richardo Wagnerio „Izoldos mirtį“, interpretuojamą Vladimiro Horowitzo. Tą transkripciją girdėjau pirmą kartą. Tai buvo vaistas, kurio veikimo nesupratau, bet kuris iš sielos traukė visą ten susikaupusį skausmą ir gydė. Tokio stipraus gydomojo potyrio gyvenime nebuvau patyręs su jokiu kitu kūriniu, o „Izoldos mirtį“ skambinu juodžiausiais gyvenimo etapais.

„Aš žinau vieną planetą, kur gyvena ponas raudonu veidu. Jis niekad neuostė gėlės. Jis niekad nepažvelgė į žvaigždę. Jis niekad nieko nemylėjo. Jis niekad nieko neveikė, tik skaičiavo. Jis, kaip ir tu, visą dieną kartoja: „Aš rimtas žmogus! Aš rimtas žmogus! – ir vaikšto pasipūtęs it kalakutas. Bet jis ne žmogus, jis grybas!“ (p. 35). Vėlgi tenka pripažinti, kad klasikinė, ypač šiuolaikinė akademinė muzika labai sudėtinga, todėl verčiau pasirenkama populiarioji. Ką jūs pasakytumėte žmogui, kuris galbūt nė karto nebuvo akademinės muzikos koncerte, kuris sąmoningai vengia klasikos, ypač stambių formų kūrinių, nes tai – pernelyg „rimta“?

Gyvename pasaulyje, kuriame yra begalė skonių ir pasiūlos kiekvienam iš jų. Taigi, klasikinė muzika, kaip ir jokia kita, neprivalo įtikti visiems. Vis dėlto yra nemažai žmonių, kurie, manau, klasikinę muziką pamiltų, jei perliptų per savo pirminius įsitikinimus. Ir net rimčiausi kūriniai atsivertų tiems, kas tiesiog panorėtų į juos tinkamai įsigilinti. Jei akis į akį sutikčiau žmogų, kuris klasikinės muzikos „bijo“, galbūt net atsiprašyčiau, kad mūsų pasaulis jam sukūrė tokį neigiamą įspūdį. Taip, yra klasikinės muzikos, reikalaujančios įsigilinti į joje plėtojamą filosofiją. Tačiau kiek klasikoje yra humoro, polėkio, karikatūros! Deja, perfrazuojant „Mažąjį princą“, nemažai klasikinės muzikos interpretatorių bei klausytojų patys nevengia būti garbėtroškomis, karaliais ar tiesiog tais „grybais“, kuriems didžiausias malonumas – jų pačių asmenybės išaukštinimas. O juk Haydno simfonijoms, Mozarto divertismentams, Liszto etiudams, Strausso valsams, begalei kitų kūrinių nereikia nei susireikšminimo, nei filosofijos, nei prabangaus kostiumo, nei nerašytų klausymosi etiketo taisyklių, kuriomis publika kartais tiesiog atbaidoma. Manau, dažnas klausytojas, kuris su klasikine muzika susipažino jai tinkamoje aplinkoje, sugrįžta prie jos vėl ir vėl.

„Kai buvau mažas berniukas, gyvenau sename name, ir žmonės pasakojo, kad jame paslėptas lobis...“ (p. 106). Kokie dabar yra jūsų namai?

Mūsų namuose muzika skamba nuolat. Kolekcijoje turime per 600 plokštelių, ir nors vaikai turi savo favoritus, stengiamės sudaryti bent šiokią tokią rotaciją, vis pabandyti pasiklausyti ko nors naujo. Vis dėlto sūnui šiuo metu labiausiai patinka amerikietiška muzika – Leroy Andersonas, Johnas Williamsas, George’as Gershwinas. Dukrelė klausosi visko ir nuostabiai šoka.

„Bet ką reiškia „efemeriškas“? <...> Tai reiškia „tas, kuriam skirta greitai išnykti“. <...> Mano gėlė efemeriška <...>!“ (p. 76). Muzika, visai kaip gėlės žydėjimas, taip pat efemeriška. Jūsų žodžiais, kokia yra muzikos reikšmė šiuolaikiniam žmogui?

Manau, pagrindinė reikšmė yra paliesti žmogų ir leisti jam rasti tą užuovėją, kuri jam tuo metu reikalingiausia. Vienam gal reikia fono apmąstymams, susikaupimui, atsakymui į gyvenimo klausimus, kitam reikia pramogos, išsidūkimo, juoko. Muzika – galingesnė už žodžius, jos kalboje susipina begalė informacijos ir emocijų. Ne be reikalo šiandien pasaulyje vis labiau atsižvelgiama ir į terapinę muzikos paskirtį. Taigi, kokia muzika tą akimirką skamba, dažnai labiau nusprendžia ne kompozitoriaus ar atlikėjo mintys, o girdinčiojo ausys, netgi tiksliau – jo širdis.

Dėkoju už pokalbį.