Muzikiniai punktyrai: Viena–Vilnius

Vieną snieguotą Vilniaus pavakarę susitikome pokalbio su pianiste Han-Gyeol Lie. Pernai Nacionaliniame dramos teatre vyko Baltijos trienalės prologas, kuriame skambėjo jos rečitalis, tarsi karoliukai suvertas iš įvairių stilių kūrinių (nuo Bacho iki Cage’o), susijusių vidiniais ryšiais, nebūtinai plika akimi pastebimais. Megzti tuos ypatingus ryšius – tarp kūrinių, tarp menų, tarp aptariamų temų, tarp kūrybinio proceso detalių – bene esmingiausia Han-Gyeol Lie savybė. Šia savybe nekart galėjo mėgautis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, klausydamiesi Han-Gyeol paskaitų. Jų tema buvo parengta ir laida LRT Klasikos programoje. Pianistė yra skambinusi ir Tarptautiniame Thomo Manno festivalyje. Jau kone dešimt metų ji tarytum siuvinėja savo patirties projekcijos punktyrą mūsų kultūrinių procesų audinyje. Mūsų pokalbyje reikšmingai dalyvavo ir germanistė, vertėja Kristina Sprindžiūnaitė.

Bandyčiau jus įvardyti iš įvairių perspektyvų – esate pianistė, koncertuojanti, dėstanti, tačiau dalyvaujate ir kitose veiklose, susijusiose su muzikos estetika, filosofija. Atrodo, viskas jūsų gyvenime natūraliai atsiranda ir įsibūna. Gal galime pažvelgti į viską nuo pradžių, nes juk daug kas glūdi šaknyse, šeimoje. Kokia buvo jūsų vaikystė?

Jeigu pradėtume nuo šeimos, reikėtų pabrėžti, kad nesu iš muzikų šeimos ir kad mane nuo pat vaikystės pasąmonėje veikė teorija, ypač politinė teorija. Vadinasi, aš kaip pianistė (o pianistai pradeda lavintis labai anksti) mūsų svetainėje grojau Schubertą ir Chopiną, o kažkur fone visada girdėjau politines diskusijas.

Turiu vyresnius brolį ir seserį. Brolis pradėjo griežti smuiku, sesuo – violončele. Aš buvau jauniausia ir gal niekas nesitikėjo, kad irgi pradėsiu groti. Bet, ko gero, natūraliai susiformavo pasąmoninis noras ir man kažką muzikos srityje nuveikti, o tada tarsi savaime susiklostė fortepijoninio trio konsteliacija – yra smuikas, violončelė, tad tereikia fortepijono!

Ar jūs trise grodavote tuos stambiuosius veikalus, tarkime, Schuberto, Beethoveno, Mozarto fortepijoninius trio?

Mūsų šeimos trio ansamblis ilgai neišsilaikė, nes brolis galop pasuko į kiną, kino teoriją. Beje, šeimoje visi esame sinefilai, ir muzika, ypač stambieji kūriniai, atėjo per kiną. Tarkim, Schuberto Trio – per Kubricko filmą „Baris Lindonas“, o Mahleris – per Visconti „Mirtis Venecijoje“ etc. Norėčiau pridurti, kad ir dabar mano koncertų programų sudarymui labai didelę įtaka turi kino pavyzdžiai, kad ir minėtas Kubricko „Baris Lindonas“, – man įdomu, kaip yra sudėliota muzika, kaip sumontuoti muzikos epizodai ir kaip jie veikia konkretų filmo pasakojimą. Tai labai paveiku ir norisi sekti, naudotis tuo pavyzdžiu.

Kokią vietą jūsų pasaulėjautoje turi korėjietiškos šaknys? Gimėte ir augote Vokietijoje, tačiau jus pažinodamas negali šio korėjietiško punktyro nepastebėti, nors kartais konkrečiai jis beveik neapčiuopiamas.

Priklausau antrajai išeivių kartai, nes mano tėvai atvyko į Vokietiją labai jauni ir savęs su Korėja kaip su gimtuoju kraštu, kaip su tėvyne praktiškai nebesiejo. Visavertis gyvenimas jau vyko Vokietijoje. Man pačiai Korėja yra pirmiausia kaip tam tikri vaizdiniai, kaip tėvų perduotas ilgesys. Viena vertus, tai yra kraštovaizdžio vaizdiniai ar tėvų gaminamas valgis, taigi, kaip tam tikra projekcija. Kita vertus, aš korėjietiškai tobulai nekalbu. Bet yra ta vidinė pajauta, kad turiu dar vieną kalbą, kurią jaučiu. Iš to ir susideda ta mano projekcija. Juk aš nei augau Korėjoje, nei ją dažnai mačiau, nei intensyviai patyriau. Tiesiog turiu savyje tai, ką perdavė tėvai.

Prisimenu ir kitas jūsų užuominas, kurios ateina iš literatūros srities ir liudija kitą jūsų stiprią tapatybę. Štai kažkada užsiminėte, kad iš Arthuro Schnitzlerio romanų susikūrėte išankstinį Vienos vaizdą, arba minėjot, kad jaunystėje mėgstamiausia knyga buvo Yoris-Karlo Huysmanso „Gegen den Strich“ (originalo kalba „À rebours“). O ir dabar jūsų namuose ne tik daug natų, bet dar daugiau knygų. Kaip suprantu, literatūra formavo jūsų kultūrinę tapatybę, prisidėjo prie brandos. Kaip seniai tai trunka?

Ankstyvoje vaikystėje ir būdama paauglė, nuo kokių 11 iki 17 metų, labai daug skaičiau. Ir tas mano skaitymas buvo labai susijęs su tuo, ką tuo metu skambinau fortepijonu. Man rūpėjo pažinti tą estetinę aplinką, kuri supo konkretų kompozitorių. Jei tai buvo Chopinas, tai skaičiau George Sand, sykiu man rūpėjo Delacroix tapyba. Vėliau savaime tai peraugo į teorinį domėjimąsi. Ir iš esmės atspirties taškas arba intereso ištakos buvo tai, ką tuo metu grojau, tai yra mano fortepijoninė patirtis.

Studijavote pas labai įdomius pedagogus – Karlą-Heinzą Kämmerlingą, Anatolį Ugorskį, Pierre’ą-Laurent’ą Aimard’ą, Paulį Badurą-Skodą. Su Badura-Skoda jus siejo ypatingas ryšys, bendravote iki pat jo mirties 2019-aisiais. Gal prisiminkime, apžvelkime tų patirčių kaitą.

Iš tiesų tai didžiulė privilegija, kad savo raidoje gali pažinti tiek įvairių požiūrių, fortepijono repertuaro traktuočių. Mano pirmieji mokytojai, ypač atsiminus tą konkretų laiką, viena vertus, savaip trikdo, sukuria abejonių lauką, netikrumo jausmą, antra vertus, tik po to supranti, koks tai buvo didelis turtas. Greta Kämmerlingo mano mokytojas buvo Klausas Hellwigas. Jų abiejų pianistinės šaknys atėjo iš Wilhelmo Kempffo ir Walterio Giesekingo tradicijų. Tai buvo jų atspirties taškas – tikroji vokiškoji pianistinė mokykla. Paskui buvo Ugorskis – rusiška mokykla ir jo dievukas Aleksandras Skriabinas, bet sykiu ir Olivier Messiaenas. Tai buvo tiesiog įtraukiantis poveikis. Prieš tai dar buvo Aimard’as, tapęs mano šiuolaikinės muzikos mokytoju. Tarkime, Ugorskis į Messiaeną ėjo per misticizmą, o Aimard’ui Messiaeno kūryba buvo tiesioginė visos prancūzų muzikos tąsa. Jis tarsi suvienijo požiūrius į Messiaeną ir dėl to buvo labai įdomu.

Galop priartėjau prie tikrosios Vienos mokyklos. Kodėl Badura-Skoda man tapo mokytojo idealu? Jo didieji pianistiniai idealai buvo Alfredas Cortot ir Edwinas Fischeris. Jis tarsi suvienijo skirtingas mokyklas ir nukreipė dėmesį tiesiai į Vienos mokyklą.

Labai gražu, kad jūsų ryšys su Badura-Skoda skleidėsi ne tik kaip tarp mokytojo ir mokinės, – jūs ir koncertuose drauge grojote vienietišką repertuarą keturiomis rankomis. Kiek tai buvo reguliaru, o gal spontaniška?  

Iš tiesų tas grojimas susiklostė spontaniškai, ir tai buvo ypatinga dovana. Tokie pianistai kaip Badura-Skoda palieka didelį palikimą, užfiksuotą įrašuose, kitose laikmenose. Ir tu gali dar daugybę metų po jo mirties to palikimo klausytis, nagrinėti, į jį gilintis. Ir tai yra labai daug. Bet dar daugiau, kai jis groja šalia, kai tu groji kartu ir tiesiogiai patiri to skambinimo poveikį. Arba pamokose – kai jis tik tau parodo veną kitą garsą ar pasažą. Tai su niekuo nesulyginama patirtis.

Esate koncertuojanti pianistė, bet, man regis, koncertuoti nebūtinai yra jūsų pagrindinis tikslas. Visas prekoncertinis procesas, programos pasirinkimas – būtent toji fazė jus lygia dalimi įtraukia, tiesa? Iš kur to išmokote?

Manau, kad pats kūrinių pasirinkimas jau yra interpretacijos pradžia, reikšmingas muziko darbas. Turėti tą laisvę, pagal kurią gali rinktis kūrinius, arba tos laisvės pojūčiu vadovaudamasis dėlioti jų tarpusavio santykį, kad vienas kūrinys padėtų perprasti kitą ar leistų interpretuoti kitą, – tai pianistui labai svarbus koncerto kaip visumos sudarymo principas. Perėjimas iš vieno kūrinio į kitą kartais gali būti labai natūralus, bet jei susidaro kažkoks lūžis tarp kūrinių, aiški skirtis – tai irgi yra interpretacijos dalis.

Į jūsų skaitytų paskaitų teorinį lygmenį natūraliai įsilieja „gyva“ jūsų grojimo patirtis, kokių nors praėjusių koncertų įrašai. Jose nesunkiai gali atpažinti Vienos muzikinio klimato ar tradicijų atgarsius, įvairias netikėtas jūsų pastebėtas detales. Skaitydama paskaitą nemažai rėmėtės visai neseniai Vienoje parengtų rečitalių medžiaga. Gal trumpai pristatytumėte pastarąją seriją šešių rečitalių, kurių kiekvieno centrinis dėmuo – konkreti Schuberto sonata?

Kadangi tą ciklą jau užbaigiau, galėčiau jį retrospektyviai apžvelgti. Pirmas postūmis buvo šis: daugybė pianistų dažniausiai groja Beethoveno sonatas – visas ar grupėmis. Šiame kontekste Schuberto sonatos yra mažiau apdovanotos dėmesiu, nes dažniau grojami jo mažesnių formų kūriniai – ekspromtai, muzikiniai momentai. Taip yra, matyt, dėl to, kad nelabai aiški Schuberto sonatų vidinė ciklinė struktūra, be to, ne visos sonatos užbaigtos, tad sunku jų visumą pateikti vientisai. Man rūpėjo ne pateikti Schuberto sonatas kaip chronologinę visumą, bet atrasti kitą prieigos tašką. Tada mane intuityviai aplankė mintis: kadangi Schubertas muzikos pasaulį, visatą girdėjo tercijomis, tai ir aš pradėjau nuo jo Sonatos G-dur ir keliavau tercijomis žemyn, kol pasiekiau Sonatą C-dur. Tai buvo intuityvus požiūris ne per chronologinę, bet per muzikinę prizmę. O antroji idėja – pateikti Schuberto sonatas šiuolaikiškai šiuolaikiniam klausytojui. Vėlgi tercijų ryšys buvo tarsi vedanti gija. Skyrium nuo Beethoveno, kuriam labiausiai rūpėjo formos raida, temų plėtotė, moduliacinis procesas, Schuberto „arkliukas“ buvo ilgos temos kartojimas, besiskleidžiantis vis kitaip. Rečitaliams ieškojau kūrinių, susišaukiančių kažkokiu būdu per terciją. Man labai rūpėjo tas panašumo principas, kuris leidžia ir įžvelgti giminystę tarp visiškai skirtingo stiliaus kūrinių, ir kitaip pamatyti skirtumus.

Jūsų paskaitos ar pasakojimai apie koncertus, muzikinius reiškinius savaip atausti filosofiniu siūleliu, todėl norėtųsi paklausti apie AKUT (Estetikos ir taikomosios kultūros teorijos sąjunga) veiklą, kuri natūraliai įsiliejo į jūsų gyvenimą ir turbūt kažką vis lemia jūsų muzikinėje veikloje.

Tas projektas atsirado 2015 m., kai kartu su bičiule filosofe Gabriele Geml rengėme paskaitas apie Adorno muzikinių darbų palikimą Vienos universiteto Filosofijos institute. Tiems darbams nagrinėti neužtenka vieno žmogaus, nes reikia specialaus ir filosofinio, ir muzikinio žvilgsnio. Nuo tada ir pradėjome dirbti kaip duetas. Tai nėra dialogas tarp skirtingų disciplinų, bet, žiūrint muzikine prasme, duetas, kai abi iš skirtingų perspektyvų pateikiame tai, ką suvokiame ta pačia linkme.  

Ar AKUT priklauso įvairios veiklos – ne tik konferencijos, straipsnių rinkiniai ar kita?

Pastaraisiais metais mūsų veikla buvo orientuota į įvairius simpoziumus, kurių surengėme ne vieną ir kuriuos vadiname koncertiniais simpoziumais. Turbūt didysis pasiekimas buvo tas, kad sugebėjome akademinį pasaulį susieti su laisvai kuriančiais menininkais. Tai atsispindėjo ir mūsų publikoje, nes iš tikrųjų didžioji pastarojo laiko problema yra segmentuota, kategorijomis išsiskaidžiusi publika. Vis dėlto pas mus susirinkdavo žmonės, kurie šiaip jokiais būdais vienoje aplinkoje, vienoje erdvėje neatsidurtų. Dėl šių organizuotų projektų (programų) jie susibūrė ir klausėsi to paties.

Iš principo AKUT veikla labiausiai susijusi su Viena, nes visos organizacijos, įstaigos, su kuriomis mes bendradarbiaujame, yra Vienoje. Bet turėjome renginių ir Berlyne. Kalbant apie tematiką, kurią stengiamės aprėpti, labai simboliškas tas mūsų logotipas – varnas iš Schuberto „Žiemos kelionės“ (turima galvoje šio ciklo daina „Die Krähe“ – V. M.). Tas vaizdinys mums abiem labai patiko, nes tai, viena vertus, yra tarsi atsigręžimas atgal, o kita vertus, tiesioginė AKUT žodžio reikšmė – opu, ir praeitį mes sugebame matyti, vertinti šiandieniniu, šiuolaikiniu žvilgsniu.

Viena tarytum tapo jūsų miestu, kurio koloritas jums labai artimas – XIX–XX a. sandūros menas, architektūra, literatūra, saloninė kultūra, seni (bet ir nauji) fortepijonai, ypatingos patirties žmonės.

Sunku būtų tai nuginčyti, nes Vienoje gyvenu 15 metų. Nors tame mieste, kuriame gyveni, randi daug ką kritikuoti, daug kas ir erzina, vis dėlto, pradedant nuo amžių sandūros tematikos, kuri mane pasiekė per literatūrą, paskui per mano mokytoją Badurą-Skodą, atrastą meilę Schubertui, ryšys su Viena labai stiprus. Netgi per fortepijonų meistrus, kurie pirmiausia siejami su Viena. Ir čia kalbu ne tik apie Bösendorferio fortepijonus, bet ir apie Ehrbaro ar kitus. Tai tokia kultūra, kuri iš tiesų egzistuoja tik Vienoje.  

Norėčiau dar kai ką pridurti. Kalbėjome apie mano šeimą, mokytojus, apie tai, kas turėjo man įtakos. Tačiau dabar galvoju apie tuos daugiau nei dešimt metų, kai esame pažįstamos. Mane iš tiesų labai stipriai veikia aplinka ir draugai. Tai, kad buvau kviečiama ne tik į Thomo Manno festivalį kaip pianistė, bet ir reguliariai kaip praktikė paskaitose pasidalinti savo įžvalgomis teoriniais klausimais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, – irgi labai didelis postūmis, inspiracija, be kurios aš tikrai nebūčiau nei tiek gilinusis, nei tiek siekusi, nei tiek pasiekusi.

Jūsų pažintis su lietuvių muzika, jei neklystu, prasidėjo gana netradiciniu rakursu – nuo Vlado Jakubėno ciklo „Du vaizdeliai“? Paskui buvo Čiurlionio kūriniai.

Taip, tai tiesa. Ypač apsilankymas Čiurlionio muziejuje Kaune man atvėrė akis. Mes čia daug šnekame apie Vienos tradiciją, bet kai pamatai, kas kitur yra pasiekta, kokia nepažįstama, neatskleista lietuvių to meto modernioji kultūra, suklūsti.

Jūsų gyvenimas ir veikla driekiasi keliuose miestuose – Vienoje, Grace, Berlyne, kur gyvena jūsų tėvai. Yra dar šeimos kampelis Slovėnijoje. Kur labiausiai pavyksta susikaupti, susikoncentruoti muzikai, menui, sukaupti idėjų ateičiai?

Mano atsakymas skambėtų banaliai, nes kiekvienoje tų minėtų vietų randu momentų, kai man gera, kai galiu dirbti, atrandu kažką naujo. Bet turiu būtinai paminėti dar vieną karoliuką šioje grandinėje – tai Vilnius. Per pastaruosius dešimt metų jis irgi tapo mano gyvenimo dalimi. Kai suprantu, kad Vilniuje esu laukiama, kad turiu čia kolegų ir gerų draugų, kad lyg ir nieko nesitikėdama čia patiriu atradimų, įkvėpimų, galiu sakyti, kad Vilnius mano gyvenime yra labai svarbus.

Ačiū už tą nuolatinį, ramų, precizišką, atradimų kupiną, profesionalų žvilgsnį, kuriuo kaskart dalinatės su mūsų Muzikos akademijos studentais.