Raudų apoteozė

Stovėjau Nacionalinio operos ir baleto teatro papėdėje. Buvo neįmanoma sulaikyti ašarų: iš buvusių Sporto rūmų į Antakalnio kapines nešė tą žvarbią, kraujuotą naktį žuvusiųjų karstus. „Gerai įsižiūrėk ir niekada nepamiršk“, – pasakyčiau ir šiandien jaunėliui. Kokia tai dievų paslaptis, kad tąkart likome gyvi? Dabar Sausio 13-ąją į teatrą rinkosi kitokie žmonės nei į eilinę teatro šventę. Ėjo susikaupę, nuo atminimo laužų, neišsidabinę, ne vienas jų – pirmą kartą į tokius rūmus: fotografavo šviestuvus, analizavo sienų dizainą... Ir tu, padykęs vaike, čia! Paklausyk amžinõs kaip pasaulis motinos raudos...

Nerijus Masevičius perskaitė Sausio 13-ąją kritusiųjų pavardes. Stovinčiųjų salėje akyse – ašaros... Šį kartą skambėjo ne trafaretinės žinomų talentingųjų kompozicijos, bet lenkų kompozitoriaus Henryko Mikołajaus Góreckio Trečioji – „Raudų simfonija“ balsui ir simfoniniam orkestrui. Grojo Nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras, dirigavo Ričardas Šumila, solistė – Viktorija Miškūnaitė.

Sunki buvo Góreckio vaikystė. Per antrąjį gimtadienį mirė mama. Tėvas vedė kitą, o ji berniukui uždraudė skambinti mamos mėgtu pianinu. Vis dėlto įsiprašė į Rybnikų muzikos mokyklą. Priartėjo Antrasis pasaulinis karas. Viename iš pokalbių Góreckis pasakojo: „Baigęs vidurinę uždarbiavau bendrųjų dalykų mokytoju. Kompozicija užsidegiau Karolio Szymanowskio mokinio, kompozitoriaus ir vargonininko, Bolesławo Szabelskio klasėje Katovicų konservatorijoje.“ Su diplomu ištrūko į Paryžių. Pierre’as Boulezas ir Karlheinzas Stockhausenas buvo jo vedliai į modernią muziką.

Jo muzika patyrė serializmo, dodekafonijos įtaką. Kūriniai, su kuriais Góreckis tapo ryškiai matomas, atspindėjo naujosios muzikų kartos paieškų kelią, tendencijas. Klausytojus viliojo vitališkumu, ekspresija, įdomia koloristika, neįprastomis ansamblių sudėtimis. Jis tapo vienu ryškiausių lenkų modernių kompozitorių, greta Krzysztofo Pendereckio, Kazimierzo Serockio atstovavo sonoristikos krypčiai. Tai svarbu žinoti atlikėjams.

Ryškėjo Góreckio potraukis prie balsu kuriamos dramos. Sukurta  „Monodrama“ balsui, perkusijai ir kontrabosams, „Spiewy instrumentalne“ chorui ir orkestrui, kuriuos teko girdėti 1965 m. „Varšuvos rudens“ festivalyje. Ir vėlesniuose darbuose justi kompozitoriaus pastangos žmogaus balsu atskleisti dramą (pvz., „Dainos apie džiaugsmus ir ritmus“, kurias 1996 m. dainavo dukra Anna Górecka). Iki 1992 m. Góreckis buvo žinomas kaip vienas iš kelių kompozitorių, atsakingų už pokario lenkų muzikos renesansą. „Mano vyras – padykęs avangardistas“, – jau po kompozitoriaus mirties sakė žmona Jadwiga Górecka. Tačiau Trečioji simfonija sudrebino lenkų muzikos pasaulį.

„Simfoniją parašiau nuo 1976 m. spalio 30 d. iki gruodžio 30 d. Baden Badeno radijo stoties „Südwestfunk“ užsakymu. Premjera įvyko 1977 m. kaip 14-ojo tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio dalis. Dainavo Stefania Woytowicz, grojo SWF simfoninis orkestras, vadovaujamas Ernesto Bouro“, – radijo laidoje pasakojo Góreckis.

Profesinėje scenoje buvo daug ginčijamasi, kūrinys vadintas revoliuciniu, tačiau simfonija „užmiršta“ mažne iki 1992 metų. Užtat Didžiojoje Britanijoje ir JAV „London Sinfonietta“ įrašas (dirigentas Davidas Zinmanas, sopranas Dawn Upshaw) lėmė, kad simfonijos populiarumas neįtikėtinai išaugo. Kūrinys atsirado klasikos topų viršūnėje, jo parduota daugiau nei milijonas kopijų, o tai gerokai viršija numatytą tipiško XX a. kompozitoriaus simfoninio įrašo pardavimą per visą gyvenimą.

Lietuvoje „Raudų simfonija“ skambėjo 2011 m. festivalyje „Gaida“ (Nacionalinis simfoninis orkestras, sopranas Bożena Harasimowicz, dirigentas Robertas Šervenikas), praėjus metams po autoriaus mirties. Gaila, kad tai nepaakino koncertų organizatorių Lietuvos melomanams scenoje dažniau pristatyti ryškiausią šio kompozitoriaus kūrybą.

„Raudų simfonijos“ muzika suskambo Peterio Weiro filme „Bebaimiai“ (1993) ir Juliano Schnabelio filmo „Basquiat“ (1996) garso takelyje, „Netflix“ seriale, Terrence’o Malicko filme „Paslėptas gyvenimas“ (2019). Meno galerija Santa Fė (Naujojoje Meksikoje) atidarė parodą, skirtą šio kūrinio įkvėptam vizualiajam menui (1995). Pasikartojantys motyvai tapo Johnso Hopkinso psichodelinių ir sąmonės tyrimų centro muzikos grojaraščio populiariausia daina. Kanadiečių choreografė Crystal Pite sukūrė pirmąją simfonijos dalį kaip baletą „Flight Pattern“ (2017), vėliau pateikė trijų dalių baletą „Light of Passage (2022).

Garbė Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, kuris ryžosi nuostabius, bet dažnai Sausio 13-ajai atliekamus Requiem pakeisti kontroversiškiausiu Góreckio kūriniu. Simfonija dedikuota žmonai Jadwigai Góreckai. „Niekada nesiekiau paaiškinti simfonijos kaip atsako į politinį ar istorinį įvykį. Kūrinys yra motinos ir vaiko ryšių atgimimas. Daugelis mano šeimos narių mirė koncentracijos stovyklose: senelis žuvo Dachau, teta Aušvice. Tačiau Bachas taip pat buvo vokietis – ir Schubertas, ir Straussas. Kiekvienas turi savo vietą šioje mažoje žemėje. Taigi, Trečioji simfonija nėra apie karą, tai ne Dies Irae“, – sakė Góreckis.

Nuo ieškojimų dvylikatonių erdvėse kompozitorius grįžo prie tonalumo. Stilistinį proveržį ženklino griežtas paprastumas, raišką emancipavęs emocingumas. Pasirinkta ypatinga žodinė raiška. Lenkų kalba dainuojamas tekstas kraštutines emocijas perteikia nuo XV a. Lenkijoje žinoma malda. Tai Marijos, Jėzaus motinos, liūdesys prie kryžiaus. Mergelė Marija kalba su ant kryžiaus mirštančiu sūnumi. Kitas žodinis pranešimas – Zakopanėje ant buvusio gestapo kalėjimo sienos perskaitytas aštuoniolikmetės kalinės įrašas. „Man tai yra nuostabiai poetinis tekstas. Nežinau, ar profesionalus poetas iš tokių paprastų žodžių sukurtų tokį galingą darinį. Tai ne liūdesys, neviltis. Tai didžiulis motinos, praradusios sūnų, sielvartas“, – sakė kompozitorius.

Simfonijoje atsirado ir folkloristo Adolfo Dygaczo pasiūlyta Silezijos liaudies daina, kurioje atsispindi Silezijos sukilime nužudyto sūnaus būsena. Būtent – būsena, kuri, pasak autoriaus, „kurta naudojant harmoninį minimalizmą ir supaprastintas muzikines tekstūras“. Simfonija sukonstruota iš paprastų harmonijų. Styginių liūdesys ir vienišas sopranas... Lento, sostenuto, tranquillo ma cantabile (lėtai, santūriai, ramiai, bet dainingai) – esminės trijų simfonijos dalių nuorodos.

Simfonija LNOBT scenoje pateikta apgalvotai: minimalus apšvietimas, išryškinta tik solistės Viktorijos Miškūnaitės povyza. Kiekvienoje dalyje ji pasirodo vis kitoje scenos vietoje. Atlikėjams kūrinys ypač sunkus: reikia įprasminti ne tik lingvistinį tekstą, bet ir interpretacijos paieškų kupiną lėto vyksmo emocingą turinį. Muzikologas Adrianas Thomasas yra prasitaręs, kad „simfonijoje nėra stilistinių nuorodų, nors, jei būtų ieškoma pirmtakų, jų galėtų būti rasta Bacho, Schuberto, netgi Debussy muzikoje“.

„Raudų simfonija“ skambėjo nuoširdžiai. Taip grojo ir kūrinį prastai intonuodami kontrabosai, ir ryškesnę solo partiją turėjęs fortepijonas, dėmesingos styginių grupės. Vis dėlto dirigentui vertėjo atkreipti dėmesį, kad simfonijos partitūroje pažymėta daugiau ženklų nei piano ar mezzo forte. Pirmoje dalyje norėjosi išgirsti ir ryškų forte, kompozitoriaus sumanytų emocinių kulminacijų, ir orkestro spalvą keičiantį subito koloritą, kuriam įtakos daro staiga nušvintanti mažorinė dermė. Man patiko Krzysztofo Drobos nusakytas simfonijos įvaizdis: „Tai „naujoji sonoristika“: svarbi joje tampa kiekviena detalė, kiekvienas garso spalvos pokytis, kūriniui suteikta paslapties formulė, kuria grindžiama nenusakoma skambėjimo trukmė.“ Ši simfonija – orkestro spalvų virpėjimas, virš kurio skamba aistringa, skausminga motinos rauda.

Pasikartojančios cantabile nuorodos primena, kad žmogaus balsas ir jo niuansai simfonijoje svarbiausi. Gerai vertintinos Miškūnaitės pastangos jautriai perteikti tekstą ir emocijas. Tačiau (gal dirigento sumanymu?) jos buvo gerokai prislopintos. Per menkai jautėsi ryšys tarp šauktukų ir liepiamosios nuosakos, laiko ir jausmų priešpriešos, motinystės džiaugsmo ir ilgesio raiškos. Aistringa kančia, sopulys galėjo dar ryškiau skleistis gražiu, daugiareikšmiu Viktorijos vokalu. Apsiribota liūdnu verksmingumu. Net ir balsui pleventi virš spalvingo orkestro fono nepavyko, nes trečioje dalyje orkestras klausytojo dėmesį sutelkė ne į kuriamą spalvinę visumą ir kažkodėl į scenos gilumoje pastatytą solistę, bet į pirmųjų smuikų minimalistinę faktūrą. 

Manyčiau, subrendusiam teatro orkestrui pateikiant malonias staigmenas, dirigentui kruopščiau pergalvojus interpretaciją, verta simfoniją pakartoti ir didesnei melomanų auditorijai.