Begalybės ir amžinumo pojūtis

Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“, kurį jis parašė 1940 m. karo belaisvių stovykloje Gerlice, Silezijoje, tapo vienu dažniausiai griežiamų kūrinių pasaulyje. Viena tokios sėkmės priežasčių galima laikyti nepaprastą kompozitoriaus išradingumą ir kalbos naujumą, šiandien skambantį kaip niekad aktualiai ir stebinantį nė kiek ne mažiau nei prieš aštuoniasdešimt metų. Taip pat muzikantai mėgsta iššūkius, o šis opusas pasižymi kraštutinai sunkiais techniniais uždaviniais tiek paskiriems instrumentams, tiek visam kvartetui ansamblio prasme. O svarbiausia priežastis turbūt yra faktas, kad Messiaenas, iš XX a. žymiausių kompozitorių modernistų išsiskiriantis ypatingu pamaldumu ir atsidavimu krikščionybės atspindėjimui muzikoje, sunkiausiomis aplinkybėmis pranoko pats save, ne tik įveikdamas išgyventą Antrojo pasaulinio karo neviltį ir siaubą, bet ir sukurdamas nemirtingą gyvenimą teigiančią odę karo, mirties, naikinimo ir netikėjimo pergalėjimui. Kūrinį pats kompozitorius su kitais kaliniais atliko 1941 m. sausio 15 d. nelaisvėje, lageryje.

Messiaeno sąsajos su Lietuva ypatingos dėl Birutės Vainiūnaitės ir Algirdo Budrio asmeninio kūrybinio bendravimo su kompozitoriumi Prancūzijoje dar sovietiniu laikotarpiu, o konkrečiai šį kūrinį sieja paties Budrio (atliko 1980 m. su Birute ir Audrone Vainiūnaitėmis, Augustinu Vasiliausku) ir jo mokinių Juliaus Černiaus (atliko 1989 m.), Antano Taločkos ir Vytauto Giedraičio interpretavimo tradicija. Tai buvo ir pirmasis Messiaeno opusas, kurį išgirdo Lietuvos klausytojai.

Kone kiekvienas klarnetininkas šį kvartetą laiko vienu svarbiausių repertuaro kūrinių, savo meistriškumo ir intelektualumo įrodymu, pavyzdžiui, 2023 m. pabaigoje Klaipėdos festivalyje „Permainų muzika“ vienintelį koncertą pagriežęs „Anzû Quartet“ su kompozitoriumi ir klarnetininku Keno Thomsonu. Kūrinys patrauklus ir spalvingas, o jo tobulinimas, regis, nesibaigiantis. Kadangi opusas jungia skirtingas plotmes, kurių amplitudė didžiulė, jam gerai atlikti reikalinga maksimali visų atlikimo parametrų vienovė.

Lietuvoje šis kūrinys skamba, galima sakyti, vis dažniau. Minėtai tradicijai atstovavo „Kaskadų“ trio ir Antanas Taločka, „FortVio“ ir Vytautas Giedraitis bei visa serija koncertų 2022 m., skirtų Messiaeno 30-osioms mirties metinėms. Šia proga klarnetininkas Giedraitis su nauja sudėtimi – Rasa Vosyliūte (smuikas), Giedre Dirvanauskaite (violončelė) ir Justu Šerveniku (fortepijonas) – susibūrė tik šiam kūriniui atlikti įvairiuose festivaliuose ar koncertuose: XIX Chaimo Frenkelio vilos, Pažaislio, Tytuvėnų festivaliuose ir ką tik Vilniuje, „Organum“ salėje. 2022 m. X Tarptautinis M.K. Čiurlionio festivalis į programą taip pat įtraukė „Kvartetą laiko pabaigai“, kurį lapkričio 22 d. Vilniaus rotušėje įspūdingai atliko Julija Ivanovaitė (smuikas), Samas Lucasas (violončelė; Australija, Vokietija), Paulius Anderssonas (fortepijonas) ir Rimvydas Savickas (klarnetas). Įstabu tai, kad kiekvienas pasirodymas esti visiškai skirtingas įtaigumo požiūriu ir atskleidžia pačių atlikėjų brandos ir suvokimo lygmenį, taip pat atlikimo laiko dvasią bei jo estetines madas, tačiau visiems būtinas labai aukštas profesinis pasirengimas.

„Organum“ salėje sausio 12-ąją skambėjęs atlikimas apokaliptines nuotaikas, katalikiškumą, kompozitoriaus suvokiamą kaip dvasinės tikrovės visuotinumą, šiame opuse pranokstantį vietos, laiko ribas ir išreiškiamą struktūriniu „neapibrėžtumu“ bei didžiuliais kontrastais, perteikė optimistiškiau, kaip žemišką pradą vietoj sutelktumo į vidinius skambesius ar kulminacinių vietų vualiavimo, simboliškai atskiriant pasaulio ir dangaus sferas. Nedidelė koncertinė erdvė ir tokio pobūdžio koncepcija leido tarsi iš arti pažvelgti į instrumentų partijas, tačiau bendra interpretacinė idėja nebuvo iki galo išreikšta. Tad tam, kad muzika pradėtų virpėti, įkrautų atmosferą ir „pakeltų nuo žemės“, reikia dar daug įtempto triūso ir pastangų vienodinimo.

Vis dėlto tokiai semantinei išsklaidai kūrinys taip pat dėkingas; aštuonios dalys leidžia pasirodyti kiekvienam instrumentui atskirai ir grupėmis, žaisti tembrais, tempų kaita, štrichais, sukurti skirtingas būsenas ir daugybę kitų efektų, ir tam padeda autoriaus nuorodos tekste bei papildomi komentarai. Ši įvairovė buvo pateikta meistriškai. Tačiau dėl prieigos subtilumo galima ginčytis: „chaotiškas“ I dalies paukščių čiulbesys taip pat turi neapibrėžtumo logiką, nėra pasimetęs erdvėje, o fortepijono garsai irgi neturėtų būti panašesni labiau į pasakiško siužeto partitūrą, nei į pastangas sukurti tikėjimo paslapties garsines metaforas. Judriose dalyse pianistui linkėčiau paieškoti ne tiek pabrėžtinio charakterio akcentavimo, kiek tembrinių spalvų, sodrumo. Kitur (II, V, VIII dalys) ir violončelės, ir smuiko solo, ir duetai skambėjo kaip raiškūs pasakojimai, gražiu garsu sukauptai vedami rečitatyvai, lydimi jautraus gerai ansamblį jaučiančio pianisto partijos.

VI dalis „Įniršio šokis septyniems trimitams“ dėl sudėtingos ritmikos ir nutrūktgalviškų unisonų, kaip visada, sulaukia ypač didelio klausytojų dėmesio; girdėjome ir „ledinio svaigulio bangas“, ir į pabaigą sutankintą registrų kaitą, tad techniškai viskas buvo atlikta profesionaliai. Kontrastus tarp dangaus ir žemės kompozitorius perteikia taip pat dinamine skale nuo ppp iki keturių forte. Laikas–antlaikiškumas, liūdesys–džiaugsmas, tamsa–šviesa, tyla–garsas – tai semantinės antinomijos, sudarančios klarneto partijos III dalyje „Paukščių bedugnė“ prasminį pagrindą. Šį išskirtinį solo Giedraitis atliko virtuoziškai, gražiu tonu, įprasmindamas muzikinius charakterius ir sujungdamas „šokinėjančią“ medžiagą į darnią visumą.

Kadangi Messiaeno kūryba reikalauja ypatingo pomėgio ir nemažų laiko sąnaudų, toliau dirbant su tekstu įsiklausymas į dermes, melodikos ir harmonijos priemones kaip tam tikrą psichologinę būseną gali padėti atrasti raktą į, anot autoriaus, iš esmės nematerialią, sudvasintą kūrinio muzikinę kalbą, sukurti dar paveikesnį begalybės ir amžinumo pojūtį.