Paklūstantys fortepijonui

Lapkričio 18 – gruodžio 2 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje siaučia fortepijono meno virusas. Pasireiškia jis labai įvairiomis formomis. Tai neląstelinės sandaros garso gyvybės formos, galinčios daugintis ir augti ne tik praktikuojančio muziko terpėje ir aplinkoje. Jos paplitusios visur, kur gimsta muzikos gyvybė. Fortepijono specialybės Lietuvos muzikos mokyklose 8–9-ajame XX a. dešimtmečiuose mokėsi daugiausia mokinukų. Ką jau kalbėti apie tai, kad visais laikais juo skambindavo visų muzikos sričių profesionalai. Tai instrumentas, kurio mene išgirstame ilgo, vingiuoto, ir ne tik Europos kultūros istorinio kelio šaukinius.

Išsakysiu šiandien svarbią mintį: pasaulietinė, klasikinė muzika tapo visuomenės elito būtinu komponentu, rodančiu bet kurios pasaulio valstybės valdymui tinkamus protinius gebėjimus. Todėl Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės pianistės Mūzos Rubackytės jau aštuntą kartą inicijuotas fortepijono muzikos festivalis labai prasmingai nusilenkė paveldui ir dabarčiai. Ir, be abejonės, scenose karaliaujančiam fortepijonui – šių metų festivalis pavadintas „Dedikacija JAM“.

Tai Rubackytės entuziazmo, vadybinio talento, organizacinio darbo rezultatas – suteikta galimybė mums išgirsti fortepijonui sukurtos muzikos ir įvairių kartų atlikėjų stilius bei pianistines mokyklas. Koncertai atvėrė ne tik XVII–XXI amžių mąstymo, skirtingų meno epochų klodus, bet ir juos bandančių perskaityti, interpretuoti ryškių dabarties atlikėjų įvairovę.

Tenka priminti, kad XVII–XVIII a. rūmuose skambėjo kitokie instrumentai nei šiandieniniai fortepijonai. Tai buvo dar vadinamoji klavyrinė epocha, kurioje karaliavo kitokia garso išgavimo sistema, nedidelį garsą išgaunantys instrumentai – spinetai, klavesinai, klavikordai, harpsikordai, virdžinalai. Tuomet klavyrininko ir vargonininko funkcijos nelabai skyrėsi, nebent vargonų polifonija ir monumentalus stilius. Galime kalbėti apie italų, Nyderlandų, čekų, lenkų, prancūzų, anglų vargonų (klavyro) mokyklas ir stilių. Galop iš XVII a. mus pasiekė iki šiol universaliomis idėjomis stebinančio, muzikos olimpo viršūnėje esančio Johanno Sebastiano Bacho muzika.

Viename festivalio koncertų JAV prizo „Gilmore Young Artist“ 2022 m. laureatė indonezietė Janice Carissa atliko Ferruccio Busoni fortepijonui pritaikytą Bacho Tokatą ir fugą d-moll. Suskambėjo jaunos pianistės atskleista ypatinga vargonų ir naujųjų laikų (XVIII a.) instrumento fortepijono sueitis. Carissa puikia manualine technika valdė instrumentą, kuriuo perteikė dainingumą, bravūrą, plačią dinaminę skalę ir vargoninę koloristiką. Skambėjo tarsi fortepijonu atliekami vargonų registrai – burdonas, tutti, vox coelestis. Atrodė, kad pianistė siekia klausytojams ir parodyti Bacho nemirtingumą, ir atskleisti fortepijono galias. Kaip ir Enrique Granados, Ferenco Liszto ar Frederico Rzewskio kūriniuose paieškotas spalvingumas atvėrė jau vėlesnių amžių autorių kurtą pasaulį.

Kantilena, arba dainavimas klavišiniu instrumentu, buvo dar Bacho siekiamybė. Ką jau kalbėti apie Wolfgango Amadeus Mozarto ar Josepfo Haydno kūrybą. Kantileną išgirdome pianisto bei dirigento Barry Douglaso koncerte su Lietuvos kameriniu orkestru. Beje, šis koncertas turėjo ir kitą dedikaciją – „In memoriam: Krzysztof Penderecki“. Garsus lenkų kompozitorius šįmet būtų minėjęs 90-metį. Kartu su Douglasu Rubackytė atliko Pendereckio „Čakoną“ (In memoriam Jonui Pauliui II, Motiejaus Bazaro aranžuotė fortepijonui keturioms rankoms). Du garso meistrai sukūrė puikų ansamblį – XXI a. kalba grįstą išdainuotą maldą.

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje fortepijonas tapo visuomenės pamėgtu instrumentu. Jis skamba ir namuose, ir viešose erdvėse. Naujasis instrumentas atlikėjui leido emocijas reikšti labai plačiais ir spalvingais garso potėpiais, atlikti dainingus motyvus, neįprastus sąskambius-harmonijas, daugiabalsę – polifoninę – muziką. Romantizmo epocha subrandino naujos kartos improvizatorius, pianistus virtuozus, kompozitorius – fortepijono dainius, intymių miniatiūrų meistrus.

Šiandieninių pianistų manualinė technika dar patobulėjo. Tai girdėjome Carissos, Guodos Gedvilaitės muzikavime, netgi Mstislavo Rostropovičiaus fondo globojamų jaunųjų pianistų, tarptautinių konkursų laureatų, koncertuose. Tačiau vien dresuotas pirštų bėglumas, piktnaudžiavimas pedalu fortepijoną gali paversti bespalviu plaktukiniu mušamuoju instrumentu. Tai dar ne muzika. Tikrasis pianistinis menas prasideda nuo mąstymo, emocinės brandos, psichofiziologinio išsivystymo. Todėl buvo įdomu klausytis vidines potekstes ir brandesnes emocijas atskleidusių Jorio Mikužio (Fryderyko Chopino Baladė Nr. 3 As-dur), Pijaus Pirogovo (Etiudas Nr. 12 c-moll ir Skerco Nr. 2 b-moll), įdomiai pluoštelį Ferenco Liszo kūrinių klausytojams pateikusio Povilo Norkūno, jaunosios Klėjos Kašubaitės (Chopino Skerco Nr. 1 f-moll). Elžbieta Liepa Dvarionaitė su violončelininke Rugile Juknevičiūte atliko dvi dalis retai grojamos Chopino Sonatos violončelei ir fortepijonui g-moll. Tiesa, violončelė geriau buvo girdima tik antros dalies dialoguose, trečiosios muzika paskendo fortepijono faktūroje.

Festivalį pradėjusios „šiaurietiškos“ programos su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Maximiano Valdéso, poveikis dvejopas. Suomių romantiko, nacionalinės mokyklos giganto Jeano Sibelijaus Penktosios simfonijos atlikimas netapo išskirtinis, veikiau sausai perskaityta partitūra. Ryškesnį įspūdį padarė Ramintos Šerkšnytės „Aisbergas“, minties gelme ir jos išraiška išsiskyręs iš pastaruoju metu girdėtų lietuviškų simfoninių kūrinių. Nepaprastai žavus, šiaurietiškos dvasios, ledo, pašvaistės ir ugningo šokio siautulio prisodrintas norvegų kompozitoriaus Edvardo Griego Koncertas fortepijonui a-moll papirko solistės Mūzos Rubackytės artistiškumu.

Kitame koncerte Griegą interpretavo Petras Geniušas. Skambant jo atliekamai siuitai „Iš Holbergo laikų“ prisiminiau, kad fortepijonas – ne tik „dainingas“, bet ir, kaip įtikino kiti pianistai, daug spalvų gebantis perteikti instrumentas. To man pianisto programoje šį kartą pritrūko.

Ypatinga prancūzų muzika fortepijonui. Joje instrumentas žaižaruoja ir skęsta rūkuose, regimi ir juntami įspūdžiai suskamba visais savitais garso formavimo klaviatūroje būdais. Taip muzikavo Guoda Gedvilaitė. Spalvingai ji atliko du Gabrielio Fauré Ekspromtus, ypač įtraukiančiai pianistiškai sudėtingą Maurice’o Ravelio choreografinę poemą „La Valse“ (autoriaus versija fortepijonui), perteikdama orkestrinės faktūros sodrumą ir ekspresiją.

Lietuvoje solinius koncertus yra surengęs ne vienas iškilus prancūzų pianistinės mokyklos atstovas. Kiekvienas jų formavo impresionistinio stiliaus suvokimą. Šį kartą labai vertėjo ateiti į savotiškai intymų susitikimą su legendine prancūzų pianiste Anne Queffélec ir patirti Erico Satie, Claude’o Debussy ir kitų XX a. pradžios autorių muzikos gelmes.

XX a. fortepijono skambesiui suteikiama naujų spalvų: aštrumo, ritminio brutalumo, atvirų emocijų, šaltų atspalvių. Tai vis epochos atšvaitai. Gedvilaitės, Geniušo ir perkusininkų dueto „Duo Per Gunt“ (Pavelas Giunteris, Guntaras Freibergas) atlikta Bélos Bartóko Sonata dviem fortepijonams ir mušamiesiems – ryškus ir reikšmingas akcentas festivalio repertuare. Kompozicijoje vyrauja ritminis pradmuo. Tai dramatiškas ir ansambliškai sudėtingas kūrinys. Filharmonijos scenoje nugaromis susodintiems pianistams sudėtinga buvo palaikyti kontaktą. Galbūt reikėjo šiek tiek juos pasukti į šonus? Perkusininkams vertėjo jautriau įsiklausyti į partitūrą.

Savitu skambinimo charakteriu pasižymėjo „Gilmore Young Artist“ 2000 m. laureatas Maximas Lando ir priminė XVIII a. prasidėjusią improvizacijos tendenciją, kuri šiais laikais dar kitaip imponuoja jaunajai kartai: skambinama greitai, garsiai, aktyviai, agresyviai, pagaviai, atraktyviai. Tam, matyt, įtakos turi ir džiazas bei populiariajai muzikai būdingi atributai. Lando repertuaras atliepė XXI a. kartos poreikius ir estetinius kriterijus. Puikiai valdoma manualine technika pianistas tiesiog „taškėsi“ klaviatūroje. Išgirdome amerikiečio Lowelo Liebermanno muziką iš baleto „Frankenšteinas“, George’o Gershwino „Žydrąją rapsodiją“ (originali versija fortepijonui) bei paties Lando improvizaciją George’o Bizet „Arlietės“ temomis. Savo senelio ir švenčių su juo prisiminimais su publika pasidalijęs atlikėjas dar improvizavo ir Konstantino Listovo dainos „Sevastopolio valsas“ tema.

Kai kurių programų finalas publikai dovanojo gražių ir nuotaikingų akimirkų: tarsi prie kalėdinės eglutės skambėjo Friedo Walterio pjesės dviem fortepijonams ir mušamiesiems (Gedvilaitė, Geniušas, Giunteris, Freibergas), Rubackytė muzikavo ansamblyje su talentingais jaunaisiais pianistais, koncertuose išgirdome netikėtų duetų, bisų. Karališkojo instrumento šventė tęsiasi.

B. d.