Jaustis girdimai

Kompozitorės, vokalistės, improvizatorės Jūros Elenos Šedytės vardas dažnai matomas įvairių festivalių programose. Kūrėjos siekis „suprasti, kaip muzika paveikia žmogų“ tampa jos išskirtinumo paraiška.

Jūros Elenos paieškų kelias prasidėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Mārtiņo Viļumo kompozicijos klasėje. Studijos suteikė galimybę per „Erasmus“ mainų programą tobulintis Vienos muzikos ir atlikimo meno universitete, specializuotis elektroakustinės kompozicijos srityje. 2020 m. kompozitorė įgijo muzikos kūrybos magistro laipsnį Ritminės muzikos konservatorijoje Kopenhagoje. Menininkė taip pat rengia solo pasirodymus, kuriuose atlieka muziką balsu ir elektronika („Ready When You Are“, „No Room will be Empty if Your Brain is Full“, „Dinosaurs for Ana“), tyrinėja įvairias psichologines bei socialines temas, neretai pasitelkia vaizdo, judesio elementus, bendradarbiauja su tokiais šiuolaikinės muzikos kolektyvais kaip „Twenty Fingers Duo“, „Synaesthesis“, „Fluorescence“ bei elektroninės muzikos leidybos kompanijomis „Isla to Isla“ ir „Kontrapunkt“. Šiais metais su Kauno menininkų namais kuruoja ir organizuoja elektroakustinės muzikos ciklą NICHE.

Kaip kito jūsų požiūris į muziką nuo tada, kai pradėjote ją studijuoti, iki dabar, kai esate profesionali kompozitorė?

Muzika dalyvauja mano gyvenime nuo mažens, intensyviai stengiausi, kad ji būtų šalia. Nuo grojimo fortepijonu, improvizavimo, dainelių ar poezijos kūrimo galiausiai priėjau iki M.K. Čiurlionio menų mokyklos. Ten pajutau stiprų pašaukimą. Aiškinausi, kas tai yra, ir tai nuvedė iki Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA). Su akademine kompozicija susipažinau menų mokykloje studijuodama pas Gintarą Samsoną. Jis didelį dėmesį skyrė tembrų paieškoms, plėtotei, perstruktūravo mano suvokimą, kas yra muzikos kūryba, nes iki tol į tai žiūrėjau gana paprastai. Mokykloje mokėmės ir kūrinių analizės, teorijos, polifonijos, tai padėjo suvokti, kaip veikia muzika, kaip sąveikauja instrumentai. Ilgainiui pajutau, kad esu gana užsisklendusi akademinės muzikos srityje. Mano draugai domėjosi kitomis sritimis, pavyzdžiui, džiazu ar elektronine muzika. Į džiazo vandenis nelipau, o elektroakustinė muzika tapo lauku, kuriame aš vis dar randu įkvėpimą, įdomių kompozicinių atradimų.

Studijavote Lietuvoje, Austrijoje, Danijoje. Ko išmokote skirtingose mokyklose?

Taip, tai labai skirtingos mokyklos. Vienoje buvau tik pusmetį, tačiau pedagogai sutelktai iš pagrindų sugebėjo įskiepyti atidumą elektronikai, pradedant kurti paprastą, elektroninį garsą ir gana akademiškai, laipsniškai formuojant visokiausias struktūras, koncepcijas. Labai ir nenutolau nuo to, ką dariau LMTA, bet gal atidžiau pažvelgiau į „įrankius“. Tuo metu buvau  susikoncentravusi į savo pačios balsą, mane pradėjo dominti performatyvioji ir solo kūryba. Pasisėmusi žinių grįžau į LMTA, baigiau studijas su privalomu kūriniu styginių orkestrui.

Bet pajutau, kad man reikia kažko kito. Mane domino improvizacija, ji gali plačiai išsiskleisti įvairiose muzikos sferose. Taip atradau Ritminės muzikos konservatoriją Kopenhagoje. Ten yra klasikinė karališkoji konservatorija, o aš įstojau į alternatyviąją. Tai buvo mano mąstymą visiškai keičiantis ir iš rėmų išlaisvinantis laikas. Toji aplinka, kurioje atsidūriau, skatino eksperimentuoti, nesvarbu, kokios esi specialybės: ar tai būtų garso dizainas, ar džiazas, ar popmuzikos kūryba, ar akademinė (score writing) – eksperimentavimo dvasia yra esminė. Per tai atsiranda pagarba, tolerancija bei smalsumas tarp studentų ir dėstytojų. Buvo daug diskusijų, komentuodavome vieni kitų darbus, dalindavomės įžvalgomis. Būti atviram savo kolegų nuomonei ir priimti tai kaip pamoką, pagarbiai išklausyti, sugebėti argumentuoti – dalykai, kurių verta pasimokyti. Kopenhagoje išmokau improvizuoti. Ši kūrybinė metodika mano muzikoje iki šiol labai ryški. 

Gal niekuomet ir nesilaikėte akademiškumo?

Labai džiaugiuosi, kad išmanau akademinę kalbą ir jaučiu didelę pagarbą šiai muzikos sričiai. Gerbiu klasiką ir ja žaviuosi. Elektroninė muzika taip pat gali puikiai formuotis akademinėje terpėje. LMTA elektroninė muzika – gana naujas dalykas. Kompozicijos katedros docentas Mantautas Krukauskas deda dideles pastangas, kad ji išsiskleistų į didelį mokslo lauką, kompozitorius Mykolas Natalevičius perteikia tas idėjas ir žinias – jie abu yra puikūs pedagogai. Nors elektroninės muzikos kūryba auga, Kompozicijos katedroje ji vis dar yra alternatyva.

Dauguma kūrėjų turi savo mėgstamus kompozitorius, kuriuos laiko savotiškais idealais. Ar yra toks, kurį laikote neginčijamu autoritetu?

Suvokiu, kas man daro įtaką ir žavi, tačiau stengiuosi žvalgytis aplink, matyti daug įvairių pavyzdžių. Tiesa, vieną autoritetą galiu išskirti – tai mano dėstytojas Viļumas, kuris mane labai palaikė, ypač esant situacijoms, kai jaučiausi nesuprasta. O jo kūryba man yra pavyzdys, kaip elektronikos metodai gali įkvėpti instrumentinės muzikos komponavimą. Po jo paskaitų jausdavausi atgavusi motyvaciją, įkvėpta pasitikėti savo kūrybiniu polėkiu, noru judėti pirmyn.

2017 m. kartu su Andriumi Šiuriu sukūrėte muziką Živilės Virkutytės judesio ir interaktyvių sensorinių projekcijų monospektakliui „Rozetos akmuo“. 2019 m. su kūrybine grupe pristatėte „Operomanijos“ prodiusuotą garso patyrimą „Glaistas“ buvusiame Vilniaus gete. 2020 m. už šią „Metų patirtį teatre“ buvote nominuoti „Auksiniam scenos kryžiui“. Kiek jūsų gyvenime yra teatro?

Kai gavau „Operomanijos“ kvietimą kurti operą, jau žinojau, kad netrukus keliausiu studijuoti svetur. Bet darbas nuotoliu manęs negąsdino. Po pustrečių metų kūrybinio proceso opera išsivystė į garso patirtį „Glaistas“, kurią parodėme buvusiame Vilniaus gete. Tas kūrinys išgyveno įvairių metamorfozių. „Operomanija“ buvo ta vieta, kuri leido skleistis man kaip kūrėjai ir atlikėjai, nes aš ir dabar atlieku vieną „Operomanijos“ kūrinį – muzikinį performansą „Sporto grupė“, turintį operos bruožų. Su kūrybiniais bendraminčiais diskutuojame, kas yra opera, ką ji išgyvena, kaip transformuojasi. Nacionaliniame operos ir baleto teatre pristatėme „TikTok“ operą „Planeta Deluxe“, tai buvo didžiulis kūrybinis užmojis. Premjera įvyko, o mes iki šiol mąstome apie to kūrinio plėtrą. Tad teatro mano gyvenime yra nemažai.

Pernai įvyko tarpdisciplininio šiuolaikinio baleto spektaklio „Orfėjas, Euridikė“, kurio choreografiją pagal jūsų ir Alberto Navicko muziką sukūrė Martynas Rimeikis, premjera. Naujausia jūsų premjera – muzika šiemet parodytam Vilniaus mažojo teatro spektakliui „L. YRA S.“ pagal Shakespeare’ą (autorė Gabrielė Labanauskaitė). Kokie tai kūriniai ir kaip sekėsi kūrybinis bendradarbiavimas su choreografu Rimeikiu bei režisiere Greta Štiormer?

Patirtys įdomios ir skirtingos. Rimeikis dėl laiko stokos repeticijose negalėjo intensyviai dalyvauti, bet labai pasitikėjo visa kūrybine komanda. Tai kėlė mūsų motyvaciją ir atsakomybės jausmą. Jis bandė suprasti mūsų muzikinę išraišką ir interpretavo ją šokio kalba.

O su Greta dalinomės panašia patirtimi, tačiau ir mano, ir jos kūryboje pradėjo vykti transformacijos. Čia ir susidūrė mūsų įgūdžiai ir požiūriai, kaip gebame pasitelkti akademinės, klasikinės kūrybos įgūdžius ir visa tai pritaikyti šiuolaikinėse formose. Eksperimentavimas išties mus labai suartino. Nebuvo griežtų ribų tarp režisieriaus ir kompozitoriaus, nebuvo jokių stereotipų, tik draugiškas ir gražus kolegių bendradarbiavimas. Kai dirbu su savo kartos kūrėjais, atsiranda daug žaismės, kuri į procesą įpučia spontaniškumo ir naujų idėjų.

Buvote kelis kartus nominuota įvairiems apdovanojimams. Koks jūsų požiūris į tai?

Nuo visų konkursų ir vertinimų laikausi gan atokiai, nes vieši apdovanojimai mane trikdo. Žinau, kad mano aplinkoje daug talentingų kūrėjų, kurie turi būti pastebėti, tačiau tam tikra prasme yra išskiriami tik keli kūrėjai, o aš manau, kad tai neteisinga. Labai džiaugiuosi dėl kolegų, kurie pelno prizus ir galbūt tada tampa dar labiau matomi ir girdimi. Žinau, kas motyvuoja mane kurti, ir tai tikrai ne konkursai ar apdovanojimai. Mane skatina, pavyzdžiui, bendra kūryba, susikalbėjimas. Didžiausias apdovanojimas man yra jaustis girdimai.  

Savo kūryboje derinate akustinius instrumentus su eksperimentinės elektronikos formomis. Jūsų muzikoje gausu performatyvių judesio, vaidybos ir dainavimo elementų, stengiatės juos įtraukti ir į savo pasirodymus, kurie primena new age muzikos projektus. Kodėl jums svarbūs tokie elementai kaip modifikuotas fonavimo gaudimas, vibracijos ir dainavimas, kalbėjimas?

Jei šie kompozicijos elementai yra išskiriami, vadinasi, jie pastebimi mano kūryboje. Tačiau aš pati tų priemonių neakcentuoju. Mane domina, kaip muzika gali reikštis, pavyzdžiui, per judesį, vaizdą, kūno pojūčius. Kuriant performatyvią muziką praplatėja įrankių apimtis. Pavyzdžiui, reikia suprasti, kaip veikia įvairūs garsų dažniai, nes jie susiję su kūnu, su psichofizika. Skirtingus garso dažnius galima išgauti skirtingomis raiškos priemonėmis, o tai man visuomet buvo įdomu. Visos minėtos priemonės ateina iš bandymo suvokti, kaip muzika skleidžiasi toje srityje, kurioje susitinka skirtingi meno laukai, jie vienas kitą papildo ir kuriasi sinerginis kūrinys, kai muzika jau nebeatlieka pagrindinio vaidmens. Viskas visuomet priklauso nuo konteksto.

Esate sakiusi, kad jums įdomu suprasti, kaip muzika paveikia žmogų. Ar muzikos poveikis išties toks svarbus?

Manau, kad muzika žmonių gyvenime atlieka didžiulį vaidmenį. Išskirčiau ne tiek muzikos, kiek garsų suvokimo vertę, pasaulio patyrimą per garsus. Kai kurie žmonės yra ypač jautrūs tokiam pasaulio suvokimui, vadinasi, natūraliai jautrūs muzikai kaip visai kitokiam garso patyrimui ir kokybei. Daug kas priklauso nuo garsinių patirčių, garso meno ir konteksto.

Ar dažnai atliekate savo kūrinius ir kuo skiriasi pačiai juos atlikti ir klausytis, kaip atlieka kiti?

Visuomet įdomu stebėti, kaip tavo muziką atlieka kažkas kitas. Kūryba įgauna visiškai kitokią išraišką ir vertę. O savo pačios muzikos atlikimas tampa savotišku save maitinančiu metodu, kai išbandžiusi tam tikrus dalykus suprantu, kuria kryptimi eiti toliau. Man svarbi atlikėjo patirtis ir interpretavimo galimybės. Mane domina atlikėjo-kūrėjo terpė, kurioje negali pasirinkti kažko vieno. Beje, kartais atlieku ir kitų kūrėjų muziką.

Kuo gyvenate šiandien ir kokie jūsų ateities planai?

Šiuo metu tebesu susijusi su kūryba, kuri neapsiriboja tik muzika. Vis dar dirbu su „Operomanija“, inicijuoju įvairius projektus, rūpinuosi albumų leidimu. Vienas jų yra mano solinis, vokalui ir elektronikai. Antras skirtas vokaliniam trio „Edgy Palates“ (kartu su Dainora Aleksaite ir Ieva Parnarauskaite). Trečias – tarpdisciplininio šiuolaikinio baleto kūriniui „Euridikė, Orfėjas“. Solo albumas yra visiškai individualios mano kūrybos apraiška, o visa kita – bendradarbiavimas su kitais kūrėjais. Šiuo metu žvalgausi ir į kitas kūrybines sritis, o mano studijos susijusios su augalų dekoratyviniu apželdinimu. Tad dabar – įdomus mano gyvenimo laikas.

Dėkoju už pokalbį.