Siekiu to nepasiekiamo horizonto

Spalio mėnesį pianistė, koncertmeisterė, pedagogė Ala Bendoraitienė šventė gražią 60-mečio sukaktį. Šia proga su pianiste kalbamės apie gyvenimiškas ir profesines patirtis, ryškiausius sceninius įvykius, pianistinio meno klodus ir sankirtas.

Mieloji Ala, kokias svarbiausias profesines bei gyvenimo pamokas esate išmokusi?

Norėčiau prisiminti Alberto Einsteino mintį: „Mūsų padėtis Žemėje tikrai nuostabi. Visi joje pasirodome trumpam, be aiškaus tikslo, nors kai kuriems jį pavyksta sugalvoti. Tačiau žvelgiant iš kasdienybės taško akivaizdu viena: mes gyvename kitiems žmonėms – o labiausiai tiems, kurių šypsenos verčia mus šypsotis.“ Žinoma, bėgant laikui santykis su kitais ir savimi kinta. Tad gyvenime svarbiausia ir reikšmingiausia – meilės ir draugystės pripildyta širdis.

Spalio 22-ąją savo sukaktį minėjote ir „Organum“ koncertų salėje, artimųjų, draugų, kolegų, mokinių apsuptyje. Atlikote solo kūrinius ir parengėte bendrą programą su daugeliu žymių šalies muzikų. Kuo jums svarbus ryšys su kiekvienu iš jų?

Tai mano kolegos muzikantai, pasiekę aukštumų profesinėje srityje: Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) ilgametis smuikų grupės koncertmeisteris Zbignevas Levickis, su kuriuo parengėme keletą koncertų, projektų įvairiose Europos šalyse, dalyvavome tarptautiniuose festivaliuose „Gaida“, „Iš arti“; fleitų grupės koncertmeisteris Mindaugas Juozapavičius – kartu organizavome koncertus ir poezijos vakarus; trimitų grupės koncertmeisteris Algirdas Januševičius – parengėme per 80 koncertų šalies miestuose ir miesteliuose; taip pat nepaprastai talentingi buvę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, kuriems dirbau koncertmeistere-asistente, – LVSO obojų grupės koncertmeisteris Ugnius Dičiūnas, klarnetininkas Erikas Šlakaitis, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro valtornininkė Jurgita Staniulytė-Jankevičienė. Dar dalyvavo smuikininkė Ilona Klusaitė – mes pirmosios atlikome daugelio kompozitorių kūrinius; sopranas Raimonda Tallat-Kelpšaitė, su kuria sieja artimas kūrybinis bendradarbiavimas; aktorė, dainininkė, projektų kūrėja Agnė Sabulytė, violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė, su kuriomis rengiame muzikinius-poetinius vakarus; taip pat šiuo metu Izraelyje gyvenanti smuikininkė Rashel Avital Katz, su kuria keliavome muzikiniu keliu nuo jos pirmos iki dvyliktos klasės. Pasirodymas scenoje su kiekvienu iš minėtų muzikų man yra didžiulė Dievo dovana, kūrybinis įkvėpimas ir džiaugsmas.

Esate sakiusi, kad turėjote keturis svarbiausius mokytojus: tai Eva Ben-Zvi, Birutė Strolienė, Stasys Vainiūnas ir Mūza Rubackytė. Kaip kiekvienas jų formavo jūsų profesionalią karjerą?

Mano kelias į muziką prasidėjo Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje, izraelietės mokytojos Evos-Ben Zvi klasėje. Mokytoja Eva uždegė visam gyvenimui siekti to nepasiekiamo horizonto – atrodo, jį matai, beveik prieini, o jis vis nutolsta... Dėl jos charizmos nuo mažens norėjau tapti pianiste. Kiek vėliau toje pačioje meno mokykloje tęsiau fortepijono mokslus Birutės Strolienės klasėje. Esu jai dėkinga už nepaprastai kruopštų ir profesionalų fortepijoninio meno suvokimo išaiškinimą: kaip reikia klausyti, girdėti, mąstyti. Studijas tęsiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Stasio Vainiūno klasėje. Jis mane išmokė kūrybiško žvilgsnio ieškant interpretacinių naujovių. Nuo antro iki penkto kurso studijavau profesorės Mūzos Rubackytės klasėje. Ji nepaprastai daug dirbo atverdama intelektinę muzikinės minties svarbą, pianistinį subtilumą. Vėliau tobulinausi ir kamerinio ansamblio aspirantūroje, prof. Eugenijaus Paulausko ir Chopino muzikos žinovės prof. Barbaros Hesse-Bukowskos klasėse.

Ar dažnai prisimenate išėjusius savo gyvenimo mokytojus?

Be šviesaus atminimo Strolienės ir Vainiūno, paminėčiau smuikininką Raimundą Katilių, pianistą ir kompozitorių Julių Andrejevą. Tai asmenybės, išmokiusios kritiškiau ir reikliau žvelgti į save, niekada nepamiršti gerumo, mokėti maloniai nustebinti kitus, neprarasti humoro jausmo. Jų magija labai stipri, išlikusi visam gyvenimui.

Šiandien skaičiuojate per 3000 parengtų solo, kamerinių, orkestrinių programų. Gal pamenate savo pirmąjį viešą pasirodymą ir atliktą kūrinį? Taip pat smalsu, kokius koncertus laikote ryškiausiais. 

Pirmą kartą didžiojoje scenoje pasirodžiau dar būdama pirmokė, Kauno filharmonijoje atlikau  Beethoveno Bagateles, op. 119. Ryškiausiais pasirodymais pavadinčiau gastroles su LVSO Italijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir šiuolaikinės muzikos festivalyje „Varšuvos ruduo“ Lenkijoje. Dalyvavau Lietuvos šiuolaikinės muzikos festivaliuose „Muzikos ruduo“, „Iš arti“, pasirodžiau Lietuvos kompozitorių sąjungos 70-mečio minėjime Kauno filharmonijoje, Vilniaus kongresų rūmuose. Daugelyje Europos šalių 88 kartus atlikau Orffo kantatą „Carmina burana“. Dar paminėčiau parengtus solinius rečitalius Prancūzijoje, Kinijoje, Kosta Rikoje. Kiekvienas koncertas išlieka mano atmintyje, širdyje, patirtyje kaip džiaugsmingas įspūdis.

Kuo pasižymi jūsų interpretacijos? Kokias menines priemones pasitelkiate atlikdama naują kūrinį?

Man svarbu mokėti išgauti dainingą garsą ir nepriekaištingą legato. Tai vienas pagrindinių įgūdžių skambinant fortepijonu, ypač atliekant melodingas, lyrines, romantinį dvelksmą primenančias pjeses. Tačiau dainingas legato yra bene sunkiausiai pasiekiamas skambinimo būdas, susijęs su atidžiu girdėjimu ir atramos į klavišą pojūčiu. Taip pat didelį dėmesį skiriu frazių analizei bei muzikinei interpretacijai, kupinai individualybės ir filosofinio įsigilinimo.

Jūsų fortepijoniniai įrašai skamba per BBC, Vengrijos, Serbijos, Latvijos ir Lietuvos radijo stotis. Esate minėjusi, kad vienas įrašų padarytas gyvo koncerto metu. Kuo jis ypatingas?

Kartą su Katiliaus klasės studentu smuikininku Dariumi Dikšaičiu išvykome į prestižinį tarptautinį Rodolfo Lipizerio konkursą Italijoje. Pasiruošimas konkursui vyko nepaprastai atsakingai, atlikome Prokofjevo Sonatą Nr. 1 f-moll, op. 80. Darius tapo konkurso laureatu, o aš pelniau geriausios pianistės koncertmeisterės diplomą. Tuokart vienas žiuri narys pakvietė mane surengti solo rečitalį Belgrade, Serbijoje. Jo metu įrašiau serbų ir lietuvių kompozitorių kūrinių kompaktinę plokštelę. O štai su ilgamečiu LNSO valtornų grupės koncertmeisteriu Mindaugu Gecevičiumi Lietuvos radijuje esame įrašę net devynių valandų trukmės valtornos ir fortepijono kūrinių programą. Visi mano parengti įrašai radijo stotyse skamba iki šiol.

Inicijavote ir organizavote tarptautinį šiuolaikinės muzikos festivalį – pianistų konkursą „Šimtmečio muzika“. Koks tai renginys ir kokia buvo jo pradžia?

Su Kosta Rikos aukštųjų menų instituto (ISA) direktoriumi ir Nacionalinio universiteto (UNA) fortepijono katedros vedėju, garsiu pianistu, profesoriumi Aleksandru Sklioutovskiu susipažinome būdami tarptautinio pianistų konkurso, vykusio Prancūzijoje, vertinimo komisijoje (konkurso organizatorė – garsaus kompozitoriaus Stanisławo Moniuszko proproanūkė Clara Moniuszko). Profesorius savo gyvenimą yra paskyręs jaunųjų talentų ugdymui. Dar prieš 30 metų su žmona muzikologe prof. Tamara Meltzer-Sklioutovska ir visa šeima jie apsigyveno Kosta Rikoje, San Chose mieste. Čia įkūrė ISA ir, žinoma, gerokai pakėlė šalies muzikinį lygį.

Minėtame konkurse Prancūzijoje kiekvienam žiuri nariui teko garbė groti rečitalį ir vesti meistriškumo kursus. Sklioutovskis susižavėjo mano vedamų kursų metodika, tad pradėjome bendradarbiauti. Ilgainiui subrandinome šiuolaikinės muzikos festivalio ir pianistų konkurso idėją. Pirmą kartą renginys įvyko 2014-ųjų rudenį Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Nutarėme jį organizuoti kas dvejus metus – Lietuvoje ir Kosta Rikoje. Šiais metais lapkričio 27 – gruodžio 2 d. vyks jau ketvirtas festivalis-konkursas, šįkart Kosta Rikoje.

Dirbate su ryškiausiais šalies muzikais, esate apdovanota kaip pianistė koncertmeisterė net 18-oje prestižinių atlikėjų konkursų. Kas yra svarbiausia fortepijoninio akompanavimo ir bendro muzikavimo mene?

Svarbiausias koncertmeisterio  bruožas – gebėti girdėti solistą, į bendrą muzikinį audinį sujungti specifines garso raiškos galimybes, perteikiant kūrinio idėjas jausti ansamblį. Itin reikalinga nuolat tobulinti gebėjimą puikiai skaityti „iš lapo“, domėtis pasaulinį pripažinimą pelniusių atlikėjų įrašais, nuolat kelti sau reikalavimus, kurie būtų naudingi profesionaliam meistriškumui ugdyti.

Greta minėtų veiklų dirbate pedagoginį darbą Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Jau parengėte 91 mokinį laureatą, o ir pati pernai tapote mokytojų atlikėjų konkurso Varšuvoje nugalėtoja. Ko jums suteikia pedagoginis darbas su vaikais?

Šiuo metu dirbu ne tik M.K. Čiurlionio menų mokykloje, bet ir Kosta Rikos aukštųjų menų institute bei Nacionaliniame universitete San Chosė. Pedagoginis darbas yra mįslė: kaip padėti jauniesiems pianistams pamilti muzikos pasaulį? Mokau juos tinkamai „pastatyti“ rankas, įvaldyti įvairias pianistines technikas, profesionaliai išgauti gražų garsą, plėtoti muzikinę mintį. O kaip suvokiamas kūrinys, labai priklauso nuo moksleivio ar studento pianistinės mokyklos, kūrinio stiliaus pojūčio, bendro išsilavinimo. Pedagogika – tai vidinės ramybės, kantrybės, domėjimosi naujausiomis tendencijomis darbas.

Svečiuodamasi jūsų namuose mačiau gausybę knygų, tarp kurių – nemažai muzikologinių.

Labai mėgstu skaityti, sykiu analizuoti muzikologų darbus. Jų mintys man padeda atsakyti į kylančius klausimus. Susipažinimas su muzikologų atradimais ir tyrinėjimais begalinėje muzikos sferoje turėtų būti savaime suprantamas atlikėjo darbas. Šiandien atlikėjai ir kompozitoriai jaučia kruopštaus teorinio pasirengimo poreikį, nes daugeliui kūrybinių klausimų prireikia specialių istorinių ir teorinių žinių.

Minėjote, kad retkarčiais kuriate eiles. Kokių dar talentų ar pomėgių turite?

Kuriu eiles, haiku, kartais humoreskas. Šiuo metu rašau memuarus apie savo koncertines keliones ir sutiktus įdomius žmones. Vasarą mėgstu auginti gėles, esant galimybei – keliauti.

Kas gyvenime svarbiausia?

Meilė, siekimas harmonijos su savimi, su artimais žmonėmis ir savo aplinka. Pasidalinsiu trumpa istorija. Kartą mokytojo paklausė, koks laikas, žmogus ir darbas gyvenime svarbiausias. Jis atsakė: pats svarbiausias laikas gyvenime – dabar, svarbiausias žmogus gyvenime – tas, kuris dabar šalia, o pats svarbiausias gyvenimo darbas – daryti gera kitiems.

Dėkoju už pokalbį.