Atsargiai! Meistriškumo kursai. Pokalbis su jaunaisiais senosios muzikos profesionalais
Muzikos meistriškumo kursus rinkitės atsakingai. Skamba rimtai? Taip, tai rimta. Vos kelias dienas truksiantys susitikimai gali pakeisti karjeros kryptį. Taip nutiko jauniems senosios muzikos profesionalams, ansamblio „Acacia“ nariams: Emilei Ribokaitei (sopranas), Indrei Kučinskaitei (kornetas), Vojtěchui Jaklui (barokinis smuikas), Filipui Hrubý (klavesinas, basso continuo). Šiandien praeities muzika – jų profesinis pasirinkimas. Ansamblio muzikai tobulina senosios muzikos atlikimo įgūdžius garsioje senosios muzikos akademijoje, groja solo ir įvairios sudėties ansambliuose visoje Europoje bei turi daugiau ambicingų planų. Lapkričio 23–24 d. edukacinio Šv. Cecilijos festivalio kvietimu jie ves senosios muzikos meistriškumo kursus, dalinsis žiniomis su savo bendraamžiais. Tad jokio kartų skirtumo ar pamokslavimo, tik profesionali ir geranoriška mentorystė.
Artėjant šiam susitikimui kalbamės su trimis ansamblio nariais – Emile, Indre ir Vojtěchu. Jie sako, kad ansamblyje derina ne tik instrumentus, bet ir atmosferą.
Į profesijas veržiantis inovacijoms, Jūs studijuojate senąją muziką: tobulinate senąsias grojimo technikas ir ateitį siejate su praeitimi. Kodėl?
Vojtěchas: Gilindamiesi į senąją muziką, mes, muzikai, prisidedame prie muzikinių tradicijų tęstinumo, pageriname istorinio konteksto supratimą, kuriame ryšį tarp praeities ir dabarties, o gal net ir ateities. Grojimo technikos, kurias mes tiriame, taikome ir su kuriomis eksperimentuojame, iš tiesų yra iš seniai pamirštos praeities, tačiau jas įvaldžius jos kartais atrodo kaip naujovės.
Emilė: Esame šiuolaikiniai žmonės, kad ir kokį senovinį kostiumą matuotumėmės. Pati stengiuosi vadovautis ne vien istoriniais šaltiniais, bet ir savo intuicija, juk prieš šimtmečius apdainuoti ir išrašyti jausmai nesvetimi ir šiuolaikiniam žmogui. O ką ateityje dar atneš inovacijos, man labai smalsu. Esu skaičiusi, kad kai kurie archeologai, atradę svarbų objektą, jį vėl saugiai užkasa, nes tiki, kad ateities kartos turės geresnių priemonių jam išsaugoti ar jį atkurti. Ši mintis man labai graži. Galbūt tam tikri senosios muzikos atradimai laukia mums tiesiog panosėje, bet dar nesame jiems pasiruošę?
Indrė: Mane žavi „praeities balso“ idėja. Klausydami senosios muzikos iš esmės girdime šimtmečių senumo kompozitorių ir atlikėjų balsą. Muzikuoju nuo mažens, visuomet domėjausi istorija, užsienio kalbomis, tad pasirinkimas tapti senosios muzikos atlikėja jungia mano interesus pačia pilniausia, gražiausia prasme.
Dabar gyvename kitokioje laiko, vietos, jausmų suvokimo plotmėje. Todėl natūralu, kad net tyrinėdami senuosius šaltinius ir bandydami save kuo labiau priartinti prie senųjų idealų, kartais neišvengiamai pasitelkiame ir šiuolaikišką fantaziją bei skonį. Svarbu žinoti savo tikslus ir pasverti adekvatų balansą tarp praeities ir dabarties.
Emile, Jūsų kelias į senosios muzikos studijas prasidėjo bemaž nuo Šv. Cecilijos festivalio meistriškumo kursų. Prieš keletą metų dalyvavote prof. Dominique’o Vellard’o pamokose ir jau netrukus išvykote studijuoti senosios muzikos dainavimo į Šveicariją. Dabar, kai apie senąją muziką žinote daugiau, kas pasikeitė?
Emilė: Iš tiesų senosios muzikos smalsumą pajutau kur kas anksčiau, vaikystėje. Vėliau, kai studijavau vokalą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mane skatino specializuotis baroko muzikoje. Džiaugiuosi, kad po Šv. Cecilijos meistriškumo kursų prof. Dominiqueʼas Vellardʼas pakvietė mane giliau susipažinti su Viduramžių ir Renesanso muzika Prancūzijoje. Ten sužinojau apie kartais šmaikščiai senosios muzikos Hogvartsu vadinamą senosios muzikos institutą „Schola Cantorum Basiliensis“ Šveicarijoje.
Dabar esu kasdien apsupta senosios muzikos, ypatingas jausmas dainuoti ją pritariant autentiškiems muzikos instrumentams, kuriems ir buvo rašyta ši muzika, – jie akustiškai subtilesni, reikalingi kitokio vokalinio priėjimo, nei, tarkim, dainuojant su fortepijono pritarimu. Tad per pastaruosius metus mokiausi giliau, jautriau suprasti šią muziką ir jos savitą atlikimą.
Ar sutiktumėte, kad kiekvienas senosios muziko atlikėjas yra tyrėjas ir atradėjas?
Vojtěchas: Senosios muzikos atlikėjui tirti, manau, tikrai būtina. Daug laiko praleidžiu transkribuodamas įvairius rankraščius ir senus leidinius, rengiu kritinius leidimus, norėdamas sau ir ansambliams parūpinti kokybiškos medžiagos darbui. Gana dažnai rankraščių dalys yra neįskaitomos, yra kopijavimo klaidų ar net trūksta balsų. Čia redaktorius / atlikėjas turi pasitelkti visas savo istorines žinias ir prireikus kūrinį „restauruoti“. Žinoma, kai skiri daug laiko kūriniams, daug geriau suvoki, kaip žmonės kūrė ir dirbo prieš kelis šimtus metų, tai, be abejo, daro įtaką atlikimui. Ši gili analizė redaguojant kūrinius ir lyginant skirtingus šaltinius neabejotinai pagerina mūsų gebėjimą taip labai užtikrintai suvokti, kai esame pasirengę pradėti repetuoti.
Vojtěchai, visa tai nebuvo būtina, kol grojote klasikiniu smuiku. Štai per vienus meistriškumo kursus į Jūsų rankas pakliuvo barokinis smuikas.
Vojtěchas: Iš tiesų pirmiausia pradėjau groti klasikiniu smuiku. Pirmuose barokinio smuiko meistriškumo kursuose dalyvavau grodamas juo, bet čia turėjau progą išbandyti tikrą barokinį smuiką, ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Visos žarninių stygų skambesio spalvinės galimybės, gražus ano meto muzikos repertuaras ir tam tikra laisvė bei erdvė pačiam ornamentuoti ir improvizuoti lėmė tai, kodėl nusprendžiau judėti šia kryptimi.
Emile, Jūs taip pat iš pradžių studijavote klasikinį vokalą. Prisipažinsiu – retai klausausi vėlyvesnių bel canto stiliaus operų, nes sunku pakelti tiek daug vibrato kiekviename ilgesniame garse. Ankstesnių epochų muzika atliekama lygiau. Ar sudėtinga gražiai atlikti ilgą garsą lygiai, be vibracijos?
Emilė: Ir aš visada žavėjausi lyriškais, lygiau melodiją vedančiais balsais (tokiais kaip Barbaros Bonney), nes didelis vibrato kartais, net ir klasikinėje muzikoje, atrodo ne visada būtinas kūriniui atskleisti.
Deja, neturime senųjų laikų muzikos garso įrašų, tad stengiamės suprasti to meto muzikų požiūrį į vibrato iš rašytinių šaltinių. Labai įdomu, kad tai, ką vadiname vibrato, dabartinę reikšmę įgavo tik XIX–XX amžiuje, anksčiau šis konkretus žodis turėjo neigiamą reikšmę. Viduramžių ir Renesanso muzikoje vibrato laikytas puošmena, saugoma ypatingoms kūrinio vietoms paryškinti.
Ko gero, didžiausias iššūkis norint lygiai atlikti melodiją yra palaikyti tvirtą kvėpavimo techniką, taip pat mintyse atrasti aiškią, sąmoningą valią nevibruoti garso, išbūti. Kartais psichologiškai tai kiek gąsdina, nes vibrato padeda tarsi pasislėpti, nežinant, ką gi veikti su tuo ilgu lygiu garsu. Vis dėlto melodija niekad neturėtų būti nuobodžiai lygi dinaminiu požiūriu, o turėtų turėti aiškų vedimą, tuomet tos ilgos, didelės tarsi bulvės natos išsipildo suteikiant joms formą, tarsi mažytę dramaturginę liniją. Tai reikalauja susikaupimo.
Indre, papasakokite prašau apie senąjį pučiamąjį instrumentą kornetą, kuriuo grojate. Kur anksčiau buvo galima jį girdėti?
Indrė: Kornetas buvo vienas iš svarbiausių instrumentų apytikriai nuo XV iki XVII amžiaus. Tai universalus instrumentas, naudojamas įvairiuose muzikiniuose kontekstuose Renesanso ir Baroko laikotarpiais, kaip individualus instrumentas ir kaip dubliuojantis žmogaus balsą. Korneto atlikėjai grojo sakralinę muziką bažnyčiose, pasaulietinę muziką dvaruose ir rūmuose (įskaitant šokių ir konsortų muziką), dvaro pramogose (lauko pasirodymuose ir procesijose) bei teatre, ypač ankstyvojo Baroko operose, tokiose kaip Claudio Monteverdi. Du pučiamieji instrumentai, kuriais groju profesionaliai, – tai kornetas (cinkas) ir Renesansinis traversas (skersinė medinė fleita).
Seniau manyta, kad moterims nedera groti pučiamaisiais instrumentais, joms nedera negražios veido mimikos! Laimei, šiandien tokių klišių nebėra. Tačiau išeitų, kad moterims groti senąją muziką pučiamaisiais nėra autentiška?
Indrė: Moterys Renesanso ir Baroko laikais iš tiesų muzikavo, taip pat įvairiais pučiamaisiais instrumentais. Neaišku, kaip tvirtai galima remtis ikonografija, tačiau joje dažnai vaizduojamos moterys, taip pat grojančios kornetais, trombonais, trimitais. Pavyzdžiui, Baroko laikotarpio kompozitorės Chiaros Margaritos Cozzolani (1602–1678) indėlis į sakralinę muziką, nepaisant laiko apribojimų bei diskriminacijos, lėmė jos novatorišką vaidmenį muzikos istorijoje. O kiek dar fantastiškos moterų kūrybos praeityje laukia dienos šviesos? Ši kompozitorė – benediktinų vienuolė – kūrė ir savo kompozicijas atliko moterų vienuolyne. Labai tikėtina, kad vienuolės galėjo groti trombonais, net kornetais.
XVII a. popiežius Inocentas XI (valdė 1676–1689) išleido dekretą, draudžiantį moterims koncertuoti viešai, įskaitant grojimą pučiamaisiais instrumentais. Šis dekretas buvo platesnio Katalikų bažnyčios užmojo įtvirtinti griežtesnes taisykles ir normas moterims religinėse institucijose dalis. Siekta sustiprinti lyčių atskirtį bažnyčioje ir palaikyti konservatyvesnį požiūrį į moterų vaidmenis visuomenėje ir bažnyčioje. Jeigu moterys nebūtų groję, tai draudimai turbūt nebūtų buvę reikalingi.
Kaip ansamblis į sceną žengiate parengę savitą kūrinių interpretaciją. Kaip ji atsiranda: ar tai demokratiškas kūrybinis procesas, ar ansamblyje išryškėja vieno meninė lyderystė? Pasidalykite.
Vojtěchas: Visi esame profesionalai, ruošiamės iš anksto ir visi turime bendrų žinių, todėl repeticijose tiesiog grojame ar dainuojame geriausiai bei „dedame idėjas ant stalo“. Kartais vienas žmogus kurį laiką vadovauja, kartais kitas.
Indrė: Mums nepaprastai svarbus šiltas bendravimas su kolegomis, empatija, įsiklausymas vienas į kitą. Taip pat, kad galėtume gerai jaustis, o tam reikalingas atvirumas, nuoširdumas, humoro jausmas. Bendražmogišką santykį ansamblyje atspindi atlikimo kokybė, rezultatas, kurį išgirsta publika. Tad svarbu derinti ne tik akordus ar instrumentus, bet ir atmosferą.
Emilė: Kiekvienas turime savitą interesų lauką ir profesines stipriąsias puses, kurios papildo bendrą kūrybinį procesą. Renkantis programą mums buvo svarbu atrasti kūrinius jungiančią tematiką, kad atsiskleistų kiekvienas atlikėjas. Kartu įvairiuose projektuose muzikuojame jau ketvirtus metus ir, supami panašios muzikinės estetikos, gan lengvai jaučiame vienas kitą, vyrauja kūrybinė pagarba ir pasitikėjimas, kuo labai džiaugiuosi.
Kai užaugsiu, būsiu... Kuo svajojote tapti vaikystėje?
Emilė: Močiutė pasakoja, jog pirmiau pradėjau dainuoti, o ne kalbėti. Dainuodavau visur, ji pati turi gražų balsą, pamokydavo mane dainų, kartu nuolat dainuodavome, net ir žaidimų aikštelėse. Tačiau buvo etapas, kai norėjau būti balerina. Metus pabuvau – noras dingo.
Vojtěchas: Pirmiausia norėjau tapti šiukšlių surinkėju, man darė įspūdį, kaip jie be vargo stūmė senovines apvalias šiukšliadėžes į sunkvežimį. Bet tai buvo labai trumpas laikotarpis. Kitos svajonių profesijos buvo mokslininkas (vis dar žaviuosi kvantine ir dalelių fizika) arba žurnalistas-fotografas.
Indrė: Nepamenu, kad kada nors būčiau turėjusi kitokių didelių svajonių, nei tapti muzike. Kadangi esu kilusi iš mažo miestelio Šiaurės Lietuvoje, šis tikslas daugumai mano tuometės aplinkos žmonių atrodė lygiai toks pat realus, kaip tapimas princese ar astronaute, tačiau man jis buvo aiškus nuo pat pradinių klasių.
Regis, kelios svajonės išsipildė. Jau netrukus Vilniuje mokysite atlikti Renesanso ir Baroko muziką. Ką sužinos ir patirs meistriškumo kursų dalyviai?
Indrė: Parinkome itin charakteringus Renesanso bei Baroko epochų kūrinius, kurie per trumpą laiką visiems dalyviams leis patirti skirtingų stilių ypatybes ir mėgautis senąja muzika, sukurta tokių reikšmingų kompozitorių kaip Josquinas des Prés, Francesco Rognoni, Dario Castello ir kitų. Kartu su Emile būtinai norėjome įterpti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio kompozitorių kūrinių – Giovanni Francesco Annerio, Tarquinio Merulos kompozicijų. Programoje taip pat skambės kūrinys iš garsiosios Liublino tabulatūros.
Emilė: Visai dalyvių grupei parengėme du pranešimus apie prima pratica ir seconda pratica muzikos stilius. Dirbsime individualiai bei ansambliuose, tad dalyviai turės galimybę pasisemti žinių ar idėjų iš visų mūsų keturių – kornetininkės, smuikininko, klavesinininko ir dainininkės.
Vojtěchas: Į meistriškumo kursus atsivešiu du savo gražius barokinius smuikus ir keletą strykų, dalyviai galės juos išmėginti ir pastebėti šių instrumentų pranašumus atliekant senąją muziką. Svarbiausias kursų akcentas – koncertas, kuriame dalyviai ir mokytojai pristatys klausytojams tai, ko išmoko.
Dėkoju už pokalbį.
Visi festivalio renginiai: www.valdovurumai.lt/lt/edukaciniai-renginiai/
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Projekto partneriai – kaimų bendruomenė „Viltija“, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla, animacijos studija „Meinart“
