„Tarsi grįžta tolimi jaunystės metai...“

Pokario Lietuvoje žibėjęs Lietuvos dirigentas, muzikologas, smuikininkas bei pedagogas Algimantas Kalinauskas (1923–2010) liko mįslinga asmenybė. Muzikos pasaulyje jis labiausiai žinomas kaip dirigentas, tačiau dabar retai prisimenamas. Kai kurie tvirtina, kad jis buvo talentingesnis net už muzikos magą Joną Aleksą, tačiau gyvų liudininkų beveik nelikę. Tragiško likimo žmogus, kažkada netekęs darbo Operos ir baleto teatre, nepailso žavėti aplinkinių savo straipsniais, recenzijomis bei pedagogine veikla. Šįmet minime Kalinausko 100-ąsias gimimo metines, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras lapkričio 15 d. dirigento atminimui paskyrė naujausią savo premjerą – operą „Aida“.

„Kai galva apšarmoja ir esi išleistas į užtarnautą poilsį, vis dažniau ima lankyti praeities vaizdai ir atsiminimai, tarsi grįžta tie tolimi jaunystės metai, veržlūs, pilni įvykių ir vis naujų įspūdžių...“ – rašė dirigentas savo memuaruose. Šios atsiminimų knygos „Ataidai“ pratarmėje muzikologas Jonas Bruveris pateikia biografijos faktų: Kalinauskas gimė 1923 m. rugpjūčio 27 d. Kaune, pradžios mokslus išėjo Šilutėje. Nuo 1934 m. mokėsi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir muzikos mokykloje (Povilo Matiuko smuiko klasėje). 1939 m. naciams užėmus Klaipėdą, su muzikos mokykla persikėlė į Šiaulius, o 1940 m. – į ką tik atgautą Vilnių. Sostinėje baigė gimnaziją, iki 1946 m. pavasario muzikos mokykloje (1945 m. sausį pertvarkyta į konservatoriją) mokėsi smuiko (Kazio Juodelio klasėje) ir dirigavimo (pas Jeronimą Kačinską; šiam emigravus – pas Michailą Šteimaną). 1941–1945 m. buvo Filharmonijos orkestro smuikininkas, 1942 m. tapo dirigento asistentu, 1943 m. padirigavo pirmuosius simfoninius koncertus, Vilniaus teatro operos spektaklius. 1944 m. pavasarį praleido Vienoje, stebėdamas jo, dvidešimtmečio muziko, dirigavimo patirtį smarkiai praturtinusius Karlo Böhmo diriguojamus Vienos valstybinės operos spektaklius, kitų garsių dirigentų koncertus.

Iki 1958 m. balandžio Kalinauskas dirbo Operos ir baleto teatro dirigentu. Tai buvo permainų metas. Garsieji dirigentai Vytautas Marijošius ir Jeronimas Kačinskas emigravo, 1948 m. mirė Juozas Pakalnis, po metų – Juozas Tallat-Kelpša, prie pabaigos artėjo operos vadovu vadinto 80-mečio Mykolo Bukšos (mirė 1953 m.) karjera. Vyriausiaisiais dirigentais paskirti maskvietis Sergejus Delicijevas (dirbo 1949–1952 m.), leningradietis Isajus Altermanas (dirbo 1953–1958 m.), kiek vėliau Rimas Geniušas ir Chaimas Potašinskas, o Algis Žiūraitis, Vytautas Viržonis prie dirigento pulto stojo tada, kai Kalinauskas prie jo buvo praleidęs jau ne vieną sezoną.

Tarp pirmųjų Kalinausko diriguotų operų – „Faustas“, „Rigoletas“, „Sevilijos kirpėjas“. 1947 m. jis parengė dvi premjeras: Giuseppe’s Verdi „Otelą“, kuriame dainavo prieškario žvaigždės Aleksandra Staškevičiūtė, Petronėlė Zaniauskaitė, Kipras Petrauskas, Antanas Sodeika, Juozas Mažeika, Antanas Kučingis, ir Vano Muradeli operą „Didžioji draugystė“. 1948 m. Kalinauskas atnaujino „Karmen“, parengė naujus „Fausto“ ir „Gražinos“, 1950 m. „Toskos“, 1951 m. „Bohemos“, 1955 m. „Otelo“, 1956 m. „Slėnio“, 1957 m. „Rigoleto“ pastatymus, dirigavo operų „Demonas“, „Parduotoji nuotaka“, „Caro sužadėtinė“, „Kunigaikštis Igoris“ spektaklius. Su poetu Eugenijumi Matuzevičiumi Kalinauskas parašė libretą Vytauto Laurušo operai „Paklydę paukščiai“.

Maestro dirigavo ir baletus: „Šopenianą“ (1948 m. pastatymas, rodytas drauge su „Pajacais“), „Kopeliją“, parengė naujus „Bachčisarajaus fontano“, „Sužadėtinės“ pastatymus, pirmąjį Dmitrijaus Klebanovo baleto „Svetlana“ pastatymą lietuvių scenoje (1951 m., Vytauto Grivicko diplominis darbas). 1951 m. pabaigoje parengė „Rigoleto“ premjerą Kauno muzikiniame teatre. Tai pirmoji opera šio teatro repertuare ir pirmasis operos pastatymas Kaune po 1948-ųjų, kai į Vilnių išsikėlė Operos ir baleto teatras. Kitais metais konsultavo „Traviatos“ premjerą rengusį Stepą Graužinį, kuris iki tol dirigavo tik operetes.

Kalinauskas dirbo „Literatūros ir meno“, Lietuvos radijo muzikos redakcijose, buvo tęstinio leidinio „Lietuvos teatrai“ redaktorius. Paskelbė straipsnių, esė, recenzijų muzikos ir teatro klausimais, parengė radijo ir televizijos laidų. Išvertė iš vokiečių, italų, prancūzų, anglų, rusų kalbų apie 30 operų libretų, daugybę dainų, romansų tekstų. Publikavo darbų muzikos terminijos klausimais. Ne kartą kviestas mokyti dirigavimo pučiamųjų orkestrų, kitų ansamblių vadovų tobulinimosi kursuose.

Kita svarbi Kalinausko gyvenimo dalis – pedagoginis darbas. 1966 m. jis įgijo choro dirigento bei pedagogo kvalifikacijas. Mat per pokario pertvarkas simfoninio dirigavimo pedagogika Lietuvoje buvo panaikinta, o katedra dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje atkurta tik 1990 metais. 1991-ųjų birželį buvo priimtas į minėtą Dirigavimo katedrą, tačiau po metų išėjo į pensiją. Nemažai laiko atidavė operos studijai, su kuria pastatė operą „Žydė“.

Kalinauskas apsigynė daktaro disertaciją, išėjęs į pensiją tapo Muzikos terminų komisijos moksliniu sekretoriumi. Jam teko dirbti prie „Muzikos enciklopedijos“, „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“. Tai buvo visapusiškai išsilavinęs muzikas, iš aktyvios veiklos pasitraukęs apie 2000-uosius. Iki pat gyvenimo pabaigos rašė prisiminimų knygą „Ataidai“, kurios taip ir nepabaigė... (Knygą parengė ir 2010 m. išleido Muzikos ir teatro akademijos leidykla.)

Dirigentas Rimas Geniušas leidinyje „Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai“ rašo: „Algimantas Kalinauskas – labai gabus ir išsilavinęs žmogus. Turi puikią atmintį, greitą orientaciją ir labai išraiškingas rankas. Ypač įdomiai jis diriguodavo Dž. Pučinio operų partitūras.“

1953–1993 m. teatro orkestre grojęs Vytautas Skripkauskas šiandien yra bene vyriausias, galintis papasakoti apie ankstyvąjį Kalinausko darbo teatre laikotarpį, jau po Bukšos mirties. Skripkauskas prisimena, kad „su Kalinausku teko nemažai dirbti, jis buvo be galo talentingas menininkas. Kartą net pats Jonas Aleksa pasakė, kad norėtų turėti Algimanto rankas... Jis turėjo gerą humoro jausmą, mokėdavo pajuokauti, buvo betarpiškas, mandagus, prašydamas pagroti tyliau sakydavo: „būk geras, pagrok tyliau“. Žinojo daug muzikinių teorinių dalykų, sąvokų, su juo buvo apie ką pakalbėti. Kadangi mes abu gimę Klaipėdoje, tai mokėjome vokiečių kalbą ir galėdavome pasikalbėti vokiškai.“

Rašant šį tekstą pavyko susisiekti su Kalinausko mokiniais – ilgamečiu operos solistu Gediminu Pamakščiu bei jo kolega, ilgamečiu teatro orkestro klarnetininku Rimantu Ramanausku. Tenoras Pamakštys prisimena, kad Kalinauskas „buvo talentingas žmogus, geras dirigentas, aštraus proto, puikios orientacijos. Jei dainininkas pasiklysdavo, jis tuoj pat gražiai viską sustyguodavo, nebuvo jokių pykčių ar šiurkščių pastabų. Jis sakydavo, kad nuo dirigento partitūros žinojimo priklauso orkestro skambesys. Baigdami konservatoriją statėme nuo pokario Lietuvoje nematytą „Žydę“, repetuoti su orkestru nebuvo galimybių, tad jis pats grojo fortepijonu. Galiausiai rektoriui suorganizavus orkestrą, Kalinauskui pavyko viską surepetuoti per kelias dienas.“

Pamakščiui antrino ir Ramanauskas, teigdamas, kad Kalinauskas „turėjo itin daug enciklopedinių žinių, mokėjo įdomiai dirbti, sakydavo taiklias pastabas, pateikdavo daugybę pavyzdžių, ypač iš studijų Vienoje. Tad didžiausias mums iššūkis – kaip suspėti viską išgirsti ir atsirinkti svarbią informaciją. Jis mokėjo gerai „pastatyti“ rankas, padėdavo rasti kelią pasiklydus. Su kolegomis dažnai konkuruodavo, kurio studentai geriau pasirodys, traukdavo vieni kitus per dantį. Prisimenu, kaip jis su keliais orkestro muzikantais diskutavo ir kažkas paklausė: kolegos, kaip prasideda „Eugenijus Oneginas“? Visi ėmė dainuoti temą, o Kalinauskas priminė, kad prieš temą dar yra kontraboso vienos natos pizzicato. Vienas pagrindinių dalykų, ką jis visuomet sakydavo, – kad geras dirigentas pirmo mosto gali nerodyti, viskas priklauso nuo auftakto. Jis labai daug dirbo tiek su savimi, tiek su kitais.“

Bėgantis laikas nusineša užmarštin daugybę įvykių ir asmenybių. Tad džiugu, kad nusipelnę žmonės šiandien prisimenami, iš jų gyvenimo pasimokoma atsidavimo menui.