Kamerinės muzikos užburti

Lapkričio 5 d. „Organum“ koncertų salėje vyks retos sudėties – smuiko ir alto – ansamblio „Duo Simile“ koncertas. Atlikėjos – Milda Kraujutaitytė (smuikas) ir Silvija Čiuladytė (altas). Programoje skambės Wolfgango Amadeus Mozarto Du duetai (KV 423, 424), Bohuslavo Martinů Trys madrigalai (H. 313) bei užsakytas naujas Justinos Repečkaitės kūrinys smuikui ir altui. Abi koncerto dalyvės greta savo kasdienio darbo orkestruose siekia gilinti kamerinės muzikos matmenį, o gal ir tęsti sukauptos patirties potencialą. Kamerinė muzika – vienas Europos muzikinės tapatybės ženklų, o šiai muzikai tapti mūsų koncertinių salių visaverte, sistemine savastimi kaip rimtosios muzikos ambasadore – ne visada lengva. Nebūtinai kamerinė kūryba tampa triukšminga, efektinga, žanrinė ar programinė, nes joje glūdi rimtosios, absoliučiosios muzikos pradai, kai operuojama vien muzikinės prigimties kategorijomis. Šį pokalbį planavome su abiem muzikėmis, tačiau planai kartais keičiasi dėl lėktuvų skrydžių kaitos ar infekcijų tikrovės. Kalbiname altininkę Silviją Čiuladytę.

Kaip save pristatytumėte, Silvija?

Iš pradžių mokiausi Kauno J. Naujalio mokykloje, o nuo 10 klasės tęsiau mokslus Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, kur alto specialybę dėstė Tomas Savickas, vėliau Petras Radzevičius. Po mokyklos išvažiavau studijuoti į Austriją, įstojau į Zalcburgo „Mozarteum“ universitetą, baigiau bakalauro studijas, o magistrantūros – jau Graco universitete. Su studijų draugais panorome surengti koncertą Zalcburge. Tą padaryti nutarėme su jaunu kompozitoriumi Dominyku Digimu, su kuriuo buvome geri draugai. Grupę muzikų atsivežiau į Zalcburgą ir iš to išsirutuliojo šiuolaikinės muzikos festivalis, kuris vyksta iki šiol. Štai ir dabar lapkričio pabaigoje ten būsiu.

Tuo metu jau buvome užmezgę draugiškus ryšius su „Mozarteum’e“ studijuojančiais bendramoksliais, draugavome su Dominyku, su Marta Finkelštein ir su visais, kurie sudarė „Synaesthesis“ ansamblį. Tąsyk Dominykas buvo tik pradėjęs kurti, norėjo, kad tame koncerte pagrotume jo trio REM smuikui, altui ir violončelei. Jis atvyko kelioms dienoms, daug repetavome. O kitais metais jau panorome plėsti programą, Lietuvos kultūros institutui padedant atvyko visas „Synaesthesis“. Taip formavosi mūsų festivalis.

Prie festivalio dar grįšime. Bet mintimis nuklystant į tuos jūsų mokyklos baigimo ir studijų pradžios metus, į Digimo, Karolio Variakojo, Finkelštein ir kitas pagrečiui ėjusias Čiurlionio mokyklos absolventų laidas, negalima neatsiminti, kad jūs visi labai greitai kibote į rimtą muzikinį, kūrybinį, koncertinį veiksmą, buvote bendraminčiai. Juk „Synaesthesis“ branduolys – bemaž visi Variakojo bendraklasiai... Kas galėjo lemti tokią ryškią motyvaciją?

Negalėčiau tiksliai atsakyti... Bet beveik visi tuo metu bebaigiantys Čiurlionio mokyklą labai aiškiai žinojo, kur studijuos, kažkas jau turėjo draugų, tarkim, Olandijoje ar kitur, stipriai besidominčių šiuolaikine muzika. Visi buvome individualistai, tačiau jautėme kažkokią mus vienijančią ateities kryptį, kurią norėjome tęsti. Taip ir atsidūrėme, gal ir sekdami kažkieno jau pramintais takais, dalis Olandijoje, dalis Austrijoje.

Jūsų pačios profesinio kelio pasirinkimas, ko gero, buvo nulemtas šeimos, ir gal tas kelias klostėsi natūraliai?

Taip, tas kelias neatsitiktinis, nes visa mano šeima – muzikai, menininkai. Abu tėvai grojo Operos teatro ir simfoniniame orkestre. Abu mano dėdės iš mamos pusės taip pat muzikai – kompozitorius Vidmantas Bartulis ir violončelininkas Saulius Bartulis. Nuo pat vaikystės labai noriai lankiau Vidmanto muzikos koncertus. Papildomą tų koncertų trauką lėmė tai, kad autorius man labai gerai pažįstamas, mielas žmogus, rašantis muziką, o ji atliekama didžiosiose koncertų salėse. Labai įdomus jausmas – kai pažįsti žmogų ir išgirsti jo muziką. Manau, kad mano susidomėjimas šiuolaikine muzika būtent tuomet ir kilo. Prie to labai prisidėjo ir draugystė mokykloje, universitete su šiuolaikinės muzikos kompozitoriais.

Ar jūsų muzikali šeima kartu muzikuodavo?

Tarpusavyje kažkodėl nelabai. Iš vaikystės atsimenu tik tai, kad namų pobūviuose grodavau su savo krikšto mama pianiste Areta Beinaryte, kiti šeimos nariai savo instrumentais jai akompanuojant irgi pagrieždavo. 

Netrukus vyks jūsų su smuikininke Milda Kraujutaityte koncertas, sudarytas iš duetų smuikui ir altui. Tai bent jau mūsų scenoje retai girdimas duetas, specifinio tembrų giminingumo, gana monochromiškos sudėties. Kas paskatino imtis šios programos?

Su Milda esame vaikystės draugės, tačiau tai nereiškia, kad jau seniai ir daug kartu grojame. Mūsų šeimos gyveno šalia, o tėvai dirbo tame pačiame teatre, galop ir vasarojame visi kartu prie ežero. Vėliau aš ilgokai buvau išvykusi studijuoti. O praėjusią vasarą tarytum pajuokavome, kad gal jau reikėtų kartu pagroti. Iš pradžių galvojome apie trio (gal su fortepijonu ar akordeonu), nes tai sąlygiškai lengvesnė sudėtis. Vis dėlto pasilikome prie dueto, nes suradome labai įdomių kūrinių. Vienas tokių – Martinů „Trys madrigalai“, kuris ir tapo programos ašimi. Kaip tik buvo Kultūros tarybos kvietimas dėl stipendijų – pabandėme, gavome, parengėme naują koncerto programą.

Kaip klostėsi programos visumos idėja pasirinkus pagrindinį kūrinį – „Tris madrigalus“?

Iš tiesų sužavėjo Martinů ciklo energija ir kompozicinė struktūra. Nors tai smuiko ir alto duetas, labai „plonų“ tembrų, šiame kūrinyje jie suskamba labai pilnatviškai, lyg griežtų visas kvartetas. Be to, kūrinys itin techniškas, tad jį parengti – tikras profesinis iššūkis. Tai rimta tobulėjimo kryptis. Ieškodama medžiagos apie „Tris madrigalus“ aptikau, kad Martinů juos rašė įkvėptas Mozarto duetų smuikui ir altui. Tad Mozarto muzika labai natūraliai „įplaukė“ į programą, susisiejo. Norėjosi ir trečio, jau šiuolaikinio kūrinio, kad dar išsiplėstų stilistinė erdvė, siejama to paties tembrinio derinio, o gal tai būtų kūrinys, kaip nors įkvėptas pirmųjų dviejų. Šio kūrinio autorė – Justina Repečkaitė, kuri nebūtinai ieškojo įkvėpimo Mozarto ir Martinů muzikoje ir liko ištikima savo stiliui. 

Ar ši jūsų programa galėtų tapti preambule kokiems nors ateities planams?

Sunku planuoti tolyn į ateitį, bet šiuo metu jau turime suplanuotus du dueto koncertus pavasarį Kaune, Žiežmariuose. Gal grosime tą pačią programą, gal keisime vieną ar du kūrinius. Žiūrėsime, kaip dėliosis, nes esame gerokai užsiėmusios tiesioginiais darbais.

Griežiate ir kvartete. Tad klausiu ne tik apie jūsų dueto, bet ir kvarteto perspektyvą. Kamerinės muzikos perspektyvą apskritai.

Taip sutapo, kad duetas ir kvartetas – „Più Quartet“: Ingrida Rupaitė (I smuikas), Milda Kraujutaitytė (II smuikas), Silvija Čiuladytė (altas), Ignė Pikalavičiūtė (violončelė) – pradėjo veiklą panašiu metu. Abi su Milda, o ir visos kvarteto narės dirbame orkestruose, esame gerokai užsiėmusios, tad planuoti dar kitas veiklas tikrai sudėtinga. Esame užsidegusios, bet kitų veiklų organizavimas reikalauja daug energijos.

Kaip vertintumėte kamerinės muzikos situaciją Lietuvoje? Juk kamerinis muzikavimas mokyklose ir akademijose skatinamas, tačiau kasdieniame koncertų gyvenime jo nėra daug. Kas tai lemia? Ar tai salių, ar techninis, ar finansinis, ar pasirengusios tam publikos klausimas?

Sutinku su tuo, kad trūksta visaverčio kamerinės muzikos koncertų gyvenimo. Visų pirma tai lemia salių trūkumas. Ir šiaip publikos, o gal koncertų organizatorių požiūris. Neskiriama deramos reklamos. Pastebėjau, kad vienaip skleidžiama informacija, kai groja simfoninis orkestras, kitaip – kai kamerinis ansamblis. Manau, publika gausiau eina ten, kur reklama sudaro stipresnį įspūdį. O juk intymumo ir muzikavimo prasme kamerinė muzika yra tiesiog kito lygmens nei simfoninė. Tad kol dar turime energijos, manau, labai prasminga plėtoti būtent kamerinės muzikos sritį. 

Ar neatrodo, kad kamerinio ansamblio veikla yra labai arti solisto veiklos? Skiriasi tik tarpusavio komunikavimo būdas – solisto atsakomybė ansamblio matmenyje.

Taip, atsakomybė – solisto, bet bendravimo prasme reikia visiškai nebūti solistu. Kvartetas yra ta forma, kai labai svarbus asmeninis santykis, ne tik grojimo lygis ar bendras požiūris. Kamerinėje muzikoje visi turi rasti vieną bendrą sprendimą, išgauti vieną bendrą garsą ir interpretaciją. 

Kaip, jūsų nuomone, turėtume lavinti publiką ir skatinti jos domėjimąsi kamerine muzika?

Visų pirma turėtume ją atvesti į kamerinės muzikos koncertus. Atlikėjai visuomet galvoja, kaip sudominti publiką, ir stengiasi suprantamai pateikti programos idėją. Tačiau gali būti, kad tai susiję ir su edukacija. Kai nuvykau studijuoti į Austriją, kur kamerinė muzika ir jos kultūra yra labai stipri, mane nustebino tai, kad visi kolegos mintinai žinojo kiekvieną Beethoveno kvartetą, jo numerį ir opusą, temas. Buvo labai keista, nes Lietuvos muzikos mokyklose apie kompozitorių kamerinę muziką kalbama visai nedaug, o žinotinų kūrinių programose daugiausia figūruoja simfonijos, koncertai ir t.t.

O kas dar liudija apie kamerinės muzikos svarbą Austrijoje?

Ten vyrauja bendra tradicija, prasidėjusi nuo Haydno ir Mozarto laikų ir tuo metu paplitusio namų muzikavimo. Kamerinės muzikos koncertai Austrijoje labai dažni ir paklausūs: kad ir kur jie vyktų – mažoje galerijoje ar bažnytėlėje, – į juos visuomet susirenka daug žmonių. Neretai ten groja ir studentai, kurie yra motyvuoti siekti kokybės, o tai tik įrodo, kad kamerinės muzikos tradicija Austrijoje perduodama iš kartos į kartą ir yra tvirtai įsišaknijusi. Taip pat Austrijoje labai paplitę mėgėjų chorai, orkestrai ir įvairūs muzikos būreliai, kuriuose laisvalaikiu muzikuoja visokio amžiaus žmonės – nuo jaunimo iki senjorų.

Kokie kūriniai iš studijų laikų labiausiai įstrigę?

Geriausiai atsimenu Johanneso Brahmso Fortepijoninį kvintetą f-moll, op. 34, taip pat pirmaisiais studijų metais grotą Antonino Dvořáko „Amerikietiškąjį kvartetą“ Nr. 12, op. 96. Prie pastarojo dirbome su labai energingu dėstytoju, violončelininku Enrico Bronzi, kuris kiekviename takte vis atrasdavo ką nors naujo ir ypatingo. Tai buvo tikrai įkvepiantis laikotarpis. Pirmuose kursuose grodavome daugiausia klasiką, o meilę šiuolaikinei muzikai išsiugdžiau bendraudama su mūsų kartos kompozitoriais, organizuodama festivalį.

Pakalbėkime apie jūsų organizuojamą šiuolaikinės muzikos festivalį „Limina“ Zalcburge. Kokia jo istorija?

Viskas prasidėjo 2014-aisiais, kai surengėme pirmąjį koncertą, kuriame skambėjo Dominyko Digimo ir kitų Zalcburge kompoziciją studijuojančių kompozitorių kūriniai. Juos atlikome mes, tuometiniai studentai. Tąsyk pavyko tikrai gražus kamerinis vakaras, po kurio ėmė dėliotis būsimo festivalio komandos pagrindas ir užsimezgė stiprios draugystės. 2015 m. su Kultūros instituto pagalba į panašų koncertą pasikvietėme ansamblį „Synaesthesis“ (tai buvo pirmosios jų gastrolės). Netrukus gimė noras šią veiklą plėsti ir po metų surengėme ciklą iš dviejų „Synaesthesis“ koncertų ir tuometinio mano profesoriaus paskaitos. 2017 m. ryžomės visa tai paversti festivaliu. Finansavimo iš Lietuvos negavome, bet tuo metu jau buvome užmezgę ryšius su „Mozarteum“ kompozicijos klase bei jos profesoriais, tad paskutinę minutę buvome išgelbėti Kompozicijos instituto vedėjo Achimo Bornhoefto. Jis mūsų renginyje įžvelgė potencialo ir paskatino universitetą skirti lėšų festivalio pradžiai. Jau kitais metais buvome pakviesti prisijungti prie didelio renginių ciklo, kurį jubiliejaus proga organizavo institutas ir elektroninės muzikos studija. Tai atvėrė labai daug galimybių – pasikvietėme žymių kompozitorių, elektroninės muzikos kūrėjų iš JAV ir kitų pasaulio šalių. Jie skaitė paskaitas, buvo atliekami jų, mūsų universitete bei visoje Europoje studijuojančių jaunųjų kompozitorių kūriniai. Festivalis „Limina“ (lot. „Slenksčiai“) gyvuoja iki šiol, vyksta rudens pabaigoje (šįmet lapkričio 29 – gruodžio 1 d.) „Mozarteum“ universitete. Esu labai dėkinga universitetui, profesoriui Bornhoeftui ir rektorei Elisabeth Gutjahr už paramą, skatinimą kurti bei atlikti šiuolaikinę muziką ir pamažu įtraukti ją į universiteto aplinką.

Dėkojame už pokalbį.